2012-uosius palydint

Naujametinis bėgimas simbolizavo 2012 metų pabaigą! Smagus prasibėgimas su raudonaisiais seneliais buvo paskutinis šiemet. Džiugu, kad kartu pavyko pagerinti ir asmeninį rekordą - 46:41. Sunku patikėti, tačiau šie metai man tebuvo pirmieji ištisinio bėgiojimo metai. Bėgimo įspūdžių turiu sukaupęs tiek, kad net sunku patikėti, jog pirmasis mano parisnojimas buvo tik 2011 metų gegužę. Užteko vos vieno žingsnio, kad gyvenimas pasisuktu visai kita linkme, o kartu su tuo žingsniu pasikeitė ir viskas aplinkui: alkoholio suvartojimas sumenko kokius 10 kartų, stiprieji gėrimai išvis išnyko, maisto racionas pasikeitė neatpažįstamai, darbo – laisvalaikio rėžimas natūraliai susitvarkė, nukrito bereikalingi kilogramai, gimė šitas blog‘as ir įvyko daugybė kitų smulkių pokyčių.

Dauguma blog‘o skaitytojų galvoja, kad šitas blog‘as yra apie bėgimą. Taip, bėgimo tema šitais metais buvo akivaizdžiai dominuojanti, o ir pačio blog‘o atsiradimą paskatino 2011 metų Vilniaus maratono įspūdžiai, tačiau taip bus ne visada. Tiesiog dabar bėgimas yra didysis gyvenimo pokytis, todėl pagrindinis dėmesys yra skiriamas būtent jam. Visgi šitas blog‘as yra apie kelionę per gyvenimą, apie išsikeltus tikslus ir kelionėje patirtus įspūdžius.

2012 metai vienareikšmiškai buvo bėgiojimo metai. Pirmasis maratonas davė tokį stiprų impulsą, kad atsikvošėjęs po smūgio, tegalėjau ištarti „noriu dar“. Taip ir prasidėjo bėgiko mėgėjo karjera. Šiais metais nubėgau kiek daugiau nei 3100 km. Ką reiškia šitas skaičius? Kad geriau įsivaizduoti pateiksiu šiek tiek statistikos. Per metus bėgau 228 kartus, grynas bėgimo laikas sudarė 260 valandų arba beveik 11 parų, vidutinis bėgimo atstumas 13,7 km. Bėgimo treniruočių pasiskirstymas atrodė taip:

Metų pasiekimas: Vilniaus maratonas 03:10:41. Sistemingas darbas duoda gerus rezultatas. Per vienerius bėgiojimo metus savo laiką pagerinau 27 minutėmis. Sunkioje trasoje pasiektas asmeninis rekordas palieka puikius prisiminimus.

Metu džiaugsmas: bėgimas. Nuostabioje kelionėje patyriau daug smagių akimirkų: meditacinę ramybę bėgant gamtoje, jaunatvišką šėlsmą darant greičio treniruotes, kelionę į savo dvasios gelmes artėjant prie maratono finišo, ir neapsakomą džiaugsmą kertant paskutinę liniją. Tikrai puikus užsiėmimas, nors kai kam gal atrodau keistuolis. Nepatyriau jokių traumų, neturėjau didelių skausmų ar negalavimų. Mėgėjui svarbiausia džiaugtis procesu, o jeigu ima pulti traumos, manau bandoma save spūstelti per daug.

Metų nusivylimas: futbolas. Maniau pasitraukti bus sunku, o buvo labai lengva. Komanda tebebando suderinti tarpusavyje nesuderinamus tikslus ir aišku niekas nesigauna. Keletą metų kankinau save ieškodamas išeičių, kol galiausiai supratau, kad esame per daug skirtingi, kad galėtume rasti bendrą kelią. Atrodytų keista, bet varžybų visiškai nepasiilgstu. Nors kartais užsinoriu tiesiog lengvų pasispardymų.

Metų klausimai:

1) Joga. Pirmas įspūdis buvo – veža, antras – gal man kai kurios asanos nėra tinkamos, trečias – ar man to iš vis reikia. Pokalbis su kineziterapijos specialistu Girskiu atsakė į kai kurias mano abejones dėl jogos. Pirmas dalykas žmogaus kūnas turi būti harmoningas, o žmogaus raumenynas turi būti subalansuotas. Nesant balanso atsiranda įvairūs stuburo skausmai bei netikėtos traumos. Yra jogos asanų kurios mano kūną žaloja, yra asanų kurios neduoda jokios naudos ir yra naudingų. Raumenų disbalansas yra labai būdingas bėgikams. Dėl didelių fizinių krūvių vieni raumenys sustiprėja ir sutrumpėja, o kiti lieka sąlyginai silpni. Todėl pirmas dalykas ką reikia padaryti tai atstatyti raumenų balansą. Darant visas jogos asanas iš eilės ir nežinant kaip jos veikia tavo kūną,  gali ne lavinti jį, o žaloti. Ne veltui spaudoje mirga straipsniai apie jogos metu patiriamas traumas. Mokytojai sako „reikia jausti save“, bet manau pirmiausia reikia pažinti save. Nenuostabu, kad traumas dažnai patiria per daug lankstus žmonės, nes pernelyg didelis lankstumas irgi byloja apie tam tikrų raumenų grupių disbalansą. Girskio pasiūlyti individualus pratimai skirti konkrečiai man, mano organizmą veikia žymiai geriau nei bendro pobūdžio jogos asanos. Todėl mano draugystė su joga lieka po klaustuku.

2) Kūno harmonija. Bėgimas dabar tapo akivaizdžiai dominuojančia mano laisvalaikio dalimi. Praleidžiu daugybę valandų su bėgimo bateliais. Būna savaičių, kad kilometražas priartėja prie 90 km per savaitę. Natūraliai pradėjo kilti klausimas kur yra riba tarp mėgėjo ir profesionalo, ir kur riba tarp fanatizmo ir harmonijos? Pagal Pfitzingerio treniruočių programas kilometražui pasiekiant 110 km ribą, vieną kartą savaitėje atsiranda bėgimas du kartus per dieną, o pasiekus 130 km ribą tokių dienų savaitėje atsiranda jau dvi ir bėgama be jokių išeiginių. Manau, kad čia mėgėjo kelias baigiasi ir prasideda profesionalų žemė. Pats esu griežtai nusprendęs, kad neturi būti taip, kad bėgimas įžengtu į dviejų treniruočių per dieną zoną, todėl sau griežtai esu nustatęs ne daugiau kaip 100 km per savaitę. Atvirai sakant jaučiu, kad atsigavęs nuo bėgimo svaigulio pradėsiu ieškoti didesnės kūno harmonijos ir natūraliai pereisiu link sportinio universalumo. Juk mane domina ir dviračių sportas, futbolas, plaukimas, alpinizmas ir kiti dalykai. Prie maratonininko siekiančio asmeninio rekordo visi tie dalykai nueina į antrą planą.

Kitų metų planai:

Roterdamo maratonas. Kitų metų balandį keliaujame į Olandiją, kur turėtų būti mano ketvirtas maratonas. Vėl noriu asmeninio rekordo, tačiau žiema šį kartą labai apsunkina treniruočių sąlygas todėl neaišku kaip seksis planus įgyvendinti. O planai labai ambicingi. Planuoju dirbti pagal 70/100 km programą, o per visą pasiruošimo ciklą nubėgti 1500 km.

Vilniaus maratonas. Panašu, kad Vilniaus maratonui nekelsiu jokių tikslų, nes noriu vėl atrasti harmoniją tarp bėgimo ir kitų užsiėmimų: kelionių, dviračio, plaukimo, šiaip laisvalaikio.

Triatlonas. Noriu paprasčiausiai įveikti olimpinį triatloną visiškai negalvojant apie laiką. Tačiau mokytis plaukti dar nepradėjau, todėl dėl dalyvavimo kitamet kyla daug abejonių.  

Kelionė į kalnus. Šiemet nepavyko įgyvendinti savo kelionių po kalnus aistros, todėl kitąmet būtinai reiks atsigriebti. Jau kirba mintis apie Elbrusą. Nors gal dar per anksti?

Off season running arba kaip būdamas „ne formoj“ asmeninį rekordą gerinau

Rugsėjo pradžioj prabėgęs Vilniaus maratoną, uždariau savo treniruočių ciklą iki naujų varžybų, kurių dar nemačiau horizonte. Kaip doras katalikas laikosi dešimt Dievo įsakymų, taip aš po maratono laikausi 5 savaičių karantino (pagal Pfitzingerį), kuomet bėgu labai nedaug ir labai lėtai. Šis laikas yra skirtas pilnai atsistatyti po streso kurį organizmas patiria maratono metu ir palengva paruošti organizmą naujam treniruočių ciklui. Užbaigęs atsistatymo laikotarpį galvojau ką čia daryti toliau. Kadangi nežinojau į kurį maratoną keliausiu kitais metais, nusprendžiau, kad reikia susidaryti bėgimo programą palaikančią minimalų aerobinį lygį iki naujo treniruočių ciklo. Deja po pirmos savaitės pasigavau rimtą slogą, dėl kurios teko praleisti 10 dienų be sporto. Formos patikrinimui neblogai tinka tempo bėgimai, tačiau čia teko man smarkiai nusivilti. Per dvi savaites atlikęs du tempo bėgimus, pamačiau, kad bėgu 3-5 s/km lėčiau nei ruošiantis Vilniaus maratonui, su maždaug 10 tvinksių per sekundę didesniu pulsu. Priėmiau šitą dalyką natūraliai – ne sezonas. Teks formą užauginti iš naujo.

Netyčia Šviesos karių puslapyje aptikau informaciją,kad jie lapkričio 11 d. organizuoja 10 km varžybas Vingio parke ir kviečia visus norinčius prisijungti. Kodėl gi ne? Dovilė niekur nedalyvavusi nuo Druskininkų bėgimo, buvo dar labiau pasiilgusi varžybų. Taigi susikrovėm mantą ir nudūmėm į Vingio parką. Trasa buvo sertifikuota, sudaranti tiksliai 10 km: trys ratai po 3,2 km ir paskutinis 0,4 km puslankis. Bėgimas gavosi be galo keistas. Iki starto tvarkingai tviksėjęs pulsomatis, su lyg starto pradžia nusprendė neberodyti pulso, tuo pačiu praradau galimybę stebėti laikmatį. Ką gi, bėgau pasikliaudamas pojūčiais. Pirma ketveriukė bėgikų greitai nukūrė į priekį ir mano vienintelis tikslas buvo nepamesti jų iš akių, kad nenugrybaučiau kur nors į šoną. Iš horizonto vyrukai dingo maždaug trečiame kilometre, tačiau ratas buvo jau beveik apibėgtas ir kaip toliau bėgti tapo visiškai aišku. Likusius du ratus bėgau absoliučiai vienas, priekyje nemačiau nieko,iš galo rodos irgi nieko nebuvo. Neturėjau jokio supratimo apie savo tempą ir kaip čia man sekasi. Finišavau tradiciškai -  paskutinių kelių šimtų metrų spurtu. Kirtęs liniją sustojau ir.... jeigu bučiau pavalgęs padorius pusryčius, viską bučiau palikęs ant estrados plytelių. Tokio stipraus pykinimo seniai nebuvau jautęs. Supratau, kad turiu judėti. Lengva ristele pabėgėjus pora minučių blogus jausmus kaip ranka nuėmė. Kai Tadas pasakė, kad įtilpau į 40 minučių, negalėjau patikėti. Mano geriausias laikas buvo 41:00 ir atvirai sakant nesitikėjau, net pakartoti šito rezultato. O gavosi daug geriau - 39:52. Dovilei taip pat bėgimas gavosi geras – ji savo asmeninį rezultatą pagerino šiek tiek daugiau nei vieną minute.

 

Visumoje noriu padėkoti Šviesos kariams už puikiai suorganizuotas varžybas ir gerai po jų praleistą laiką – tikrai šauni kompanija.

Evoliucija

Kažkada mokykloje mus mokė atsipalaidavimo pratimų.Vienas jų - rasti mintyse tokią vietą, savo ramybės oazę, į kurią visada norėtum sugrįžti, kur būtų gera ir saugu. Tokią vietą aš turėjau visada. Tai buvo didžiulė žydinti pieva po vakarėjančiu dangumi. Tolumoje dunkso miškas. O aš bėgu per tą pievą miško link. Bėgu ilgai, lengvai, skrodžiu švelnų vakaro vėjelį. Pamažu mane apima nuovargis o kartu su juo nyksta mano nerimas užleisdamas vietą atsipalaidavimui. Galiausia netekus jėgų griūnu ant žemės, išsitiesiu ant nugaros ir jaučiu, kaip sukasi žemė.

Tos pievos aš niekada nebuvau mačiusi, tačiau keisčiausia tai, kad toje svajonėje aš bėgu.. Tuo metu aš nesportavau visai, o fizinio lavinimo pamokos mokykloje buvo didžiulis baubas smukdantis trimestro pažymius. Ir štai Christopher McDougall atkasė mintį, kad galbūt taip yra dėlto, kad aš, kaip ir visa žmonija, esu gimusi bėgti. Kad iš tiesų neandartaliečiai, medžiojantys mamutus, nebuvo mūsų protėviai. Kad mūsų protėviai gyvenantys šalia galingų neandartaliečių, buvo smulkūs dvikojai bėgikai,medžiojantys antilopes besivydami ir nuvarydami jas iki mirties.

Ar galėjome taip suklysti? Ar galime tikėti knyga, kuri nors ir pateikia logikai neprieštaraujančią teoriją, nepretenduoja į mokslinį žanrą, tačiau savo stiliumi primena Dan Brown knygas, kuris nepaisant to, kad pateikia be galo daug įdomių, intriguojančių istorinių ir mokslinių faktų, savo knygos herojui leidžia šokti iš lėktuvo ir išskleidus plosčiaus skvernus tarsi sparnus sklandžiai nutūpti ant žemės. (Analogiškų istorijų Chris. McDougall knygoje tikrai nebuvo, bet sakydama, kad knygų stiliai panašūs, turiu omenyje, kad jie abu, per visą knygą pasakoja istoriją, į kurią nuolat įterpia įvairių istorinių ar mokslinių tiesų. D. Brown pagrindinės istorijos yra išgalvotos, tačiau Chris McDougall herojai - tikri žmonės)

Pradėjau ieškoti idėjos patvirtinimo arba paneigimo internete, tačiau beveik visos užklausos apie bėgimą žmogaus evoliucijoje veda į tą patį šaltinį, Christopher McDougall knygą "Born to Run". Tada pakeičiau paieškos strategiją, ir susiradus rimtesnę knygą apie žmogaus evoliuciją pradėjau ieškoti užuominų apie bėgimą. Deja konkrečių užuominų neradau, bet radau nemažai informacijos patvirtinančios arba patikslinančios, bet šiek tik ir paneigiančios Chris. McDougall knygoje išsakytas mintis.  Žemiau apibendrinu visą, įvairiuose šaltiniuose rastą informaciją ir savo pačios pastebėjimus.

Žmogaus evoliucija yra dar neišpręsta myslė. 
Knygoje "Anthropology: The Human Challenge" apie žmogaus evoliuciją kalbama tik kaip apie hipotezes ir prielaidas. Kai kurios prielaidos paneigiamos iš karto, tačiau dauguma jų dar lieka atviros. Galbūt uždaruose mokslininkų rateliuose situacija aiškėja, tačiau kol informacija pasieks vadovėlio tipo knygas plačiajai visuomenei, dar gali užtrukti nemažai laiko.

Kodėl mes suklydome?

Ilgai buvo manyta, kad žmogus vystėsi nuosekliai, skirtingos žmonijos rūšys keisdavo viena kitą ir niekada tarpusavį nesusitikdavo, nebuvo jokių kitų žmonijos porūšių. Ši klaida buvo padaryta todėl, kad visų žemės žmonių DNR sutampa 99.9% ir mes neturim jokios savo paralelinės rūšies atstovų. Jokia kitų gyvūnų rūšis nėra taip plačiai išplitus ir taip mažai pakitus (Na žinoma pasikeitus aplinkai, gyvūnams tenka prisitaikyti. Žmogus  - aplinką pritaiko sau). Ir tai leidžia daryti prielaidą, kad žmonės turėjo vienintelį protėvį. Klaida padaryta tame, kad manyta, jog mūsų protėvis neturėjo paralelinių rūšių. Rasti neandartaliečio kaulai buvo priskiriami mūsų protėviams. Iš tiesų ir žmogus vystėsi medžio pincipu, tačiau iki šių laikų išgyveno vienintelė jo atšaka - modernusis žmogus, Homo Sapiens palikuonis.

Nejaugi fosilijos nepateikė jokių įrodymų?

Rastos fosilijos ilgą laiką buvo interpretuotos neteisingai. Tikrai buvo rasta skirtingo dydžio kaulų priklausančių tam pačiam laikotarpiui, tačiau buvo manoma, kad jos priklauso skirtingom lytims. Tarp primatų dimorfizmas (kūno sandaros skirtumai tarp skirtingų lyčių, priklausančių tai pačiai gyvūnų rūšiai) yra gana paplitęs. Pavyzdžiui gorilos patinas gali būti 3 kartus didesnis už patelę. (Vidutiniškai gorilų patinai sveria apie 160-180kg, o vidutinė patelė - apie 70kg.) Taigi buvo manyta, kad ir mūsų protėviai turėjo šią savybę.

Kodėl išnyko neandartaliečiai?

Skirtingai, nei tiesioginiai mūsų protėviai, neandartaliečiai  buvo grynai mėsėdžiai (įvairias žoles naudojo tik gydomaisiais tikslais), stiprūs, raumeningi ir protingi. Jie gyveno nesibaigus ledynmečiui, medžiojo stambius lėtus gyvūnus. Naudojo savos gamybos įrankius ir spendė spąstus, turėjo savo kalbą. Tačiau pradėjus šilti klimatui, stambieji gyvūnai nepakėlė karščio ir pradėjo nykti. Kartu su jais ir neandartaliečiai, kurie taip pat nebuvo prisitaikę šiltam klimatui. Neandartaliečiai kilo Europoje, o šylant klimatui pradėjo trauktis į šiaurę. Paskutiniai jų palaikai rasti Gibraltare. (Tai tik viena jų išnykimo teorijų, tačiau pastarąją sutikau dažniausiai)

Ar tikrai neturime nieko bendra su neandartaliečiais, išskyrus aukštesnįjį protėvį?

Yra įrodymų, kad žmonės ir neandartaliečiai kartais kryžminosi tarpusavyje (visgi tai buvo labai artimos rūšys) ir mes visi, gyvenantys ne Afrikoje, turim nuo 1 iki 4% neandartaliečio genų. Spėjama, kad kryžminimasis vyko tuomet, kai šylant klimatui žmonės iš Afrikos pradėjo traukti Europos ir Azijos link, kur buvo neandartaliečių gyvenamos teritorijos. Žmonės, niekada nepalikę Afrikos šių genų neturi. Gal kartais tame slypi dalis Kenijos bėgikų sėkmės?

Kokį pranašumą turėjo mūsų protėviai?

Tiesioginis (pagrindinis) žmogaus protėvis išsivystė Afrikoje, ties pusiauju, todėl buvo gerai prisitaikę pakelti šilumą. Dvikojis žmogus turėjo pranašumą prieš kitus gyvūnus, nes:

• Rankos lieka laisvos ir gali maistą persinešti į kitą vietą (hipotezė, kad tik vyras nešė maistą šeimai yra nelabai įtikinama, nes nelabai yra gyvūnų rūšių, kur patinas maisto atneštų bent tiek pat, kiek patelė. Labiau tikėtina, kad maistą abi lytys nešdavo tiesiog į saugesnę vietą);
• Statmenoje pozicijoje žmogus gauna kur kas mažiau saulės šilumos ir lengviau pakelia karštį.  
• Mažas kūno plaukuotumas padeda geriau vėdintis, o plaukai ant galvos apsaugo nuo tiesiogių saulės spindulių.
• Žmogus turi labai efektyvią vėdinimosi sistemą - prakaitavimą.
• Žmogus buvo protingas ir dingus gyvūnui iš akiračio jis mokėdavo susekti jo pėdas.  

Kuo maitinosi mūsų protėviai?
Pagrindinis maistas buvo augalai, tačiau jiems būtini ir baltymai. Todėl jie buvo priversti medžioti. Medžiodavo antilopes Kudu nuvarydami jas iki mirties. Tačiau medžioklei nepasisekus nekentė bado.

Kodėl mūsų protėvio nepagavo liūtas?
Ties pusiauju vidurdienį oro temperatūra yra labai aukšta, kurios nepakelia jokie gyvūnai išskyrus antilopes(antilopės turi unikalią smegenų vėdinimo sistemą). Tuo metu kai visi plėšrieji gyvūnai slepiasi pavėsyje, lėtas, bet ištvermingas žmogus gali gainioti antilopes.

Ar moterys irgi medžiojo?
Kadangi moterims ir vaikams mėsa yra net reikalingesnė nei vyrams, tikėtina, kad jos irgi medžiojo. Dažniausia žmonės medžiojo ne po vieną ir "Born to Run" knygoje pateikiama tokia schema: gyvūno persekiojimo procese pirmos bėga moterys ir renka šviežiausius gyvūnų pėdsakus. Paskui jas eina senoliai ir vaikai. Senoliai analizuoja pėdsakus ir numato gyvūno bėgimo kryptį, o vaikai iš jų mokosi. Galiausiai bėga stiprūs jauni vyrai saugantys jėgas paskutiniam sprintui ir gyvūno užmušimui.
Kūdikiai nebuvo problema, nes moterys sugebėjo ne tik pagimdyti pakeliui, bet ir juos neštis bėgdamos. Neįtikėtina? Bet prisiminkim pernai metais vykusio Čikagos maratono dalyvę. Visgi žmonių gimdymas yra labai sudėtingas dėl kaukuolės dydžio, ir vargu ar moteris iš kart galėjo pulti bėgti. Įdomu kaip sekėsi Živilei. Kaži po kiek laiko ji grįžo treniruotis.

Kodėl žmonės dažniausiai nemėgsta bėgioti?
Gyvūnai ilgai bėgdami perkaista ir perkaitimas yra signalas, kad laikas sustoti. Treniruotas žmogus neperkaista labai ilgai, ir vienintelis jį saugantis mechanizmas yra smegenys. Būtent smegenys ir sako: "Nebūtina bėgti? Nebėk, ir saugok jėgas tam laikui, kada bus būtina". Patogiai ir nestokodami maisto žmonės gyvena dar labai trumpai, todėl ši žmogaus savisaugos sistema yra nepakitusi. (Tiesa sakant man ši mintis turi kažką tikrai įtikinamo, tačiau kuris iš nuolatos bėgiojančių žmonių gali pasakyti, kad nemėgsta bėgioti? Kaip tik, pradedantieji bėgikai turi saugotis persitreniravimo. O gal po ilgo tinginio pradėjus bėgioti mūsų pasąmonė supratus persiorientuoja ir sako:"Bėgti yra gerai. Jei gali -  bėk!")

Kaip keičiasi žmogaus greitis priklausomai nuo amžiaus?

Nuo 19 metų žmogaus greitis ilgų nuotolių bėgime pradeda nuolatos gerėti ir piką pasiekia 27 metų. Nuo 27 metų greitis tolygiai mažėja ir 19 mečio greitį pasiekia sulaukus.. 64 metų. Kokiame kitame sporte 19metis gali varžytis su 64 metų žmogumi? Turbūt šachmatuose :)

Kodėl ne visi pritaria idėjai, kad mūsų protėvių bėgimas buvo pranašumas?

Ilgą laiką žmogaus bėgimas buvo laikomas jo silpnąja vieta, o ne stipriąja. Taip atsitiko dėl to, kad dėmesys buvo kreipiamas tik į greitį. Palyginti su gyvūnais žmogus yra labai lėtas, todėl tai buvo laikoma jo silpnąja puse. Tačiau tik nelabai seniai pradėta domėtis kaip žmogus ir gyvūnai pakelia ilgų nuotolių bėgimą, ir matyti, kad šioje srityje žmogus tikrai turi pranašumą prieš daugelį gyvunų. Evoliucija yra sudėtingas procesas ir tenka pripažinti, kad tokią savybę mes įgavome tikrai ne atsitiktinai.

Ar mes mokame bėgti?

Visada galvojau, kad žmogus moka bėgti iš prigimties, tai vienas išgyvenimo instinktų.  Tačiau ar ne keistas dalykas, kad vos gimęs kūdikis moka plaukti, tačiau kelių metų vaikas, iki tol nematęs vandens, "eina kirviu į dugną"?

Kai dėl traumos turėjau praleisti „Rygos maratoną“, pirmą kartą teko stebėti bėgikus-mėgėjus iš šalies. Pirmieji bėgo elitas. Bėgo taip, kaip aš įsivaizdavau kaip turi atrodyti bėgantys žmonės. Tačiau kai minia pradėjo tirštėti, vaizdas labai pasikeitė. Visi jie bėgo tikrai greitai (stebėjau atkarpą nuo elito iki Mariaus). Tačiau stulbino tai, kaip chaotiškai jie atrodo palyginus olimpiados vaizdais.

Kai su Marium darėmės dinaminį pėdos tyrimą WinerSport parduotuvėje, nustatė, kad mano žingsnis yra neutralus, tačiau gana stipriai smugiuoju kulnu. Konsultanto išvada - tiesiog reikia smūgį amortizuojančių batų. Kadangi mano turimi batai buvo praktiškai žieminiai ir vasarai reikėjo lengvesnių - įsigijau naujus batus. Tačiau laukiamo efekto nebuvo. Priešingai. Sąnariai įskausdavo rodos dar dažniau. Ramybės nedavė mintis, kad kažką darau ne taip. Tos minties vedama sudalyvavau Nike ir Nestle bėgimo treniruotėse. Tačiau ten treneris buvo vienas, o bėgikų - daug. Nike bėgime treneris tikrai bėgiojo išilgai bėgikų ir dalino patarimus, tačiau man atkreipė dėmėsį tik į tai, kad bėgdama gan stipriai gniaužiu vieną ranką į kumštį. Niekada nebuvau to pastebėjus, bet iki šiol save pagaunu tą darant. Dėl žingsnių komentarų negavau. Tai gal viskas gerai?

Tačiau skaudžiausiai smogė kirkšnies trauma prieš pat taip lauktą Vilniaus maratono startą. Kai visą vasarą taip intensyviai ruošiausi, kai net per treniruotes jausdavau virpuliukus vien pagalvojus, kad jau tikrai tuoj nubėgsiu maratoną... Ir kodėl būtent man? Kodėl žmonės bėga ir nubėga 1000 km, o aš net 42-jų negaliu? Ką aš darau ne taip? Ir kaip daryti teisingai?

Dėl tos pačios traumos atsiradus daugiau laiko, vėl susiradau pradėtą skaityti "Born to Run". Jau sekančiame skyriuje gavau atsakymą - reikia bėgti basomis. Toks pasiūlymas atrodė daugiau nei netikėtas, nes iki šiol iš įvairiausių šaltinių tik ir girdėjau, kaip svarbu bėgikui yra gera, smūgius amortizuojanti avalynė. Tačiau pateikti argumentai mane įtikino. Ne be reikalo žmogaus pėda yra tokia jautri. Žengiant žingsnį, pėdos receptoriai fiksuoja apkrovas ir informaciją siunčia smegenims. Smegenys apdoroja informaciją ir koreguoja judesį. Visi smūgius amortizuojantys batai tą informaciją blokuoja. Dažna to pasekmė - bėgimas - koją statant kulnu, o ne priekine pėdos dalimi.

Ar tikrai tai blogai? Turiu pripažinti, kad nemažai rastų straipsnių internete to nelaiko klaida, kurią reikia taisyti, o tiesiog bėgimo stiliumi. Tačiau mane įtikino teiginys, kad kulnas reikalingas stabilumui, o ne judesiui. Neveltui pėdų protezai skirti bėgimui (jie būna atskiri bėgimui, plaukimui, dviračių sportui) projektuojami be kulno. Prisiminkime Olimpiadoje matytą Oscar Pristorius.

Pėdos protezas atrodo labai elementarus, tačiau esminis principas - "spyrokliuojanti" C formos pėda. Lanksti pėda pati "neutralizuoja" smūgio jėgą, ir neperduoda jos aukščiau esantiems sąnariams. Būtent dėl bėgimo "kulnais" atsiranda dažniausios bėgikus kamuojančios čiurnos, sanarių ir nugaros traumos.

Tai kodėl gi tiek daug žmonių bėga nuo kulno? Pasak Christhopher McDougall bėgimą nuo kulno sugalvojo Bill Bowerman, pirmųjų "modernių" smūgius absorbuojančių batelių išradėjas ir Nike įkurėjas. Jis iškėlė mintį, kad statant pėdą nuo kulno, žingsnis tampa ilgesnis ir galima bėgti greičiau. Tačiau toks bėgimo būdas buvo galimas tik su naujais moderniais bateliais "Nike Cortez".

Pirmųjų batelių modelis 1968 m.

Šis bėgimo būdas labai greitai išpopuliarėjo ir dėl to, kad bėgti nuo kulno nesportuojančiam, bet vaikščioti įpratusiam žmogui yra daug lengviau (einama visada nuo kulno). O gal tai nėra blogai? Juk greičiausi kačių šeimos atstovai ant pėdų turi pagalvėles, kodėl ir mes negalime jų užsidėti? Bet gamta klaidų nedaro. Gepardai evoliucianavo taip, kad bėgtų greitai, o mes - ilgai. Mes neturime apsaugų ant padų. Tačiau neturime nei 4 kojų nei uodegos ligsvarai išlaikyti. Būtent pėdos jautrumas tai kompensuoja. Jei analizuosime gepardo pėdų sandarą, kulno tikrai nerasime, o vaizdas šiek tiek primins bėgimo protezus (neveltui protezai pavadinti "Cheetah").

Pagalvėlės ant batų tikrai gelbsti, tačiau visų pirma turime bėgti taisyklingai. Jei prisiminsime Etiopijos bėgikus, visi jie bėga pėdą statydami ant priekinės dalies. Dažnai atrodo, kad bėgikas nusileis ant kulno, tačiau šis filmukas vaizdą patikslina:

Nenuostabu, kad bėgimo virtuozai dažniausiai užauga bėgiodami basi.

Idėja, kad mano pačios organizme yra integruotas bėgimo mokymosi mechanizmas, žūt būt turėjo būti išbandyta. Bėgti basai atėjus rudeniui neatrodo lengvai įgyvendinama. Tačiau juk ne aš pirma suradau šią mintį - Amerikoje jau seniai paplitęs bėgimas "basomis". Žinoma kad yra sugalvoti ir tam skirti batai. Šia tema šiek tiek domėjausi, ir visą informaciją gana neblogai apibendrina šis filmukas:

Pradžioje jau ieškojau kur galima atsisiųsti batus, kuo labiau primenančius basą koją. Į populiariuosius Vibram Five Fingers žiūrėjau skeptiškai vien dėl to, kad pasimatuoti galimybės neturiu, pirštuotose batuose pranašumo nematau, o tikimybė, kad jie trins gana didelė. Labiau domino jų alternatyva iš Zemgear:

Tačiau žiūrėdama į šį modelį prisiminiau savo maudymosi batelius pirktus Norfoje prieš kelis metus už 10Lt .

Tai buvo pirmas ''rimtesnis" bėgimas po traumos. Buvau skaičiusi, kad pradėti bėgioti basomis reikia pamažu, taigi pasirinkau savo trumpiausią 7km atstumą. Pradžioj bėgti buvo labai nepatogu, nes turėjau nuolatos galvoti, kad kulnais nearčiau asfalto. Net negaliu pasakyti, kad tai buvo panašu į bėgimą. Tam kad nedungsėčiau kulnais, visą laiką bėgau praktiškai pasistiebusi. Artėjant 3 km supratau, kad 7km "mažumėlę" per didelis atstumas ir laikas suktis atgal. Tačiau šį kartą priežastis buvo ne kirkšnis, kaip jau buvo įprasta, o blauzdos. Labai konkrečiose vietose jaučiau tarsi adatų dūrius kiekvieno žingsnio metu. Kažkokiu man pačiai nesuvokiamu būdu parbėgau namo, nes eiti negalėjau dėl kirkšnies skausmo.

Kitą dieną didžiam Mariaus džiaugsmui teko nupūsti dulkes nuo aukštakulnių, nes su jais einant blauzdos skaudėjo mažiausiai. Trečią dieną skausmas šiek tiek atlėgo, tad vėl sumaniau bėgti. Deja jau antrame žingsnyje vieną blauzdą kaip peiliu perdūrė. Apie bėgimą nebuvo nei kalbos, nes jau ir eiti vos galėjau. Šį sykį poros dienų neužteko, kad skausmas nurimtų, bet situaciją lengvino tai, kad blauzdą galima aprišti elastiniu bintu. Kažkuria prasme džiaugiausi, kad galbūt judu teisinga linkme, tačiau negaliu apsakyti apmaudo dėl to, kad prieš mėnesį buvau tikra, kad esu pasiruošusi bėgti maratoną. O dabar net 7 km negaliu nubėgti..

Blauzdai gyjant pradėjau bėgioti su batais. Pradžioj dar turėjau galvoti, kad nebėgčiau nuo kulno, tačiau pamažu įpratau to nedaryti. Kojai sugijus vėl bandžiau autis silikoninius batelius. Šį kartą su jais bėgti buvo net labai "skanu". Judesiai atrodė natūralesni ir žymiai plastiškesni nei bėgant su batais. Tačiau turiu pripažinti, kad kojos įvargsta žymiai greičiau ir prie tokio bėgimo dar turiu priprasti. Vėl pradėjus didinti kilometražą, ilgesniems bėgimams naudoju įprastus batus. Tačiau pastarieji man pradėjo labai trinti pirštus ir pėdos šoną. Kaip suprantu taip vyksta todėl, kad batų padas yra nelankstus. Statant pėdą priekine dalimi, padas neišsilenkia, o pėda kaskart šiek tiek pačiuožia į priekį.

Turbūt visiems įdomu ar Marius bėga teisingai? Taip, jis visada bėgo teisingai. Įdomu kodėl? Aš manau, kad taip atsitiko todėl, kad jis nuo mažens mokėsi bėgti žaisdamas futbolą. Savaime aišku futbolo bateliuose nėra jokių paminkštinimų. Iš kitos pusės sunku įsivaizduoti kaip reiktų varytis kamuolį bėgant nuo kulno. Čia prisiminiau dar vieną knygos "Born to Run" pasakojimą, apie Tarahumarų mokyklose vedamas fizinio lavinimo pamokas. Pagrindinės jų treniruotės yra  bėgimas vedantis medinį kamuoliuką. Šis žaidimas vyksta estafetės principu ir komandos lenktyniauja tarpusavy, kas kamuoliuką prasives greičiau. Beje, jie su tuo kamuoliuku bėgioja ne pievomis, o uolėta danga.

O kaip bėgate Jūs?