Off season running arba kaip būdamas „ne formoj“ asmeninį rekordą gerinau

Rugsėjo pradžioj prabėgęs Vilniaus maratoną, uždariau savo treniruočių ciklą iki naujų varžybų, kurių dar nemačiau horizonte. Kaip doras katalikas laikosi dešimt Dievo įsakymų, taip aš po maratono laikausi 5 savaičių karantino (pagal Pfitzingerį), kuomet bėgu labai nedaug ir labai lėtai. Šis laikas yra skirtas pilnai atsistatyti po streso kurį organizmas patiria maratono metu ir palengva paruošti organizmą naujam treniruočių ciklui. Užbaigęs atsistatymo laikotarpį galvojau ką čia daryti toliau. Kadangi nežinojau į kurį maratoną keliausiu kitais metais, nusprendžiau, kad reikia susidaryti bėgimo programą palaikančią minimalų aerobinį lygį iki naujo treniruočių ciklo. Deja po pirmos savaitės pasigavau rimtą slogą, dėl kurios teko praleisti 10 dienų be sporto. Formos patikrinimui neblogai tinka tempo bėgimai, tačiau čia teko man smarkiai nusivilti. Per dvi savaites atlikęs du tempo bėgimus, pamačiau, kad bėgu 3-5 s/km lėčiau nei ruošiantis Vilniaus maratonui, su maždaug 10 tvinksių per sekundę didesniu pulsu. Priėmiau šitą dalyką natūraliai – ne sezonas. Teks formą užauginti iš naujo.

Netyčia Šviesos karių puslapyje aptikau informaciją,kad jie lapkričio 11 d. organizuoja 10 km varžybas Vingio parke ir kviečia visus norinčius prisijungti. Kodėl gi ne? Dovilė niekur nedalyvavusi nuo Druskininkų bėgimo, buvo dar labiau pasiilgusi varžybų. Taigi susikrovėm mantą ir nudūmėm į Vingio parką. Trasa buvo sertifikuota, sudaranti tiksliai 10 km: trys ratai po 3,2 km ir paskutinis 0,4 km puslankis. Bėgimas gavosi be galo keistas. Iki starto tvarkingai tviksėjęs pulsomatis, su lyg starto pradžia nusprendė neberodyti pulso, tuo pačiu praradau galimybę stebėti laikmatį. Ką gi, bėgau pasikliaudamas pojūčiais. Pirma ketveriukė bėgikų greitai nukūrė į priekį ir mano vienintelis tikslas buvo nepamesti jų iš akių, kad nenugrybaučiau kur nors į šoną. Iš horizonto vyrukai dingo maždaug trečiame kilometre, tačiau ratas buvo jau beveik apibėgtas ir kaip toliau bėgti tapo visiškai aišku. Likusius du ratus bėgau absoliučiai vienas, priekyje nemačiau nieko,iš galo rodos irgi nieko nebuvo. Neturėjau jokio supratimo apie savo tempą ir kaip čia man sekasi. Finišavau tradiciškai -  paskutinių kelių šimtų metrų spurtu. Kirtęs liniją sustojau ir.... jeigu bučiau pavalgęs padorius pusryčius, viską bučiau palikęs ant estrados plytelių. Tokio stipraus pykinimo seniai nebuvau jautęs. Supratau, kad turiu judėti. Lengva ristele pabėgėjus pora minučių blogus jausmus kaip ranka nuėmė. Kai Tadas pasakė, kad įtilpau į 40 minučių, negalėjau patikėti. Mano geriausias laikas buvo 41:00 ir atvirai sakant nesitikėjau, net pakartoti šito rezultato. O gavosi daug geriau - 39:52. Dovilei taip pat bėgimas gavosi geras – ji savo asmeninį rezultatą pagerino šiek tiek daugiau nei vieną minute.

 

Visumoje noriu padėkoti Šviesos kariams už puikiai suorganizuotas varžybas ir gerai po jų praleistą laiką – tikrai šauni kompanija.

Evoliucija

Kažkada mokykloje mus mokė atsipalaidavimo pratimų.Vienas jų - rasti mintyse tokią vietą, savo ramybės oazę, į kurią visada norėtum sugrįžti, kur būtų gera ir saugu. Tokią vietą aš turėjau visada. Tai buvo didžiulė žydinti pieva po vakarėjančiu dangumi. Tolumoje dunkso miškas. O aš bėgu per tą pievą miško link. Bėgu ilgai, lengvai, skrodžiu švelnų vakaro vėjelį. Pamažu mane apima nuovargis o kartu su juo nyksta mano nerimas užleisdamas vietą atsipalaidavimui. Galiausia netekus jėgų griūnu ant žemės, išsitiesiu ant nugaros ir jaučiu, kaip sukasi žemė.

Tos pievos aš niekada nebuvau mačiusi, tačiau keisčiausia tai, kad toje svajonėje aš bėgu.. Tuo metu aš nesportavau visai, o fizinio lavinimo pamokos mokykloje buvo didžiulis baubas smukdantis trimestro pažymius. Ir štai Christopher McDougall atkasė mintį, kad galbūt taip yra dėlto, kad aš, kaip ir visa žmonija, esu gimusi bėgti. Kad iš tiesų neandartaliečiai, medžiojantys mamutus, nebuvo mūsų protėviai. Kad mūsų protėviai gyvenantys šalia galingų neandartaliečių, buvo smulkūs dvikojai bėgikai,medžiojantys antilopes besivydami ir nuvarydami jas iki mirties.

Ar galėjome taip suklysti? Ar galime tikėti knyga, kuri nors ir pateikia logikai neprieštaraujančią teoriją, nepretenduoja į mokslinį žanrą, tačiau savo stiliumi primena Dan Brown knygas, kuris nepaisant to, kad pateikia be galo daug įdomių, intriguojančių istorinių ir mokslinių faktų, savo knygos herojui leidžia šokti iš lėktuvo ir išskleidus plosčiaus skvernus tarsi sparnus sklandžiai nutūpti ant žemės. (Analogiškų istorijų Chris. McDougall knygoje tikrai nebuvo, bet sakydama, kad knygų stiliai panašūs, turiu omenyje, kad jie abu, per visą knygą pasakoja istoriją, į kurią nuolat įterpia įvairių istorinių ar mokslinių tiesų. D. Brown pagrindinės istorijos yra išgalvotos, tačiau Chris McDougall herojai - tikri žmonės)

Pradėjau ieškoti idėjos patvirtinimo arba paneigimo internete, tačiau beveik visos užklausos apie bėgimą žmogaus evoliucijoje veda į tą patį šaltinį, Christopher McDougall knygą "Born to Run". Tada pakeičiau paieškos strategiją, ir susiradus rimtesnę knygą apie žmogaus evoliuciją pradėjau ieškoti užuominų apie bėgimą. Deja konkrečių užuominų neradau, bet radau nemažai informacijos patvirtinančios arba patikslinančios, bet šiek tik ir paneigiančios Chris. McDougall knygoje išsakytas mintis.  Žemiau apibendrinu visą, įvairiuose šaltiniuose rastą informaciją ir savo pačios pastebėjimus.

Žmogaus evoliucija yra dar neišpręsta myslė. 
Knygoje "Anthropology: The Human Challenge" apie žmogaus evoliuciją kalbama tik kaip apie hipotezes ir prielaidas. Kai kurios prielaidos paneigiamos iš karto, tačiau dauguma jų dar lieka atviros. Galbūt uždaruose mokslininkų rateliuose situacija aiškėja, tačiau kol informacija pasieks vadovėlio tipo knygas plačiajai visuomenei, dar gali užtrukti nemažai laiko.

Kodėl mes suklydome?

Ilgai buvo manyta, kad žmogus vystėsi nuosekliai, skirtingos žmonijos rūšys keisdavo viena kitą ir niekada tarpusavį nesusitikdavo, nebuvo jokių kitų žmonijos porūšių. Ši klaida buvo padaryta todėl, kad visų žemės žmonių DNR sutampa 99.9% ir mes neturim jokios savo paralelinės rūšies atstovų. Jokia kitų gyvūnų rūšis nėra taip plačiai išplitus ir taip mažai pakitus (Na žinoma pasikeitus aplinkai, gyvūnams tenka prisitaikyti. Žmogus  - aplinką pritaiko sau). Ir tai leidžia daryti prielaidą, kad žmonės turėjo vienintelį protėvį. Klaida padaryta tame, kad manyta, jog mūsų protėvis neturėjo paralelinių rūšių. Rasti neandartaliečio kaulai buvo priskiriami mūsų protėviams. Iš tiesų ir žmogus vystėsi medžio pincipu, tačiau iki šių laikų išgyveno vienintelė jo atšaka - modernusis žmogus, Homo Sapiens palikuonis.

Nejaugi fosilijos nepateikė jokių įrodymų?

Rastos fosilijos ilgą laiką buvo interpretuotos neteisingai. Tikrai buvo rasta skirtingo dydžio kaulų priklausančių tam pačiam laikotarpiui, tačiau buvo manoma, kad jos priklauso skirtingom lytims. Tarp primatų dimorfizmas (kūno sandaros skirtumai tarp skirtingų lyčių, priklausančių tai pačiai gyvūnų rūšiai) yra gana paplitęs. Pavyzdžiui gorilos patinas gali būti 3 kartus didesnis už patelę. (Vidutiniškai gorilų patinai sveria apie 160-180kg, o vidutinė patelė - apie 70kg.) Taigi buvo manyta, kad ir mūsų protėviai turėjo šią savybę.

Kodėl išnyko neandartaliečiai?

Skirtingai, nei tiesioginiai mūsų protėviai, neandartaliečiai  buvo grynai mėsėdžiai (įvairias žoles naudojo tik gydomaisiais tikslais), stiprūs, raumeningi ir protingi. Jie gyveno nesibaigus ledynmečiui, medžiojo stambius lėtus gyvūnus. Naudojo savos gamybos įrankius ir spendė spąstus, turėjo savo kalbą. Tačiau pradėjus šilti klimatui, stambieji gyvūnai nepakėlė karščio ir pradėjo nykti. Kartu su jais ir neandartaliečiai, kurie taip pat nebuvo prisitaikę šiltam klimatui. Neandartaliečiai kilo Europoje, o šylant klimatui pradėjo trauktis į šiaurę. Paskutiniai jų palaikai rasti Gibraltare. (Tai tik viena jų išnykimo teorijų, tačiau pastarąją sutikau dažniausiai)

Ar tikrai neturime nieko bendra su neandartaliečiais, išskyrus aukštesnįjį protėvį?

Yra įrodymų, kad žmonės ir neandartaliečiai kartais kryžminosi tarpusavyje (visgi tai buvo labai artimos rūšys) ir mes visi, gyvenantys ne Afrikoje, turim nuo 1 iki 4% neandartaliečio genų. Spėjama, kad kryžminimasis vyko tuomet, kai šylant klimatui žmonės iš Afrikos pradėjo traukti Europos ir Azijos link, kur buvo neandartaliečių gyvenamos teritorijos. Žmonės, niekada nepalikę Afrikos šių genų neturi. Gal kartais tame slypi dalis Kenijos bėgikų sėkmės?

Kokį pranašumą turėjo mūsų protėviai?

Tiesioginis (pagrindinis) žmogaus protėvis išsivystė Afrikoje, ties pusiauju, todėl buvo gerai prisitaikę pakelti šilumą. Dvikojis žmogus turėjo pranašumą prieš kitus gyvūnus, nes:

• Rankos lieka laisvos ir gali maistą persinešti į kitą vietą (hipotezė, kad tik vyras nešė maistą šeimai yra nelabai įtikinama, nes nelabai yra gyvūnų rūšių, kur patinas maisto atneštų bent tiek pat, kiek patelė. Labiau tikėtina, kad maistą abi lytys nešdavo tiesiog į saugesnę vietą);
• Statmenoje pozicijoje žmogus gauna kur kas mažiau saulės šilumos ir lengviau pakelia karštį.  
• Mažas kūno plaukuotumas padeda geriau vėdintis, o plaukai ant galvos apsaugo nuo tiesiogių saulės spindulių.
• Žmogus turi labai efektyvią vėdinimosi sistemą - prakaitavimą.
• Žmogus buvo protingas ir dingus gyvūnui iš akiračio jis mokėdavo susekti jo pėdas.  

Kuo maitinosi mūsų protėviai?
Pagrindinis maistas buvo augalai, tačiau jiems būtini ir baltymai. Todėl jie buvo priversti medžioti. Medžiodavo antilopes Kudu nuvarydami jas iki mirties. Tačiau medžioklei nepasisekus nekentė bado.

Kodėl mūsų protėvio nepagavo liūtas?
Ties pusiauju vidurdienį oro temperatūra yra labai aukšta, kurios nepakelia jokie gyvūnai išskyrus antilopes(antilopės turi unikalią smegenų vėdinimo sistemą). Tuo metu kai visi plėšrieji gyvūnai slepiasi pavėsyje, lėtas, bet ištvermingas žmogus gali gainioti antilopes.

Ar moterys irgi medžiojo?
Kadangi moterims ir vaikams mėsa yra net reikalingesnė nei vyrams, tikėtina, kad jos irgi medžiojo. Dažniausia žmonės medžiojo ne po vieną ir "Born to Run" knygoje pateikiama tokia schema: gyvūno persekiojimo procese pirmos bėga moterys ir renka šviežiausius gyvūnų pėdsakus. Paskui jas eina senoliai ir vaikai. Senoliai analizuoja pėdsakus ir numato gyvūno bėgimo kryptį, o vaikai iš jų mokosi. Galiausiai bėga stiprūs jauni vyrai saugantys jėgas paskutiniam sprintui ir gyvūno užmušimui.
Kūdikiai nebuvo problema, nes moterys sugebėjo ne tik pagimdyti pakeliui, bet ir juos neštis bėgdamos. Neįtikėtina? Bet prisiminkim pernai metais vykusio Čikagos maratono dalyvę. Visgi žmonių gimdymas yra labai sudėtingas dėl kaukuolės dydžio, ir vargu ar moteris iš kart galėjo pulti bėgti. Įdomu kaip sekėsi Živilei. Kaži po kiek laiko ji grįžo treniruotis.

Kodėl žmonės dažniausiai nemėgsta bėgioti?
Gyvūnai ilgai bėgdami perkaista ir perkaitimas yra signalas, kad laikas sustoti. Treniruotas žmogus neperkaista labai ilgai, ir vienintelis jį saugantis mechanizmas yra smegenys. Būtent smegenys ir sako: "Nebūtina bėgti? Nebėk, ir saugok jėgas tam laikui, kada bus būtina". Patogiai ir nestokodami maisto žmonės gyvena dar labai trumpai, todėl ši žmogaus savisaugos sistema yra nepakitusi. (Tiesa sakant man ši mintis turi kažką tikrai įtikinamo, tačiau kuris iš nuolatos bėgiojančių žmonių gali pasakyti, kad nemėgsta bėgioti? Kaip tik, pradedantieji bėgikai turi saugotis persitreniravimo. O gal po ilgo tinginio pradėjus bėgioti mūsų pasąmonė supratus persiorientuoja ir sako:"Bėgti yra gerai. Jei gali -  bėk!")

Kaip keičiasi žmogaus greitis priklausomai nuo amžiaus?

Nuo 19 metų žmogaus greitis ilgų nuotolių bėgime pradeda nuolatos gerėti ir piką pasiekia 27 metų. Nuo 27 metų greitis tolygiai mažėja ir 19 mečio greitį pasiekia sulaukus.. 64 metų. Kokiame kitame sporte 19metis gali varžytis su 64 metų žmogumi? Turbūt šachmatuose :)

Kodėl ne visi pritaria idėjai, kad mūsų protėvių bėgimas buvo pranašumas?

Ilgą laiką žmogaus bėgimas buvo laikomas jo silpnąja vieta, o ne stipriąja. Taip atsitiko dėl to, kad dėmesys buvo kreipiamas tik į greitį. Palyginti su gyvūnais žmogus yra labai lėtas, todėl tai buvo laikoma jo silpnąja puse. Tačiau tik nelabai seniai pradėta domėtis kaip žmogus ir gyvūnai pakelia ilgų nuotolių bėgimą, ir matyti, kad šioje srityje žmogus tikrai turi pranašumą prieš daugelį gyvunų. Evoliucija yra sudėtingas procesas ir tenka pripažinti, kad tokią savybę mes įgavome tikrai ne atsitiktinai.