Elektrėnai prieš Kauną!

Praėjus dviem savaitėms po Kauno pusmaratonio, startavau Elektrėnuose. Buvau girdėjęs, kad ten trasa sunki, taigi liko paskutinis dalykas - išsipildyti sinoptikų prognozėms ir gauti karštą orą. Sinoptikai nepavedė – davė taip, kad maža nepasirodė, net ir gaisrininką su žarną elektrėniškiai atvarė, kad leisgyvius bėgikus pusiaukelėj vandeniu nupurkštų. Beja tas epizodas man labiausiai patiko, kokiems trims kilometrams atgavau šviesią galvą. Kalnai antroje trasos dalyje buvo užmušantys. Bėgi su viltimi „nu atkentėsiu dar vieną ir tada jau bus viskas“. Šniokšdamas užlipi į viršų, o ten žiūri dar vienas kalnas prieš akis ir taip rodos be pabaigos. Taigi eksperimentas prabėgti pusmaratonį itin sunkiomis sąlygomis pavyko, tačiau rezultatai nuvylė.

Prieš dvi savaites Kaune pavyko gauti beveik idealias bėgimo sąlygas, kurio metu stipriai pagerinau savo pusmaratonio rekordą – 01:24:18. Todėl pagrindinis klausimas buvo: „O kaip būtų buvę jeigu oro sąlygos būtų itin nepalankios ir trasa labai sunki?“. Su atsakymu laukė Elektrėnai.

Planas buvo bėgti ignoruojant karštį (04:00 – 04:05/km), tačiau skaitantis su kalnais. Objektyviai tikėjausi subėgti 04:10/km tempu, naiviai galvojau, kad pavyks 04:05/km, bet, kad įtilpsiu į 04:15 min/km, net neabejojau. Nė velnio, visais atvejais klydau - 04:19/km ir galutinis laikas 01:30:55.

Pradžioje bėgome su nemaža grupe stajerių maždaug po 04:00/km tempu. Vėliau tempas nepastebimai krito ir kai kirtom 10 km ribą, vidurkis beliko vos 04:08, vėliau prasidėjo smagieji kalneliai, kurių metu išbyrėjo visa grupė ir galiausiai pasilikau vienas.

Kadangi esu linkęs į visokius eksperimentus, nepatingėjau pasiknisti ir pažiūrėti, kas dar bėgo pusmaratonius ir Kaune ir Druskininkuose. Suskaičiavau 23 bėgikus. Surūšiuoju visus rezultatus pagal labiausiai pagerinusius (arba mažiausiai pabloginusius) savo laiką Elektrėnuose, ištrinu iš sąrašo viršaus ir apačios po 20 % bėgikų (na žinot, kai kurie vienuose ar kituose varžybose ateina ne rezultato siekti, bet pasidaryti vienokią ar kitokią treniruotę, tai jie paprastai patenka į apatinius ir viršutinius 20 % rėžius) ir...  štai - mes turime atsakymą. Druskininkų trasa lyginant su Kaunu (įskaitant oro sąlygas) vidutiniškai lėmė 5,8 % blogesnius rezultatus. Taigi 01:15 laiko bėgikas turėtų bėgti 13 s/km lėtesniu tempu, 01:30 – 15 s/km, 01:45 – 17 s/km, 02:00 – 20 s/km. Mano tempo kritimas – 19 s/km, parodė ne ką kitą kaip netinkamą tempą varžybų pradžioje, už  kurį buvo susimokėta antroje trasos dalyje.

Pusmaratonių kuriam laikui jau užteks, išsiaiškinau ką norėjau, dabar laikas auginti bazę Vilniaus maratonui. 

P.S. Atsiprašau varžybų metu kalbinusio nepažįstamo kolegos, kad nesistengiau palaikyti pokalbio - bendravimas išmuša kvėpavimą ir koncentraciją, todėl varžybų metu stengiuosi nekalbėti, tačiau labai mėgstu pabendrauti po jų.

Kauno maratonas 2013

Nuo to momento kai pradėjau aktyviai bėgioti ir retkarčiais dalyvauti varžybose vis laužydavau sau galvą – „o kodėl Kaunas neturi jokio „padoraus“ (suprask didelio, masinio) bėgimo“? Kauniečiai rengdavo visą eilę smulkių tik užkietėjusius bėgimo entuziastus pritraukiančius bėgimų, bet solidaus maratono, kokį privalo turėti kiekvienas solidus miestas, deja neturėjo. Pagaliau klaida ištaisyta. Atvirai sakant Birželio pradžia yra būtent tas laikas kurį tiesiog buvo privalu užpildyti geru bėgimu. Dauguma rezultatui bėgančių maratonininkų bėga du maratonus per metus: vieną pavasarį, kitą rudenį. Pavasario maratonas dažniausiai bėgamas balandį – gegužę, o rudens rugsėjį – spalį. Atsistačius po pavasarinio starto ir įžengus į naują treniruočių ciklą, labai norisi patikrinti savo formą ir Kauno bėgimo šventė šį kartą pasirodė kaip tik laiku. Blogai, kad nesusiderino su Druskininkais, galėtų paskirstyti „padorius“ bėgimus kas dvi savaites, tada iš vis turėtume idealų variantą.

Neskaitant kelių trūkumų debiutą reiktų vertinti gerai. Trasa, neskaitant žiauraus nusileidimo prie Vytauto bažnyčios, buvo gana lygi ir greita, oras – tobulas, organizacija be didelių nesklandumų. Vertinant bėgimo kultūrą ir masiškumą Kaunas kol kas atsilieka nuo Vilniaus – žiūrovų gana nedaug ir palaikymas silpnokas. Panašu, kad Kaune masinio bėgimo kultūra dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir savo kaip sporto miesto įvaizdį dar reikia stiprinti. Taip pat šiek tiek nuvylė, kad rezultatai pasirodė tik sekančią dieną.

Man pačiam bėgimas susiklostė puikiai. Pusės maratono distanciją planavau bėgti 04:00 – 04:05 min/km tempu (bėgu be GPS‘o todėl laiką pasitikrinu ties kilometražo žymomis) ir pasitikrinti ar pajėgsiu tokį tempą išlaikyti visą trasą. Pulsomačio nepasiėmiau su savimi ir dar karta likau patenkintas tokiu savo sprendimu (geriausi rezultatai įtartinai koreliuoja su pulsomačio atsisakymu). Startavau ramiai. Maždaug apie 2 km prisijungė Martynas ir sužinojęs, kad jis planuoja bėgti 04:00 tempu, nusprendžiau kiek galėsiu laikytis kartu. Didžiąją trasos dalį bėgome šalia arba vienas už kito, tačiau paskutiniame rate senamiesčio gaivinimo punkte sulėtėjau atsigerti, Martynas nutolo ir prisitraukti jau nebepajėgiau. Sąžiningai kentėti pradėjau kažkur nuo 17 – 18 kilometro, todėl kyla įtarimas, kad galėjau subėgti dar šiek tiek geriau. Ne daug, bet šiek tiek. Galutinis laikas gavosi 01:24:18 (04:00 min/km). Antrą dalį subėgau 6 sekundėmis greičiau nei pirmą (negative split). Pirmo pusmaratonio rezultatą pasigerinau 5 minutėmis ir 20 sekundžių. Sekantis startas greičiausiai bus Elektrėnuose, kur nesieksiu asmeninio rezultato, bet treniruosiuosi bėgti sunkiomis sąlygomis.

Plento dviračių taurė 2013. III etapas.

Turbūt negali būti naujokui labiau demotyvuojančio dalyko, kaip pasitraukti iš varžybų jų neužbaigus. Tačiau būtent taip man ir nutiko. Savaitės viduryje draugai iš F.O.C.U.S. running per FB pasidalino informacija, kad Vilniuje vyks Plento dviračių taurės III etapas. Seniai svajodamas apie triatloną, nusprendžiau paragauti ir dviračių varžybų skonio. Mano „garaže“ guli du dviračiai: triatloninis dviratis su „ragais“ (su tokiu neleidžiama dalyvauti varžybose) ir fitnessas Giant Escape RX, kurį pirkau į darbą važinėti. Taigi teko rinktis pastarąjį. Trasą sudarė 6 ratai po 8,5 km, viso 51 km. Buvo visko: greitų nuokalnių, tiesių atkarpų bei desertui ilgoji Laisvės pr. – Architektų g. įkalnė.

Pažiūrėjus į pirmojo taurės etapo Birštone varžybų rezultatus, atvirai sakant man ant kaktos iššoko akys ir varžybų tikslas buvo pats minimaliausias: susipažinti su dviračių sportu ir nelikti paskutiniam. Apie kažkokią varžybų strategiją neturėjau jokio supratimo. Įsimečiau buteliuką energetinio gėrimo ir vieną geliuką – tai buvo viskas. Diena buvo labai karšta, tačiau dviračių sporte, priešingai nei bėgime, šiluma yra gerokai mažesnis priešas ir karščio poveikis jautėsi tik įkalnėse nukritus greičiui.

Nenorėdamas trukdyti patyrusiems šios sporto šakos atstovams, atsistojau į minios galą ir nusprendžiau startuoti ramiai. "Stipri širdis, silpnos kojos" taip galvojau apie bėgikus dalyvaujančius dviračių varžybose, kadangi dirba šiek tiek kiti kojų raumenys.Tačiau greitai supratau, kad mano fizinė forma yra geresnė nei maniau ir pradėjau lenkti vieną dviratininką po kito. Maždaug po pirmo kilometro įsipaišiau į dviratininkų grupę ir planavau nesiblaškydamas važiuoti su jais. Visgi greitai užsinorėjau daugiau adrenalino ir pradėjau vėl lenkti lėtesnius varžovus. Pirmajame rate turbūt peršokau per kokias 5 grupes į priekį.

Antrasis ratas buvo gerokai stabilesnis ir turbūt pakeičiau tik dvi dviratininkų grupes. Apskritai trasa man patiko. Buvo greitų nuokalnių ir ilgų bei sudėtingų įkalnių. Didžiausias atradimas man buvo tas, kad būtent įkalnės yra tobula vieta pasislinkti per vieną grupę į viršų. Važiuojant lėčiau, oro pasipriešinimas sudaro mažesnę pastangos dalį, todėl įkalnėse lengva aplenkti daug varžovų. Tiesiose trasos atkarpose yra visiškai priešingai. Kai trečiajame rate nusprendžiau peršokti į aukštesnę grupę kuri nuo manęs buvo nutolusi apie 100 metrų tiesiojoje, gaudžiau ją maždaug 3 – 4 km, kol vos ne vos užsikabinau ant rato. 

Maždaug vienos valandos trukmės bėgime, kai varai ant savo galimybių ribų, trasos viduryje ateina esminis pasunkėjimas, kurį bėgikas turi sėkmingai atlaikyti ir artėjant trasai link pabaigos pridėti dar šiek tiek greičio. Kirtus 3 ratą iš 6, jaučiausi puikiai ir nusprendęs palikti dar vieną lėtesnę dviratininkų grupę, pabandžiau užsikabinti ant tolumoje šmėžuojančio būrelio. Gaudyti teko vėl apie 2 – 3 km ir kai galiausiai pagavau, tryškau džiaugsmu, kad su šita grupe bandysiu pabaigti likusią trasos dalį (nebetikėjau, kad galėjau persistumti dar per vieną grupę į priekį). Fiziškai jaučiausi puikiai ir galvojau, kad neišsitaškydamas pabaigsiu varžybas. Ir tada iš mano dviračio pradėjo eiti baisus garsas... Netrukau suprasti, kad man nuleido galinę padangą – varžybos baigtos. Namie ištraukiau nemažo stiklo šukę. Ačiū Lietuvos alkoholikams, daužantiems alaus butelius ir griaunantiems sportininkų varžybas! 

Nepaisant šios nesėkmės nesu labai nusiminęs. Pirma, susipažinau su dviračių sportu, sužinojau kaip viskas atrodo „iš vidaus“. Antra, važiuoti sekėsi kur kas geriau nei tikėjausi prieš varžybas. Vidutinis greitis viršijo 32 km/h, maksimalus 1 km atkarpos greitis pagal endomondo siekė 43,4 km/h. Į įkalnes lipau 20-30 km/h greičiu, tiesiosiose artėdavau prie 40 km/h, nuokalnėse dažniausiai viršydavau 40 km/h. Dviračių varžybos labai skiriasi nuo bėgimo. Čia labai svarbu komanda. Turi pataikyti į savo pajėgumo grupę, kitaip nebus gero rezultato. Vienam važiuoti dideliu greičiu yra be galo sunku. Labai norėčiau išmėginti asmeninio laiko varžybas (kur galėčiau išsitraukti savo Focus triatlono dviratį). Tačiau jų data tradiciškai kertąsi su Vilniaus bėgimo maratonu, todėl panašu, kad šiemet daugiau dviračių varžybų man nebebus. O gaila, nuoširdžiai užkabino.