Trail Running People

Bėgant Trail‘us egzituoja tokios taisykės. Jas sunku surasti atspausdintas ir įrėmintas, bet visi bėgikai jas žino. Tai natūralu ir savaime supratama:

„ Stop to help runners you see on the trail that are really struggling.  You might be in first, you might be on your way to your best trail/ultra race ever, but you’re not going to win a lot of points with the trail running gods if you pass someone in need.  I’m not saying you have to drop everything – 15 or 20 seconds is all you need to stop, make eye contact, and gently ask “hey buddy, you doing alright?” We all hit a low point at some stage of the race, or at some point in the season, and sometimes it makes a world of difference just to know that someone else is reaching out.  That might be just enough to get that person through a slump.

Offer food. Offer water. Offer electrolytes. Offer whatever you have.  You’re in a better state, and somewhere down the line someone else will pass on the favour.“

Trailas yra tai ko aš ieškojau dar apie jį gerai nežinodama. Gamta, saulė, vėjas, kalvos, medžių šaknys.. Pavargusios kojos.. Ir žmonės.. Visi bėga kartu, vieni kitų palaukia, pamoko, juokiasi..

Atsimenu pirmąją bendrą bėgimo treniruotę. Į ją pakvietė Jonas. Susirinko 5 žmonės ir aš buvau iš tų lėtesniųjų. Atsimenu kai pamačiau pirmąjį kalnelį ir pagalvojau: „Nieko sau.. Nu kaip nors ušpuškuosiu į šitą ir tada jau bus lengviau..“ Nusileidus nuo to kalno sekė kitas, ir dar kitas.. O galiausiai atomazga kai prieš akis iškilo 60m Sapieginės slidinėjimo kalno viršūnė.. Aš jau neatsimenu to nuovargio, tik iš lėto krentančias didžiules snaiges ant rudenėjančios žolės.. Dar atsimenu tą troškulį kurį pajutau vos išsiskyrus su visais bėgikais. Iki namų buvo apie 4km o aš vos bepastovėjau iš nuovargio ir dehidracijos. Bet turėjau bėgti, nes vos sustojus būčiau sušalus. Bėgant ant šaligatvio jau matėsi ištirpusio sniego balos ir atrodė dar kiek ir aš atsigersiu iš jų.. Dabar kiekvieną kartą bėgdama pilu pilną kuprinę vandens, kad prireikus galėčiau pasidalinti su kitais. O tuo pačiu ir pratint nugarą prie svorio ne pro šalį.

 Aš turiu įgijus kompleksą, kad bėgu per lėtai. Kad kitiem nuobodu su manim ir jie gaišta laiką veltui užuot skyrę tą laiką normalioms treniruotėms. Tačiau bėgti su stipresniais yra labai naudinga, nes jie gali labai nemažai pamokyti. Apie bėgimo techniką, mitybą, strategiją. Jau ir seniau man patikdavo bėgioti į kalną. Tiesiog jausti, kaip sukaupi visa jėgą ir tavo raumenys neša tave į priekį. Tada po mažu nusileidi, per tą laiką pailsi ir vėl pradedi savo kovą iš naujo. Tačiau būtent Jono pamoka apvertė visą mano suvokimą aukštyn kojom: Į kalną tu kažkaip tais užkopi, o nuo kalno – jau skrendi!..

Tos treniruotės mane pavergė. Vos išlaukdavau savaitgalio, kad galėčiau dienos šviesoje paskraidyt tais kalneliais. Aišku su kompanija yra žymiai smagiau. Labai aiškiai suvokiau, kad yra normalu, kad bėgikai bėga panašaus pajėgumo grupelėse. Tad stengdavausi pakalbinti bėgti kartu savo pajėgumo bėgikus nedrįsdama trukdyti greitųjų, nors širdy vildamasi kad gal dar kada jie prisijungs kartu. Ir visuomet kai tik su Julium sutardavom kada bėgsim, Jonas kur buvęs, kur nebuvęs pranešdavo: “Aš prisijungsiu!”

Jonas ir buvo tas magnetas, prie kurio norėjo burtis kiti bėgikai ir dėl ko mes tapom kaip šeima. O Jonas tikras šeimos tėvas. Būtent dėl to, kad jis bėgo kartu su mumis, mes labai sirgome palaikydami visą lietuvių trijulę Gran Canarijoje. Jis buvo tarsi gija jungianti ir su pačiais stipriausiais.

Andrius. Na taip, Ramonas. Visų bėgikų Dievas! Su juo susipažinau lygiai prieš metus kai ieškojau pagalbos gydant traumą. Dabar dar atsimenu kaip bijojau eiti pas tą Dievą su savo purvinomis žemiškomis problemomis. Atsimenu kai man nedrąsiai laukiant registratūroje, prasivėrė lauko durys, pasklido šviesa o jis greitu lengvu žingsniu išėjo iš tos savo dieviškos miglos ir tapo “paprastu” žmogumi. O ir dabar kaip paprastas žmogus jis prisijungia bėgti su mumis. Tuo pačiu tempu, niekur nenuskubėdamas dalina patarimus, fotografuoja ir saugo pačias džiugiausias akimirkas. Gaišta su mumis laiką.. Bet aš net neabejoju kad tas laikas jam atsipirks tuomet, kai jis dalyvaus varžybose, o mes visi iš visos širdies sirgsim už savo Draugą. Ne už dievą. Ir mums visiems bus garbė būti lietuviais, nes mūsų draugas lietuvis, kuris bėgo kartu su mumis, finišuos tarp pačių stipriausių pasaulio ultra bėgikų.

Kai bėgimo treniruotės pradėjo masiškėti, galvojau kad neišvegiamai teks bėgti grupelėse ir skaičiuoju paskutines dienas, kada gaunu progą bėgti su tokiais patyrusiais bėgikais. Atrodė logiška, kad kiekvienas turi turi treniruotis pagal savo lygį ir negaišinti kitų. Kai pasakiau, kad galiu pravesti lėtesnius atskirai, Paulius pasakė:”Vienų merginų nepaliksim!” Marius dar pridūrė: “Jo, mažu miške kokie nors ištvirkėliai slampinėja...” O aš taip pasipiktinau.. Taigi jau tiek laiko bėgioju viena  naktimis... Taigi aš stipri! Jūs ką nežinot?!  Aš treniruojuosi ir grūdinuosi, kad būčiau stipri! Bet ačiū jiems už tai, kad ir tą kartą niekas nieko nepaliko. Visi bėgom kartu. Besidžiaugdami nuostabia kompanija.

Aš kartais taip pasiilgstu prabangos būti silpnai.. Žinojimo kad kažkas pasirūpins.. Bet dabar jau žinau, kad jeigu kažkada man bus labai labai sunku ir būsiu silpna – manęs vienos nepaliks..

Bėgant su Kenijiečiais

Tai bus knygos "Runing with the Kenyans" trumpa apžvalga, tad jei ketinat ją skaityti (labai rekomenduoju) atidėkite šį postą vėlesniam paskaitymui ir galbūt diskusijoms :) (Knygą galiu paskolinti su tam tikromis sąlygomis.)

Šios knygos autorius yra Adharanand Finn - britų žurnalistas, rašantis ir "Runners World" žurnalui. Vaikystėje jis nemažai sportavo, bet vėliau metė ir bėgimo varžybose sudalyvaudavo tik tam, kad galėtų objektyviai apžvelgti bėgimo naujienas "Runners World" numeriui.

Jam kilo mintis išvažiuoti keliems mėnesiams į Keniją ir ten pastudijuoti kenijiečių treniruotes, gyvenimo būdą ir pabandyti atskleisti jų greičio paslaptį. Jis iš pat pradžių planavo Kenijoje dalyvauti tose pačiose treniruotėse kaip geriausi Kenijos bėgikai todėl dar būdamas namie pradėjo intensyviau treniruotis, kad būtų pajėgus atlaikyti jų tempą bent kažkurį atstumą.

Knygoje pasakojama apie jo kelionę į Keniją ir ten patirtus įspūdžius, kasdienybę ieškant atsakymo į klausimą: "Kur slypi Kenijos bėgikų greičio paslaptis?"

Pirmiausia labai stebina Kenijiečių naivumas savo galimybių atžvilgiu. O galbūt tas  naivumas ir yra jų sėkmės dalis. Atrodo, kad jie visiškai nesuvokia, kad žmonės iš prigimties skiriasi savo galimybėmis. Visi jie labai nuoširdžiai tiki, kad rimtai pasitreniravę jie gali pasiekti tokių pat aukštumų kaip jų kaimynas. Neretai jiems atrodo, kad ne giminystės, o tarkim mokyklos draugystės ryšys jiems didina perspektyvas pasiekti puikių rezultatų. Ir visuomet dalyvaudami varžybose jie nuoširdžiai tiki, kad gali jas laimėti. Nes jų bėgimo tikslas yra laimėti ir užsidirbti pinigų.

Knygos autorius važiuodamas į Keniją tikėjosi stebėti, kaip ten treniruojasi basakojai atletai. Ir pirminiam jo nusivylimui visi jie bėgo su batais. Labai dideliais batais. Tačiau kai pradėjo stebėti tenykštes varžybas, pastebėjo, kad būtent vaikų tarpe, beveik visi vaikai su batais(tokių vaikų tarpe vos vienas kitas, visi kiti - basi) atbėga patys paskutiniai. Greičiausiai atbėga tie, kurie yra prasčiausiai apsirengę. Pvz dvi greičiausiai atbėgusios mergaitės vilkėjo net ne sportinę aprangą, o sukneles. Pasirodo beveik visi aukščiausius rezultatus pasiekę Kenijos bėgikai yra kilę iš skurdžių šeimų kaimo vietovėse. Jie kiekvieną dieną po porą kartų basi bėga į mokyklą ir atgal. Mokytojai negaili fizinių bausmių už vėlavimą (bėgikė Faith Kipyegon dėl mokytojo sumušimo pateko į ligoninę, o po kelių dienų.. tapo pasaulio čempione), o namuose jie dirba fizinį darbą padėdami tėvams ūkyje.

Sporto stovyklose gyvenimas susideda iš 3 dalykų: bėgimas, valgymas ir miegas. Viskas. Pertraukų tarp rytinės ir vakarinės treniruotės metu dažniausiai jie arba sėdi lauke ir spokso į dangų arba eina miegoti. Jie neturi jokių kitų darbų, tikslų ar idėjų. Neina apsipirkinėti, gaminti valgio ar susitikti su draugais už stovyklos ribų, Tačiau pasiekę vieną kitą gerą rezultatą ir užsidirbę pinigų bėgimą meta: nusiperka karvę, žemės, pasistato namą ir pagaliau gyvena "normalų" gyvenimą.

Aukščiausios klasės bėgikų sporto stovykla yra pati skurdžiausia. Čia nėra kanalizacijos, vandentiekio, šilto vandens. Tualetus atletai valo patys pagal sutartą grafiką. Ir nors už tvoros stovi naujausi visureigiai, atletai supranta, kad norint išlaikyti tokius pačius rezultatus, reikia išlaikyti ir kasdienybę tokią, kuri juos atvedė iki to, kur jie yra. Pasiduodami malonumams jie pradės sau nuolaidžiauti ir treniruotėse bei varžybose.

Treniruodamiesi jie visuomet bėgioja "smėlėtais" takais, kur klimsta kojos. Ilgose treniruotėse jie visada bėga grupėmis o juos lydi treneris su visureigiu pranešdamas "splitus" ir tiekdamas vandenį. Net tuo atveju jei visureigio gauti nepavyksta ir turima tik paprastas automobilis bėgikai nesutinka bėgti asfaltu. Asfaltu Kenijoje tiesiog nebėgama.

Pagrindinis kenijiečių patiekalas yra beskonė kukurūzų košė ugali, šalia kurios dažniausiai patiekiamas daržovių troškinys. Knygos autoriui ir jo šeimai šis patiekalas pasirodė visai neskanus, bet vietiniai jį ištiesų labai mėgsta. Ir grįžę iš po kelionės į varžybas Europoje, jie savo maisto išties pasiilgsa. Bendrai paėmus Kenijiečių maistas yra labai paprastas ir praktiškai be riebalų. Saldainių ir pyragų čia taip paprastai negausi.

Daugiausia stiprių atletų yra kilę iš vieno Kenijos miesto Iteno, į kurį ir važiavo A. Finn. Čia pirmą bėgikų mokyklą įkūrė airių vienuolis brolis Colm O'Connell. Nors neturėdamas jokių sporto trenerio pagrindų, jis užaugino ne vieną atletą ir po įspūdingų rezltatų iš Iteno proveržio, čia pradėjo kurtis įvairios sporto mokyklos ir Itenas tapo bėgikų miesteliu.

Kodėl daugiausia gerų bėgikų yra kilę būtent iš vieno regiono? Sklando legenda, kad anksčiau čia buvo karvių vagių kraštas. Karvės buvo statuso ženklas ir ko ne valiuta. Norint gauti žmoną, jaunikiui ją reikėdavo išpirkti karvėmis. Jauni vyrai bėgdavo į tolimesnius kraštus, pavogdavo karvę ir parsivarydavo ją namo. Kadangi čia vyravo poligamija, daugiausia karvių pavogęs vyras gaudavo daugiausia žmonų ir susilaukdavo daugiausia vaikų. Lėtesni bėgikai nesugebantys pabėgti nuo karvių šeimininkų neretai žūdavo. Kai kas sako, kad tai tėra legenda, tačiau iki šiol ten karvės turėjimas reiškia aukštesnį statusą visuomenėje. Bėgikai laimėję pirmuosius prizus pirmiausia perka būtent karvę. Ir nesvarbu, kad pienas ten parduodamas praktiškai pusvelčiui ir tos karvės pirkimas lieka finansiškai nuostolingas.