Motyvacijos bėgti maratoną taip
ir neradau.. Kaip jos netekau prieš metus, taip nieko naujo ir neužgimė.. Manau
dėl to ir bėgu gerai maratoną, kad neturiu motyvacijos.. Pradžioje labai tingiu
spausti, o vėliau suprantu, kad ką pradėjau, tą turiu ir pabaigti.. Kai
pasidaro sunku bėgti, norisi kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tuomet niekas
neįtikins manęs, kad gal geriau lengvai parisnojam.. Na jau ne! Geriau kertam
finišo liniją ir tada einam ilsėtis!
Pirmą kartą stovėdamas prie
starto linijos ir žiūrėdamas į pulsomatį galėjau šypsotis matydamas pulsą
koksai būna sėdint namie ir žiūrint pro langą. Jokių emocijų, jokio nerimo..
Pasigirdus šūviui minia mane ima lenkti iš visų pusių. Aš nesu šuo, negaudysiu
jūsų. Puikiai žinau koks turi būti jausmas bėgant pirmus kilometrus, žinau koks
turi būti jausmas trasos viduryje ir ką patirsiu lėkdamas į finišą. Mano
tingumas yra man naudingas. Smagu lengvai dėlioti kojas ir mėgautis švelniu
polėkiu, atsipalaiduoti, dairytis, stebėti entuziastus, norėti jiems patarti,
bet žinoti, kad nereikia – vis tiek neklausys. Maždaug antrame kilometre
nustoja žmonės mane lenkti, apsikeičiam rolėmis – šį kartą iki pat trasos
pabaigos. Savanoriai nuostabūs! Jaunimas dabar kitoks. Jis moka ir sugeba
palaikyti. Retkarčiais susipliauškinu rankomis, pasikraunu emocijų. Geriu
visuose punktuose, be išimties. Diena karšta ir žinau, kad vėliau sau už tai
padėkosiu. Taip ir įvyksta. Matau lėtėjančius pavargusius bėgikus, kurie bandė
sutaupyti sekundes ne ten kur reikėjo. Vandens punktai ir įkalnės yra tos
vietos kur sutaupytos sekundės, vėliau grįžta su solidžiu koeficientu. Niekas
taip gerai neišmoko bėgti pagal pastangą, o ne pagal tempą - kaip kalnai. 
Jėgas vėl paskirstyti pavyko
gerai. Antrą dalį subėgau 1 min 40 sek. lėčiau, kas mano supratimu yra optimalu
(negative split‘as nėra optimali strategija). Su maratono pabaiga kovoti padėjo
Andrius, kuris patempė mane porą kilometrų, bet vėliau paleidau tą „monstrą“,
nes buvo per sunku. Neturiu kitų žodžių apibūdinti žmogų kuris dieną prieš
maratoną subėga 50 km, o tada lengva ristele, lengvu kvėpavimu įveikia maratoną
greičiau nei per 3 valandas. Tikrai sunkiai dirbau tada kai paleidau Andrių
(apie 37-38 km), būtent tada atėjo laikas, kuris vadinamas „tikruoju maratonu“.
Bet kai tiek belieka visada žinai, kad pabaigsi. Pabaigiau pagerindamas
asmeninį rekordą 4 minutėmis – 2:54:55. Kadangi esu analitikas ir skaičių
mėgėjas (pulso pokyčiai, vieta kur peržengi laktato slenkstį ir t.t.), matau,
kad fiziologija leido subėgti maždaug 1-2 minutėmis greičiau. Būtent tiek
nuolaidžiavau sau.
Šiemet bėgioju labai nedaug,
klubiečių akimis žiūrint išvis juokingus atstumus. Tarkim praeitais metais
vidutinė pasiruošimo maratonui savaitė sudarė 90 km, o šiemet tik 73 km. Ir
jokio 100 +. Nei vieno karto. Jokių stovyklų, jokių išvykų. Na koks iš manęs
bėgikas? Ką aš bandau įrodyti? Savo požiūrį į bėgimą ir jo vietą gyvenime ne kartą
svarsčiau ankstesniuose įrašuose, tad nebūsiu įkyrus – ilgai nesikartosiu. Bėgti
reikia, nes tai sveika. Viskam – kūnui, protui ir sielai. Bet bėgimas turi
prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai. Ir kaip negalime ignoruoti savo
fizinio judėjimo poreikių, taip negalime ignoruoti ir visų kitų. Visur turi
būti darna.
Kaip galėjo nutikti taip, kad
tiek mažai bėgiodamas pagerinau savo fizinę formą? Atsakymas paprastas – trail‘as.
Kalnai, miškeliai, prastas gruntas. Išbėgdamas į plentą pastebėjau, kad bėgant
asfaltu išviso nereikia nieko daryti. Tiesiog dėlioji kojas po savimi, o kūnas
savaime bėga. Pajutau, kad labai sustiprėjo atsispyrimas iš pėdos, bėgimas tapo
lengvesnis, tarsi atsipalaidavęs sklęstum ore.
Kas toliau? Kol kas nežinau ar
dar bėgsiu maratoną. Nenusprendžiau. Nežinau ir ar sieksiu kažkokių rezultatų
ar bėgiosiu tik for fun. Žinau, kad fiziologinių rezervų dar tikrai turiu ir gana
nemažai. Žinau, kad norint save realizuoti reikia daug treniruotis, daug
bėgioti ir atsisakyti daug kitų dalykų gyvenime. Žinau, kad to nenoriu ir
nematau tame prasmės. Žinau, kad mano tikslas nėra kuo mažesnis skaičiukas prie
maratono PB. Daug svarbiau yra visapusiškai darnus žmogus. Nors į kalnus tikrai
važiuosiu ir dar ne kartą. Visiems skaičiukų mėgėjams rekomenduočiau tą jausmą patirti.
