Turbūt kiekvienas mūsų laukdami Maratono bėgimo Londono olimpinėse žaidynėse net neabejojo, kad medaliais pasipuoš Kenijos ar Etiopijos bėgikai. Auksą laimėjęs Ugandos sportininkas ypatingai nenustebino, Kenijiečių kaimynas, vienas "jų". Berods Sausaitis komentuodamas moterų maratoną užsiminė apie šių sportininkų pranašumo pateisinimą: afrikiečiams būdinga ilgesnė achilo sausgyslė (Daugiau panašių pasiteisinimų galima rasti pvz čia: http://atletai.lt/?p=4574 ) Angliškuose straipsniuose tokie aiškūs pastebėjimai retesni. Visgi niekas negali paneigti fakto, kad tarp 10 greičiausių maratono bėgikų matyti tik Kenijos ir Etiopijos bėgikai, o pats maratonas įveikiamas vis greičiau.
Labai netikėtą požiūrį į susiklosčiusią situaciją pateikė Christtopher McDouglall savo knygoje "Born to Run" pristatydamas trenerio Dr. Joe Vigil pastebėjimą, kad tai ne kenijiečiai bėga vis greičiau, o mes bėgame vis lėčiau. Jo teigimu 1980 metais "Great Boston Track Club" bėgikų klubas turėjo 6 sportinikus kurie maratoną galėjo nubėgti per 2:12. Ir tai tik mėgėjų klubas viename mieste. 2000 metais Jungtinės Amerikos Valstijos nesurado nei vieno bėgiko, kuris įvykdytų Olimpinių žaidynių A normatyvą, tuomet buvusį 2:14. Įdomumo dėlei susiradau Niujorko maratono rezultatų statistiką ir peržvelgiau 100 greičiausiai finišavusiųjų laikus nuo 1980 metų. Rezultatai atitinka Joe Vigil žodžius:
Į grafiką įtraukiau pirmojo greičiausio bėgiko laiką, greičiausią amerikietį, bei greičiausią 20'ta bėgiką. Pirmojo ir 20'tojo bėgiko rezultatai gana aiškiai tolsta vienas nuo kito: 1980 juos skyrė 8 minutės, o 2011 metais - 18 minučių. (Greičiausio amerikiečio rezultatai nelabai tendencingi, bet jei pažiūrėsim kas buvo tas Amerikos bėgikas, kuris 2009 metais atbėgo pirmas o ir kitais metais (2004, 2005, 2010, 2011) rodė įspūdingus rezultatus, gal labai nenustebsim, kad tai Meb Keflezighi, gimęs ir iki 12 metų gyvenęs Eritrėjoje). Apibendrinant visų pirmųjų 100 finišavusiųjų laikus pažiūrėjau kiekvienos pozicijos regresijos tiesės posvyrio koeficientą.
Šį grafiką galime interpretuoti taip: pirmosios ~10 pozicijų rodo vis greitesnius rezultatus, tačiau kiti finišavusieji šiame maratone užtrunka vis ilgiau. Įdomu ir tai, kad Kenai ir Etiopai rikiuojasi ne tik aukščiausiose pozicijose taigi ir jų rezultatai įeina į lėtėjančių bėgimų statistiką.
Kas vyksta? Juk maunamės vis geresnius batelius, naudojam galbūt pažangesnius papildus, energetinius gelius, ruošiamės pagal patikrintas programas.. Treneris Joe Vigil su nuostaba stebėjo Leadville'io 100 mylių bekelės varžybose dalyvaujančius Tarahumarų genties bėgikus. Ties 60 mylia jie bėgo į kalną juokaudami tarpusavyje. "Visi dalyviai į tą kalną kopia pėsčiomis." Nusistebėjo varžybų įkūrėjas, bėgikas Kenneth Chlouber. "Visi. Ir velniai rautų nė vienas jų nesijuokia.."
Joe Vigil susidomėjo, kodėl Tarahumarai taip lengvai įveikia įspūdingus nuotolius rekordiniu tempu. Ir su džiaugsmu. Vat būtent bėgimo džiaugsmą esame praradę mes. Prisimenant Kenijiečius jis jau buvo ištyręs, kad jau paauglystėje, iki pradedant treniruotis Kenijos bėgikai būna įveikę apie 18000 mylių daugiau nei pvz. amerikiečiai. Bėgdami tuos atstumus jie neturėjo jokių programų ir negalvojo nei apie greitį, apie galimą persitreniravimą. Lygiai taip bėgiojo ir legendiniai mūsų bėgikai. Viena įspūdingiausių asmenybių - čekų bėgikas Emil Zatopek. Jis būdamas kariškiu, bėgiodavo po pratybų, naktimis. Viena mėgstamiausių jo treniruočių apjungdavo visas gyvenimo aistras: apsiavęs "kerzus" bėgdavo miškais su žmona ant pečių. Skirtingai nei kiekvienas maratono naujokas, kuris iš lėto bėgioja ilgus nuotolius, jis labai daug kartų bėgo 100 metrų intervalus. "Bėgti lėtai aš jau moku", paaiškino Emil. "Dabar noriu išmokti bėgti greitai". Tenka pripažinti kad išmoko. Kadangi Čekija neturėjo labai daug bėgikų, Emil Zatopek galėjo rinktis atstumus kuriuos nori bėgti per 1952 Helsinkio olimpines varžybas. Pasirinko visus. 5000m ir 10000m įveikė pirmas ir pasiekė naujus Olipinius rekordus. Maratono jis dar niekada nebuvo bėgęs, bet jau neturėjo ko prarasti. Bėgdamas prisigretino prie tuometinio pasaulio rekordininko Jim Peters. Pastarasis bėgikas žinojo apie Emilio nepatyrimą ir bėgimą pradėjo žymiai greitesniu tempu nei reikėtų. Ties 10 mylia Emil Zatopek pasiteiravo ar tempas ne per greitas. Jim Peters atsakė kad per lėtas. Jei Zatopek toks bukas, kad to klausia, tai tokio atsakymo ir nusipelnė, pamanė Peters. Po tokio atsakymo Emil Zatopek paspaudė greičiau ir nubėgo į priekį. Trasą baigė su dar vienu Olimpiniu rekordu ir aukso medaliu. "Atletas negali bėgti su pinigais kišenėse. Jis turi bėgti su viltimi širdyje ir svajonėmis galvoje" sakė Emil Zatopek. Šiais laikais bėgimas atletams yra darbas. Dažniausiai dirba tiek kiek reikia. Taip kaip reikia.
Aišku vien bėgimo džiaugsmo neužtenka (antraip mes visi, mėgėjai, savo džiaugsmu šluotume medalius). Grįžtant prie Kenijos bėgikų, atrodo, kad jų širdyje tikslas ir viltis tikrai yra. Dažnai
šie bėgikai būna kilę iš vargingų šeimų kaimo vietovėse. 3000 m
rekordininkas Daniel Komen pasakoja: "Kiekvieną dieną aš melždavau
karves, bėgdavau į mokyklą, per pietus bėgdavau namo, tada vėl į
mokyklą, namo, vėl pas karves." Bėgimas jiems yra realus būdas pakeisti savo gyvenimą, dėl to jie treniruojasi tikrai labai daug. Londono olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas 5000 m rungtyje Mo Farah pagyvenęs kartu su Kenijos bėgikais prisipažino :"Matyti juos vien tik valgant, miegant, treniruojantis ir nieko kito daugiau, man buvo didelis šokas".
