Vilniaus maratonas 2012

Tai buvo mano trečiasis maratonas. Ir vėl geriausias, ir vėl kitoks, ir vėl sukėlęs naujų minčių. Vilniaus maratono kokybė auga, nauji rėmėjai, daugiau dalyvių, „stipresnė“ atmosfera. Šį kartą treniravausi prabėgti per 03:10. Šitoks laikas atitinka 04:30/km tempą. Planas buvo toks: laikyti tempą 04:20 – 04:25/km, tai leistų tarp gaivinimo punktų sutaupyti 15-30 s, juose ramiai atsigerti ir varyti toliau. Buvau 99 % tikras, kad tokį tempą palaikyčiau 2 ratus, maždaug 70 % tikras, kad atlaikyčiau ir 3-ią ratą, ir maniau, kad yra maždaug 30 % tikimybė, kad išlaikyčiau jį ir 4-ame rate. Praktiškai pasiekiau savo planuotą laiką (preliminarus laikas – 03:10:41, tačiau nuotraukoje aiškiai matosi, kad kertu finišo liniją 03:10:00, todėl prašysiu organizatorių patikslinti) tačiau strategijos realizavimas kaip ir buvo galima tikėtis sušlubavo. Prieš maratoną labiausiai jaudinausi dėl dviejų dalykų: pirma, kad kokios kiaulės nepakištų oras (pavyzdžiui nebūtų lietaus esant 10 laipsnių temperatūrai) ir antra, tai, kad nuo gegužės mėnesio, kuomet prabėgau maratoną Rygoje, neturėjau jokių bėgimo varžybų, nei ilgų nei trumpų. Dėl to šiek tiek baiminausi, kad „ašmenys nėra gerai nusmailinti“. Nemažai kolegų pamatę kokia bus trasa, skundėsi, kad ji tikrai sunki ir netinkama asmeniniam rekordui siekti. Aš dėl to mažai sukau galvą, atsakydamas „o kada buvo lengva?“. Galų gale Rygos maratone, teko ropštis į skirtingų lygių transporto mazgą. Ir būtent čia aš klydau, trasa pateikė siurprizų, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Oras. Rytas buvo labai šaltas. Kai ruošiausi eiti iš namų, termometras rodė vos 7 laipsnius. Tačiau atvykus į vietą, saulutė jau maloniai šildė kūną ir oro baimė kaip mat išgaravo. Pirmą ratą bėgau su pirštinėmis, vėliau jas nusimečiau ir galiu pasidžiaugti, kad šį kartą turėjau patį geriausią orą kokį tik yra tekę turėti varžybose. Jis buvo tiesiog tobulas. Maždaug 15 laipsnių, bent jau man, yra pati geriausia temperatūra varžyboms.

Bėgimas. Šiek tiek nerimavau, dėl bėgikų kamščių, tačiau čia, organizatorių raginimai užleisti greitesnius bėgikus į priekį, liko išgirsti. Taigi atsistojau per kelias eiles nuo elitinių bėgikų grupės, todėl startas buvo sklandus. Nors nemažą dalį bėgikų teko lenkti, tačiau tai nesudarė didelių kliūčių. Nusprendžiau bėgti sau patogiu tempu ir tik retkarčiais kontroliuoti kaip sekasi laikytis nustatyto grafiko. Taip ir variau porą ratų. Bėgau greičiau nei planavau, tačiau, kadangi bėgimas nebuvo labai sunkus, tai savęs dirbtinai nestabdžiau. Taip pusės maratono distanciją nulėkiau maždaug per 01:32 arba 3 minutėmis greičiau nei buvau suplanavęs. Žinant, kad tikrasis maratonas prasideda kur kas vėliau, toks laiko rezervas teikė vilčių, kad planas gali pavykti. Tačiau trečiajame rate trasa pradėjo rodyti savo dantukus, o ketvirtame jau kaip reikiant kandžiotis. Problema buvo tame, kad ruošiantis maratonui dauguma mano treniruočių vyko Vingio parke, kuriame turėjau nužiūrėjęs visiškai lygią trasą, be jokių kalniukų. Tik likus nedaug laiko iki maratono įtraukiau bėgimus įkalnėmis ir nuokalnėmis, tačiau visi intervalai, tempo bėgimai, maratono tempo treniruotės vyko lygiu paviršiumi, kur pagal ant asfalto sužymėtus brūkšnelius kontroliuodavau tempą. Taigi greitai ir ilgai bėgti įkalnėmis nebuvau pasirengęs. Ir jeigu trečiajame rate didelių pastangų dėka su jomis dar kovojau daugiau mažiau išlaikydamas tempą, tai maždaug nuo 32 kilometro pradėjo traukti dešinės kojos blauzdą, o nuo 36 kilometro ir kairės kojos blauzdą. Bėgau keistai dėliodamas kojas ir meldžiausi, kad nesurakintų raumens, tada jau būtų šakės. O tokį vaizdą priešas save išvydau 41 – ame kilometre kai prieš mane bėgančiam jaunuoliui nuovargis sutraukė kojos raumenį ir negailestingai paguldė ant asfalto. Nežinau kaip jam sekėsi iki finišo nusigauti. Džiaugiuosi, kad mano kojos atlaikė, nors į finišą įbėgau skausmo perkreiptu veidu. Įkalnėms nepritaikyti raumenys neleido pasiekti geresnio laiko, nors energetiniu požiūriu maratonas gavosi puikus. Legendomis apipinto 35 – o kilometro nebuvo. Pete Pfitzinger rašė, kad teisingai treniruojantis ir tinkamai ruošiantis maratonui „35 – asis” kilometras vis labiau tolsta, kol galiausiai visai išnyksta. Nebelieka jokios „sienos“ ir kitų dalykų. Didelės dehidratacijos, vėsaus oro ir tinkamos skysčių naudojimo strategijos dėka, pavyko išvengti, todėl pirmą kartą silpniausiąją grandimi tapo raumenų ištvermė. Ypač sunku buvo bėgti Neries pakrante, kur be nuobodžios įkalnės teko kovoti su stipriu priešpriešiniu vėju. Manau papildomą krūvį raumenims davė ir bėgimas išsikraipiusiu grindiniu, dėl ko jiems teko labiau įsitempti siekiant palaikyti stabilumą.

Atradimai. Bene įdomiausias atradimas man buvo tai, kad įžvelgiau „individualių treniruočių“ pranašumą prieš grupines. Daug kas akcentuoja, kad grupinės treniruotės yra geriau, nes atsiranda papildoma motyvacija. Ko jau ko, o motyvacijos man netrūksta. Netgi įžvelgčiau tame pavojų. Padidinta motyvacija galėtų mane privesti prie persitreniravimo. O šį kartą bėgdamas pastebėjau, kad mano tempas visiškai nepriklauso nuo to ar aš bėgu grupėje ar ne. Ta prasme bėgti vienam psichologiškai man nesukelia jokių problemų, nei 15 –ame, nei 35 – ame kilometre. O su vienatve bėgant maratoną susidurti tenka dažnai.

Padėkos ir džiaugsmai. Tokio rezultato nebūčiau pasiekęs be Dovilės pagalbos. Ji, kaip ir Rygoje, buvo pagrindinė mano pagalbininkė ir palaikytoja. Tradiciškai per bėgimus mane palaiko ir Vaičiaus žmona Dalia, (dar ir nuotraukų kartais padaro). Su pačiu Vaičiumi visada smagu persimesti keliais žodžiais, kuris nuolat trykšta entuziazmu. Šį kartą trasoje palaikė Dovilės tėvai, pusseserė Indrė, kuri prabėgo pusmaratonį, bei jos tėvai, Mončius. Kaip visada nuostabūs savanoriai bei žiūrovai (jau pripratau prie to, kad jie visada su savimi atsineša gerą nuotaiką). Maloni staigmena buvo kai po varžybų mane užkalbino nepažystamas mūsų su Dovile blogo skaitytojas. Man tai jau trečias toks kartas. Džiugu, kad rašome ne tik sau, bet ir kiti randa kažką vertingo ar įdomaus.

Planai. Šį kartą maratonui ruošiausi pagal 12 savaičių programą. Treniruočių metu nubėgau 830 km arba maždaug 69 km per savaitę. Nepaisant to pamačiau, kad toks kilometražas yra šiek tiek per mažas. Planuoju modifikuoti savo programas ir padidinant kilometražą apie 15 %. Kitais metais norėčiau vėl nubėgti du maratonus. Greičiausiai vienas jų vėl bus Vilniuje, o kur kitas dar nežinau. Gal būt Prahoj?