ABN AMRO Marathon Rotterdam 2013

Rodos pats bandai planuoti savo gyvenimą, o kažkas sėdi ten viršuje ir juokiasi.. iš tavęs ir iš tavo planų. Po apsirgimo likus porai savaičių iki maratono ir nekompetentingos gydytojos sukeltos panikos į Roterdamą ruošiausi važiuoti ne maratono bėgti, o batų pirkti. Tačiau viskas gavosi atvirkščiai: maratoną nubėgau, o batų taip ir nenusipirkau. Bet apie viską nuo pradžių.

Pasiruošimas. Roterdamui pradėjau ruoštis gruodžio viduryje pagal programą 70/100. Per 18 savaičių turėjau nubėgti 1500 km. Tačiau čia kažkas pradėjo kaišioti pagalius į mano ratus.. Jau pačioje programos pradžioje po kalėdinio bėgimo pasijutau „nusėdęs“. Greitai pavyko išsiaiškinti, kad nevartodamas papildų ir energetinių gėlių buvau nusodinęs elektrolitus. Per pora savaičių pavyko juos atstatyti ir rodos grįžau į formą. Tada atėjo negailestingoji žiema, kuri nusprendė sugadinti visas greičio treniruotes ir patikrinti mano imunitetą. Greičio treniruočių klausimą pavyko išspręsti kai F.O.C.U.S. Running draugiškai priėmė mane į savo kompaniją, o va imuniteto klausimo išspręsti nepavyko. Šią žiemą sirguliavau 2 kartus ir abu kartus dėl ligos teko nebėgti po 10 dienų. Po pirmojo apsirgimo sausio pabaigoje, gana nesunkiai grįžau į treniruočių režimą, kilometražą padidinau iki 100 km per savaitę ir jaučiausi gana podoriai. O va antrasis apsirgimas įvyko visai ne laiku, prieš pat Roterdamo maratoną. Poliklinikos gydytoja kalbėdama apie bronchų problemas ir prastą kraują, paskleidė paniką mano galvoje ir jau praktiškai buvau susitaikęs, kad Roterdamo nebebus ir teks planuoti kitus startus. Tačiau paskutinę savaitę pradėjau įtarti, kad gydytojos išvados gali būti tiesiog nekompetentingos ir nėra viskas taip blogai. Pajutęs, kad ligos simptomai baigia išnykti antradienį ir trečiadienį pabandžiau lengvai prasibėgti po 6-7 km. Bėgti buvo sunku, jėgų viduje rodos visiškai nėra, tačiau kai po bėgimo ligos simptomai neatsinaujino, supratau, kad vilties dar yra. Taigi sportinė apranga keliauja į krepšį ir skrendam į Olandiją. Ketvirtadienį Roterdame jau bandžiau prasibėgti planuojamu maratonu tempu. Pagaliau jutau, kad kojos vėl neša, bet pulsas buvo gerokai per didelis. Penktadienį atlikau pagreitėjimus, o šeštadienį paskyriau poilsiui. Jaučiausi atsigavęs ir maratoną nusprendžiau bėgti lyg nieko nebūtų buvę - 04:20 tempu. 

Maratonas. Didžiausia baimė buvo ta, kad maratono tempo buvau praktiškai netreniravęs, todėl nežinojau koks turi būti jausmas bėgant tokiu tempu (ačiū žiemai). Kaip paaiškėjo vėliau ta baimė buvo nepagrįsta ir maratono tempą sekėsi gana neblogai gaudyti. Startavau iš D sektoriaus, kur turėjo būti mano tempo bėgikai. Deja nebuvo nieko panašaus. Pirmame kilometre beviltiška siena, kurią sudarė lėtesni bėgikai – 04:55. Jeigu nebūtu vietomis laisvų šaligatvių, kur galėjau juos lenkti tai pirmas kilometras turbūt būtu gavęsis koks 05:20. Toliau pradėjau ieškoti savo tempo ir greitis svyravo nuo 04:05 iki 04:28, vidutiniškai bėgau apie 04:16 tempu. Pulsas atrodė per didelis pagal tempą, tačiau nusprendžiau pabandyti – o gal pavyks? Kad nepavyks pradėjau įtarti jau 16-ame kilometre, o galutinai supratau 25-ame kai pradėjau smigti. Kojos pradėjo drebėti, tarsi nebebūtų energijos, ir apėmė baimė, kad trasos apskritai nepavyks įveikti. Natūraliai krito greitis. Bandžiau tiesiog bėgti, tačiau pulsas vis tiek buvo per aukštas. Likusius kilometrus kentėjau už per didelį optimizmą, žūtbūt bandydamas nesustoti. Perkopus 35-tą kilometrą į koją bandė mestis mėšlungis, tačiau pakeitus bėgimo judesius išnyko. Pagal laiką mačiau, kad bėgu maždaug ant Vilniaus laiko (03:10), ir galvojau, kad jeigu kažkaip nenulūšiu iki 40 km, bandysiu likusius du iš paskutiniųjų pagreiti ir pagerinti Vilniaus laiką bent 20 – 30 sekundžių.  Tačiau 39-as kilometras tuo klausimu turėjo kitą nuomonę. Ramiai bėgant staiga surakino dešinę šlaunį ir už sekundės kairę. Bandžiau vienaip tempti, kitaip tempti – jokių šansų. Neatleidžia nors tu ką. Išsidrėbiau ant šaligatvio ir beviltiškai bandau kažką padaryti... Ir čia olandai dar kartą parodė savo svetingumą ir paslaugumą. Prie manęs pribėgo paprasčiausias žiūrovas siūlydamas energetinį geliuką. Ne, sakau, geliuko man nereikia, man raumenis sutraukė. Tada vietinis olandas pratempė mano viena koją, po to kitą – raumenys atsileido. Po trijų kančios minučių pavyko atsistoti. Lengvai klibikščiuoju, kojų nebetraukia. Nusprendžiau tiesiog užbaigti trasą lengva ristele – rekordo pagerinti nebeturėjau jokių šansų. Sunkus finišas skelbė 03:13:39 arba beveik 3 minutėmis lėčiau nei Vilniuje. 

 

Paieškos. Šitas maratonas tarsi įkyrus pirštas reikalauja, kad atkreipčiau dėmesį ir rasčiau atsakymus į tam tikrus klausimus:

1. Dar neturėjau tokio maratono, kad daugiau ar mažiau netrauktu raumenų. Šitas maratonas tuo klausimu buvo pats blogiausias. Akivaizdu, kad privalau surasti tą mitybos formulę kuri aprūpintų organizmą reikiamomis medžiagomis.

2. Dar neturėjau tokio maratono, kad pabaigoje daugiau ar mažiau nesmigčiau. Treniruočių stoka? Netinkamas tempas? Šį kartą pagrindinis įtariamasis hemoglobino lygis. Ligos eigoje 3 kartus dariausi kraujo tyrimus ir stebėjau kaip tolygiai krito hemoglobino lygis nuo 155 iki 139 (daugiau nei 10 %). Galbūt būtent tai buvo pagrindinė per aukšto pulso priežastis?

3. Supratau, kad norint subėgti „tobulą“ maratoną reikalingas pulsomatis su GPS‘u, kuris leistu nuolatos kontroliuoti bėgimo tempą;

4. Vis dar ieškau geliukų nuo kurių neskauda šono ir kurie nėra šlykščiai saldūs. 

Roterdamas. Roterdamo mačiau nedaug, neturėjau laiko dairytis – bėgau. Sirgaliams rašau 10 balų – jie nuostabūs. Jie supranta šitą sportą ir žino ko reikia bėgikams. „Ma-ry-jūs“ girdėjau kokį 100 kartų. Minia labai triukšminga ir palaikanti. Fainos buvo juodukų atžalos, kurios kišo savo mažas rankutes, norėdamos su maratonininkais delnais pliaukštelti. Organizacija labai aukšto lygio. Jaučiuosi šiek tiek išlepęs ir net nebežinau kaip čia Vilniuje reiks bėgti. Roterdame buvo pragalvotos visos smulkmenos, nerandu jokių priekaištų. Oro sąlygos nebuvo itin palankios. Įsidienojus turbūt buvo apie 20 laipsnių. AIMS skelbė, kad Roterdame silpniausiai subėgta nuo 2009 metų. Pats miestas gana specifinis. Vienas didžiausių pasaulio uostų, jaučiasi didelis miesto ryšys su vandeniu, dominuoja specifinė laužytų formų architektūra. Didelė rasių įvairovė. Rajone kuriame gyvenome mečečių buvo daugiau nei bažnyčių. Miestas yra labiau pramoninis, turistams kažko įspūdingo vargu ar gali pasiūlyti. Aišku dviračių takai tiesiog fantastiški. Juos pamačius nebekyla klausimų kodėl Olandija yra dviračių šalis Nr. 1.