Zugspitz Supertrail, 2014

Jau eina ketvirti metai kai bėgimo bateliai yra pagrindinis mano laisvalaikio leidimo būdas. Neskaičiavau kiek nubėgau kilometrų nuo pirmojo išbėgimo, bet manau, kad skaičius turėtų būti apie 10.000. Didžioji dalis jų surinkta ant asfalto, ruošiantis maratonams. Pastaraisiais metais bėgime ieškojau kažko naujo, kažkokios didesnės harmonijos. Jaučiau, kad tradiciniai bėgimai plentu nesukuria pilnatvės, darosi monotoniški. Būti perdžiūvusiu maratončiku kovojančiu dėl minučių darėsi nuobodu. Vis klausiau savęs, o koks skirtumas tarp gebėjimo nubėgti maratoną per 2 val. 59 min. ir 2 val. 49 min? Į galvą lindo atsakymas – jokio. Vis tiek liksi paprasčiausias mėgėjas. Galbūt tarp mėgėjų skaitysiesi greitas bėgikas, galbūt kokiose vietinės reikšmės varžybose, nesusirinkus greitiems bėgikams, netyčia užlipsi ant prizinės pakylos.. Taip, rezultatų siekimas motyvuoja, konkurencija motyvuoja, savęs dėliojimas į lentynėles ir lyginimas su kitais motyvuoja. Bet.. norėjosi kažko daugiau, kažkokios didesnės įvairovės, universalumo... Ilgą laiką mintys sukosi apie triatloną: plaukimas – dviratis – bėgimas. Triatlonininkai atrodė universalesni žmonės, suformavę ne tik apatinę, bet ir viršutinę kūno dalį. Svajojau apie ironman‘ą, ir dabar tebesvajoju, bet šią idėją kol kas padėjau į šoną, dėl didelių finansinių ir laiko resursų reikalingų šiai sporto šakai. Galbūt kada nors vėliau.

Atradus trail‘ą, bėgimą pamačiau kitomis spalvomis. Jis tapo nenuspėjimu. Bėgimas Vingio parke atrodė tiek pat nuobodus kaip ir bėgimas stadiono ratais. Labai aiškiai suvokiau, kad gyvenime trūksta nuotykio, neapibrėžtumo, to ką mes darome „žaidimo forma“, to kas mus išveda iš monotonijos. Labai susižavėjau vienu geriausių ultra distancijų trail‘o bėgiku Kilian Jornet. Neįtikėtino talento ir fizinių davinių bėgikas, tiesiog mėgaujasi gyvenimo įvairove ir leidžiasi į pačius įvairiausius gyvenimo nuotykius. Negana to, kad fantastiškai bėga ultra distancijas kalnų sąlygomis, prisigalvoja pačių įvairiausių pramogų ir iššūkių. Tarkim žiemą praleidžia ant slidžių ir laipiodamas į kalnus, arba sugalvoja pagerinti įkopimo į kokios nors viršukalnės greičio rekordą, arba pagerina vertikalaus kilometro trasos rekordą. Žmogus nenaudojantis jokių taper‘ių, pats sugalvojantis sau gyvenimo iššūkius ir juos įgyvendinantis. Jaučiau, kad būtent tokio laisvalaikio man trūksta.

Nusprendžiau ir aš išbandyti trail‘ą per kalnus. Visada žavėjausi kalnais. Vaikystėje norėjau būti alpinistu. Ir dabar tebejaučiu kažkokią trauką kopimui į kalnus, ir trekinimui, ir laipiojimui sienele. Galvoje brendo noras išbandyti bėgimą per kalnus ir pažiūrėti kaip atrodo ultra, viskas kas yra daugiau nei maratonas, daugiau nei 42 km 195 m. Norėjosi išbandyti ilgesnį, sudėtingesnį ir įdomesnį bėgimą. Nors nevadinčiau to bėgimu. Tai greičiau kelionė, taip kaip moki, taip kaip gali.

Taigi, mano kelias vedė į Grainau, Zugspitz Supertrail: 60,7 km distancija, 2973 m vertikalus sukilimas (sunaudota 5500 kCal, o tai reiškia, kad po bėgimo turiu teisę suvalgyti dviejų dienų maisto davinį). Neaprašinėsiu įspūdžių atsiveriančių nuo kalnų, siaurų takelių miško papėdėse, šokinėjimo per akmenis, šakas, kalnų upelius, viršukalnių, alsuojančių sniego gaiva, šturmavimą ir pasileidimą nuo jų 3:45 min/km tempu. Bėgime dalyvavo net 6 blogeriai, tikiu, kad kažkas iš jų tai padarys geriau. Aš papasakosiu, kas tai yra 60 km bėgimas per kalnus ir ką man teko patirti.

Pirmoj eilėj, tai yra bėgimas kai privalai pats savimi pasirūpinti. Pečius slegia apie 4 – 5 kg svorio kuprinė su visa organizatorių reikalaujama įranga (žiūrėti straipsnio apačioje). Maitinimo punktai yra maždaug kas 10 km (kas laiko prasme plente atitiktų maždaug 20 km atstumą). Bėgimas yra kitoks. Pirmiausiai lėtesnis, nes trasoje užtruksi nepalyginamai ilgiau nei plento maratone. Lygiomis atkarpomis ir švelniomis įkalnėmis bėgama, statesnėse atkarpose naudojamas tik ėjimas. Eiti į kalną nėra lengva. Sparčiu žingsniu varant pulsas užkyla kaip darant tempinę treniruotę. Lazdos tokioje distancijoje yra tai kas iš esmės palengvina gyvenimą. Iš karto atkalęs sistemą kaip reikia naudotis lazdomis (ačiū Pauliui už pamoką), į kalnus kopiau tokiu pačiu tempu kaip kiti bėgo. Skirtumas tik tas, kas aš taupiau savo kojas likusiems kilometrams. Nežinau kaip būtų buvę be lazdų, manau į paskutinį kalną būčiau keturiomis įropojęs.. Maitinimo punktuose sustoji padoriam laikui. Tenka prisipildyti vandens atsargas, išgerti elektrolitų, gerai prikirsti maisto ir tik vėliau judėti toliau. Mitybos ritmas tokioje distancijoje gali suvaidinti lemiamą vaidmenį. Labai didelis vaidmuo tenka mentaliniam pasiruošimui. Kūnas būna vos gyvas antroje varžybų dalyje ir ne kartą aplanko mintis, kad „velniop viską, reikią plautis“. Bet tai nereiškia, kad jau esi neįgalus bėgti. Bėgti gali, bet turi parodyti mentalinius raumenis. Turi tikėti, kad gali bėgti. Didesnė ar mažesnė dehidratacija praktiškai neišvengiama.

Bėgimui turėjau susidaręs kažkokį planą. Bet pirmas blynas neabejotinai prisvilo. Plano nesilaikiau. Pirmus 15 km spustelėjau per greitai ir vėliau atėjo atpildo metas. Maždaug nuo 30 km pradėjau smigti ir vėliau bėgau tik tam, kad garbingai užbaigčiau trasą. Per likusią trasos dalį į priekį praleidau turbūt 5-6 bėgikus ir finišavau 16-as iš maždaug 310 dalyvių. Trasoje užtrukau 8 valandas 9 minutes ir 15 sekundžių. Galvoju, kad kaip debiutui gal visai ir neblogas rezultatas, nors manau, kad eliminavus klaidas galėjau maždaug pusvalandžiu subėgti geriau. Pirmiausiai nepavyko gerai paskirstyti jėgų. Antra, nepavyko su batais. Nors patys batai puikus, bet man jie nelabai gerai derėjo prie kojų. Per šonus pribyrėdavo smulkių akmenuku. Du kartus neapsikentus teko stoti ir kratytis batus, bet vėliau tai daryti užkniso, tuo labiau kad jau buvo pritrintos pūslės. Galutinis rezultatas dvi pūslės kurių dydis 7x2 cm! ir daugybė mažesnių. Taip pat mėlyni kojų nagai, kurių vienas jau atsilupo. Bėgimas gavosi visiškai kitoks nei įsivaizdavau. Jeigu plente mano silpnoji vieta budavo įkalnės, o stiprioji nuokalnės, tai čia gavosi atvirkščiai (manau treniruočių rezultatas): įkalnėse lenkiau bėgikus, o nuokalnėse jaučiuosi kaip vėžlys (pritrintos pūslės ir mėlyni nagai čia suvaidino ne patį mažiausią vaidmenį). Trasos pabaigoje jaučiau visus kojų raumenis. Kabinosi mėšlungis, bet kadangi nebebuvo jėgų greitai bėgti, raumenų nesutraukė. Nors finišavau gana solidžiai. Nusileidus į plentą, paskutinius du kilometrus bėgau maždaug 04:20 min/km tempu.

http://vimeo.com/99227915

Trail‘as neabejotinai užkabino. Garantuotai čia grįšiu ir manau vieną dieną stosiu į prestižinę 100 arba 100+ km distanciją. Dabar nenoriu skubėti. Per daug, per greit gali sulaužyti kūną. Šimtinės šiemet tikrai nebėgsiu. Galbūt kitamet, o gal dar vėliau. Dabar toliau ieškau universalumo ir nuotykių. Turbūt pradėsiu treniruotis laipioti olomis, galbūt rasiu kitų žaidimų su viršutine kūno dalimi ir pilvo/nugaros raumenimis. Jaučiu, kad trail‘as paskatino neužsisėdėti ir išbandyti gyvenime kuo daugiau įvairių dalykų.

Amunicija: kuprinė; 1,5 l hydropackas; 0,5 l gertuvė; 10 geliukų (suvalgiau 8, iš jų 7 pirmoje trasos pusėje), prožektorius su atsarginėmis baterijomis, telefonas, trasos žemėlapiai, vaistinėlė, safety blanket, švilpukas, timpos, neperšlampamos kelnės, šiltas viršus, neperšlampama striukė, pirštinės, kepurė, buffy skarelė, lazdos.