Vilniaus maratonas 2014

Motyvacijos bėgti maratoną taip ir neradau.. Kaip jos netekau prieš metus, taip nieko naujo ir neužgimė.. Manau dėl to ir bėgu gerai maratoną, kad neturiu motyvacijos.. Pradžioje labai tingiu spausti, o vėliau suprantu, kad ką pradėjau, tą turiu ir pabaigti.. Kai pasidaro sunku bėgti, norisi kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tuomet niekas neįtikins manęs, kad gal geriau lengvai parisnojam.. Na jau ne! Geriau kertam finišo liniją ir tada einam ilsėtis!

Pirmą kartą stovėdamas prie starto linijos ir žiūrėdamas į pulsomatį galėjau šypsotis matydamas pulsą koksai būna sėdint namie ir žiūrint pro langą. Jokių emocijų, jokio nerimo.. Pasigirdus šūviui minia mane ima lenkti iš visų pusių. Aš nesu šuo, negaudysiu jūsų. Puikiai žinau koks turi būti jausmas bėgant pirmus kilometrus, žinau koks turi būti jausmas trasos viduryje ir ką patirsiu lėkdamas į finišą. Mano tingumas yra man naudingas. Smagu lengvai dėlioti kojas ir mėgautis švelniu polėkiu, atsipalaiduoti, dairytis, stebėti entuziastus, norėti jiems patarti, bet žinoti, kad nereikia – vis tiek neklausys. Maždaug antrame kilometre nustoja žmonės mane lenkti, apsikeičiam rolėmis – šį kartą iki pat trasos pabaigos. Savanoriai nuostabūs! Jaunimas dabar kitoks. Jis moka ir sugeba palaikyti. Retkarčiais susipliauškinu rankomis, pasikraunu emocijų. Geriu visuose punktuose, be išimties. Diena karšta ir žinau, kad vėliau sau už tai padėkosiu. Taip ir įvyksta. Matau lėtėjančius pavargusius bėgikus, kurie bandė sutaupyti sekundes ne ten kur reikėjo. Vandens punktai ir įkalnės yra tos vietos kur sutaupytos sekundės, vėliau grįžta su solidžiu koeficientu. Niekas taip gerai neišmoko bėgti pagal pastangą, o ne pagal tempą - kaip kalnai.

Jėgas vėl paskirstyti pavyko gerai. Antrą dalį subėgau 1 min 40 sek. lėčiau, kas mano supratimu yra optimalu (negative split‘as nėra optimali strategija). Su maratono pabaiga kovoti padėjo Andrius, kuris patempė mane porą kilometrų, bet vėliau paleidau tą „monstrą“, nes buvo per sunku. Neturiu kitų žodžių apibūdinti žmogų kuris dieną prieš maratoną subėga 50 km, o tada lengva ristele, lengvu kvėpavimu įveikia maratoną greičiau nei per 3 valandas. Tikrai sunkiai dirbau tada kai paleidau Andrių (apie 37-38 km), būtent tada atėjo laikas, kuris vadinamas „tikruoju maratonu“. Bet kai tiek belieka visada žinai, kad pabaigsi. Pabaigiau pagerindamas asmeninį rekordą 4 minutėmis – 2:54:55. Kadangi esu analitikas ir skaičių mėgėjas (pulso pokyčiai, vieta kur peržengi laktato slenkstį ir t.t.), matau, kad fiziologija leido subėgti maždaug 1-2 minutėmis greičiau. Būtent tiek nuolaidžiavau sau. 

Šiemet bėgioju labai nedaug, klubiečių akimis žiūrint išvis juokingus atstumus. Tarkim praeitais metais vidutinė pasiruošimo maratonui savaitė sudarė 90 km, o šiemet tik 73 km. Ir jokio 100 +. Nei vieno karto. Jokių stovyklų, jokių išvykų. Na koks iš manęs bėgikas? Ką aš bandau įrodyti? Savo požiūrį į bėgimą ir jo vietą gyvenime ne kartą svarsčiau ankstesniuose įrašuose, tad nebūsiu įkyrus – ilgai nesikartosiu. Bėgti reikia, nes tai sveika. Viskam – kūnui, protui ir sielai. Bet bėgimas turi prisitaikyti prie gyvenimo, o ne atvirkščiai. Ir kaip negalime ignoruoti savo fizinio judėjimo poreikių, taip negalime ignoruoti ir visų kitų. Visur turi būti darna.

Kaip galėjo nutikti taip, kad tiek mažai bėgiodamas pagerinau savo fizinę formą? Atsakymas paprastas – trail‘as. Kalnai, miškeliai, prastas gruntas. Išbėgdamas į plentą pastebėjau, kad bėgant asfaltu išviso nereikia nieko daryti. Tiesiog dėlioji kojas po savimi, o kūnas savaime bėga. Pajutau, kad labai sustiprėjo atsispyrimas iš pėdos, bėgimas tapo lengvesnis, tarsi atsipalaidavęs sklęstum ore.

Kas toliau? Kol kas nežinau ar dar bėgsiu maratoną. Nenusprendžiau. Nežinau ir ar sieksiu kažkokių rezultatų ar bėgiosiu tik for fun. Žinau, kad fiziologinių rezervų dar tikrai turiu ir gana nemažai. Žinau, kad norint save realizuoti reikia daug treniruotis, daug bėgioti ir atsisakyti daug kitų dalykų gyvenime. Žinau, kad to nenoriu ir nematau tame prasmės. Žinau, kad mano tikslas nėra kuo mažesnis skaičiukas prie maratono PB. Daug svarbiau yra visapusiškai darnus žmogus. Nors į kalnus tikrai važiuosiu ir dar ne kartą. Visiems skaičiukų mėgėjams rekomenduočiau tą jausmą patirti.