Kantrybė

Po Lenkijos purvynų (Lemkowyna 70) savo fizinį aktyvumą pasukau šiek tiek kita kryptimi. Norėjau pailsėti nuo bėgimo treniruočių, bet nenorėjau visiškai prarasti savo fizinės formos. Ieškojau įdomesnės sportinės koncepcijos. Jogos ir gym‘o mesti neketinau, nes atrasta jėgos, lankstumo ir cardio harmonija man tiko ir patiko. Be to atsižvelgiant į savo įtemptą grafiką po darbo, nemačiau galimybių įterpti tempinių ar intervalinių treniruočių. Liko vienintelis racionalus variantas:  2-3 kartus savaitėje ramiai pabėgioti ir kiekvieną savaitgalį dalyvauti varžybose. Tengris varžybų formatas: „Lietuvos Trail bėgimo taurė (LTB taurė)“ ir „Vilniaus rudens parkų krosų taurė“ tiko kūnui ir sielai.

Susipažinęs su varžybų formatu, nustebau, kad LTB taurėje turiu visai realių galimybių pakovoti dėl aukštų vietų. LTB taurė yra sudaryta iš 6 etapų, o bėgikai vertinami pagal 4 geriausius rezultatus. Iki to laiko buvo įvykę 4 etapai iš kurių dalyvavau dvejuose, taigi jeigu sudalyvaučiau likusiuose dviejuose etapuose, galėčiau konkuruoti dėl aukštų vietų. Pabandom.

Penktas etapas vyko Ignalinoje aplink Dringio ežerą (33 km). Po Lemkowynos nebuvau atsistatęs, nepaisant to pavyko gerai subėgti trumpuose distancijose – Aplink Žaliuosius ežerus (7,1 km), ir dar geriau trailininkų Mekoje – Sapieginėje (6,4 km). Tiesa sakant pastaruosiuose varžybose maniau, kad širdis per burną išlips. Neišlipo. Taigi nereikia sakyti, kad turėjau daug optimizmo ir pasitikėjimo savimi. Ignalinoje gerai laikiausi iki kokio 27 km, o po to įvyko dramatiškas lūžimas, kuomet net vaizdas pradėjo akyse lietis ir sunkiai sekėsi susigaudyti kur aš esu ir ką čia veikiu. Nepaisant to finišavau penktas.

Paskutiniame etape būčiau nedalyvavęs jeigu nematyčiau galimybių užimti trečią vietą. Bėgiodamas nuo kalnų kažkokių būdu sugebėjau atmušti labai keistą vietą dešinėje kojoje prie kelio sąnario. Nesupratau ar tai sausgyslė ar raumuo, nes ji keistai prisigretinusi prie kelio sąnario ir neišeina normaliai apčiuopti. Bėgant kartais suskausta momentiniu aštriu skausmu, kad net žalia akyse pasidaro. Kadangi per 5 savaites turėjau vos vieną longrun‘ą (bėgimas Ignalinoje) būtinai norėjau prieš paskutinį LTB taurės etapą prasibėgti dar kartą. Deja nepavyko. 20-ame km atkabino kojos raumenį ir klibikščiuodamas parkeliavau namo. Raišiau dvi dienas. Vėliau atsigavau, pabandžiau prabėgti 9 km Savicko SK ant takelio. Koja skundėsi bet laikė. Nusprendžiau surizikuoti ir sudalyvauti varžybose.

Paskutiniame etape Saulėtekyje (34,6 km), pamačiau, kad turiu tik vieną konkurentą dėl trečios vietos – Vidą Totilą. Manau pristatinėti Vido nereikia, kas domisi bėgimu tikrai jį žino. Greitai permetęs akimis šių metų rezultatus, pamačiau, kad Vidas stipriau bėga ilgas distancijas. Maratono distancijoje jo laikas buvo geresnis 6 minutėmis, o prieš tris 3 savaites Ignalinoje Vidas aplenkė mane 3 minutėmis. Bėgimo  išvakarėse Valerijus mane paerzino, kad suskaičiavo, jog norėdamas užimti 3 vietą galutinėje įskaitoje galiu Totilui pralošti ne daugiau kaip 1 minutę. Atrodo strategija būtų kaip ir aiški: laikykis už nugaros ir neleisk per daug atsiplėšti. Deja man ji nepatiko ir netiko. Žinojau, kad Totilas labai greitai startuoja, o vėliau šiek tiek sulėtėja. Taigi nusprendžiau iš karto jį paleisti, o vėliau gal pavyks prisivyti.

Tokia strategija reikalauja labai daug kantrybės ir savistabos. O savistabai labai sutrukdė nepasileidęs Suunto (pas mane kartais užstringa ir nenusispaudžia start mygtukas), todėl nežinojau nieko, nei kokiu tempu bėgu, nei kuriame kilometre esu. Kitaip sakant - sveikas atvykęs į mišką. Totilas nuo manęs lėtai, bet užtikrintai tolo ir kokiame 10 km visai dingo iš akiračio. O aš nepaisant to jaučiau, kad mano pastanga šiek tiek per didelė ir turėčiau bėgti lėčiau. Pradžioje nemažai kilometrų bėgau kartu su Saulium Čalkevičium iš Kauno BMK, bet vėliau (man bevalgant geliuką) jis nuo manęs atitrūko, nutolo ir dingo iš akiračio. Bėgau visiškai vienas. 15-ame km apie save vėl priminė skaudanti koja, o 23-iame km pradėjo dilgčioti blauzdas (vienas neatsargus žingsnis ir būtų sutraukę raumenis, akivaizdžiai pritrūko longrun‘ų ). Patekau į sunkią akistatą su savimi. Varžovų nesimato net ilguose tiesiuose kelio atkarpose (o tai reiškia, kad jie nutolę ne mažiau kaip per 3-4 minutes), koja bet kada pasiryžusi atkabinti raumenį, blauzdas bet kurią akimirką gali sutraukti mėšlungis. Racionalus protas sako, kad trečia vieta neabejotinai pralošta ir protingiausia ką galiu šitoje vietoje padaryti, nustoti kentėti bandant išlaikyti bėgimo tempą, pabandyti išvengti gresiančios traumos ir ramiai užbaigti distanciją.

Ilgoje distancijoje kol nematai finišo linijos, bėgimas nėra pralaimėtas. Po Lemkowynos perskaičiau Kilian Jornet biografiją. Prisimenu epizodus, kaip jis aprašinėdavo kokias kančias patirdavo varžybose ir ne tik juose, bet niekada to neparodydavo varžovams.  Labiausiai įstrigo epizodas kai jis organizavo daugiadienį bėgimą per Pirėnų kalnus. Per 8 dienas Kilian‘as turėjo nubėgti 800 km per kalnus arba maždaug po 100 km kiekvieną dieną. Tokį atstumą vienam įveikti visiškai laukinėje gamtoje (teko ne kartą pasiklysti) yra neįtikėtinai sunku. Todėl kiekvieną kartą Kilian‘ui kompaniją palaikė vis skirtingi bėgikai. Būdavo dienų, kai ryte atsikėlęs jis jausdavosi visiškai negyvas, kojų raumenys būdavo sustingę kaip lenta ir prireikdavo milžiniškų pastangų sugebėti įmauti pėdas į batus, ką jau bekalbėti apie patį bėgimą. Bet Kilian‘as niekada to neparodė savo draugams, nes negalėjo leisti suabejoti savo projekto sėkme. Prisimenu tuos youtube epizodus, kai jis skrieja per kalnus neįtikėtinai lengvai ir grakščiai ir vis galvoju, o ką jis iš tikro tomis akimirkomis jautė? Galbūt jam traukė raumenis, galbūt pėdos buvo nusėtos pūslėmis ir atidaužyti keliai, galbūt dėl dehidratacijos svaigo galva? To aš niekada nesužinosiu.

Sunkiomis akimirkomis prisiminiau Kilian‘ą, įsivaizdavau esąs Kilian‘as, mačiau jo lengvus žingsnius ir įsivaizdavau, kad jie yra mano. Pagarsinau muziką ausinuke ir supratau, kad likusią atkarpą bėgsiu širdimi. Maždaug 25-ame km tolumoje pamačiau Sauliaus nugarą, o už jo mažą taškiuką, kuris spėju, kad buvo Totilas. Įbėgant į mišką jie vėl dingdavo man iš akiračio. Jaučiau, kad prisitraukti tiek nutolusius bėgikus yra labai sunku, bet juk būtent dabar prasideda tikrasis bėgimas. Įgnoruodamas kūno siunčiamus signalus, ir būdamas ne „čia ir dabar“, bet ten kažkur toli Pirėnų ar Alpių kalnuose, bėgau link finišo. Mano varžovai artėjo ir artėjo, pradėjau jiems kvėpuoti į nugaras, 30 km aplenkiau ir nubėgau. Vėl akyse pradėjo vaizdas mirguliuoti (supratau, kad perlaužiau su tempu), bet finišo kvapas jau jautėsi miške. Brutali keturračių išvažinėta atkarpa prie Plytinės gatvės (kas bėgo tas supras), Saulėtekio stadionas, finišas. Nematau nei Sauliaus, nei Vido. Ei, kur gi jie?

Pirmoji taurė keliauja į mano lentyną, su labai solidžiu ir mielu pavadinimu – Lietuvos Trail bėgimo taurė, III vieta. Greta nugalėtojas Modestas Bacys ir antrą vietą užėmęs Vytautas Gražys – labai rimti vardai.

Kodėl man patinka trailas? Ką jame randu? Be fantastiškų vaizdų, buvimo gamtoje yra dar kai kas. Traile kiekvienas mes patys renkamės savo kelią. Renkamės taip kaip jį suprantame, taip kaip jaučiame. Toks dalykas kaip tempas čia praranda prasmę. Nuolatos keiti greitį, ramiai šuoliuoji į kalną, šokinėji per šakas miško takeliuose, rauni kaip beprotis žemyn. Viskas kinta, ir kas kartą nutinka kas nors netikėto. Ultra traile netgi nėra pripažintų treniruočių metodikų, iki šiol žmonės ginčijasi ar ruošiantis ultra trailui reikia bėgioti intervalus. Kaip reikia paskirstyti jėgas, kokią strategiją naudoti įkalnėse ir nuokalnėse. Nėra bendro sutarimo kaip reiktų maitintis, ką valgyti. Jeigu smigai kažkurioje atkarpoje tai dar nereiškia, kad tau šakės. Dar turi laiko atsigauti ir ištaisyti padėtį. Ta nežinomybė, visiškas neapibrėžtumas be galo vilioja. Esi vienas su savimi ir priimi sprendimus vadovaudamasis nuojauta. Niekas tau nieko nepatars.

Galbūt vieną dieną turėsime smagų ultrą trailą ir Lietuvoje. Tegu ir ne kalnų.. Na bent su 1000 m vertikaliu sukilimu.