Sapieginė Xtreme 900

Labai gerai atsimenu kaip praeitų metų spalio mėnesį purvini ir nusikalę, keistais judesiai krypuodami į šonus, valgydami visą maistą iš eilės kokį tik pamatydavome, judėjom iš Lenkijos namo. Tuomet prasitaškę Lemkowynos purvynuose (70 km ultra maratonas kalnuose su 2500 m vertikaliu peraukštėjimu), šiek tiek pačiuožusiomis  smegenimis, užsinorėjom kažką įdomaus ir netradicinio padaryti Lietuvos padangėje. Pirma idėja buvo padaryti grynas vertical 500 varžybas, kurias nusprendėm įgyvendinti ant Didžiojo Sapieginės Kalno. Reikėtų subėgti į kalną 10 kartų aukštyn ir žemyn. Finišas butų viršuje, kur palaikymo komanda liežuvius iškišusius bėgikus ragintų kovoti iki galo ir atiduoti visas jėgas. Įsivaizdavome kaip bėgikai tiesiog iškrenta paskutinį kartą užkopę į kalną (tikruose vertical kilometer varžybose tokį vaizdą dažnai pamatysite) ir tas vaizdas mus labai džiugino. Buvo viena problemėle, tokiame trumpame ratuke saugiai galėtų varžytis ribotas kiekis bėgikų, o paleidinėti atskiromis grupėmis būtų mažiau įdomu, nes dingtų tiesioginė konkurentų akistata. Nepaisant to Tengris mūsų idėją labai pozityviai priėmė, todėl pagrindiniai organizaciniai klausimai nukrito nuo pečių. 

Toliau buvo kitokio pobūdžio brainstormingas, datų derinimas ir kiti organizaciniai klausimai prie kurių dirbo LTU Trail Running People ir Tengris. Artėjant varžybų laikui vis labiau ėmiau abejoti mūsų sumanymo išpildymu, todėl nusprendžiau pabandyti paieškoti alternatyvios trasos. Turėjau keletą variantų, bet Sapieginėje sugalvota trasa man patiko labiausiai. Paprasta, žiauri, nesunkiai nužymima ir saugi (išvengiau kirtimo per kelius). Sapieginės vilkai Jonas ir Artūras įnešė kelis patobulinimus, kol galiausiai patys likome patenkinti savo kūriniu ir leidome jums išbandyti jį savo kailiu. Galutinis variantas 12,5 km trasa su beveik 900 m vertikaliu peraukštėjimu, visiškai natūraliais miško takais, nukritusiais medžiais bėgimo trasoje, sudėtingomis ir pavojingomis nuokalnėmis – varžybos kokių Lietuvoje dar nebuvo. Žinojau, kad bėgdamas pats keiksiu save už tai ką sugalvojau, kad degančiomis šlaunimis ir užpumpuota širdimi užvarius į kalną iš karto reikės leistis slidžia ir sudėtinga nuokalne žemyn, bet jaučiau, kad tai bus kažkas įsimintino ir įdomaus, kažkas kas galės sudominti bėgikų bendruomenę.

Ir iš tiesų dėka aktyvaus promotinimo (ačiū Jūratei, Rūtai, Marijai ir Jonui), net nepaisant blogo oro susirinko apie 150 bėgikų. Nepriekaištingas trasos nužymėjimas, puikus palaikymas pačiose sunkiausiose atkarpose, puikūs fotografai, šaunus Mariaus Grebliko sumanymas pafilmuoti bėgikus įvairiose vietose, gera dalyvių nuotaika paliko labai solidžių varžybų įvaizdį. Mačiau patenkintus arba nustebintus veidus (kai kurie dalyviai akivaizdžiai nesuprato į kokią aferą veliasi). 

Varžybos buvo įdomios dar vienu aspektu. Visi puikiai žinojome, kad kalnų bėgime dalyvių pajėgumas gali būti visiškai kitoks nei plento varžybose ir mums patiems buvo labai įdomu sužinoti kas ką sugeba tokioje erdvėje. Visą laiką jaučiau, kad varžybas turėtų laimėti Modestas Bacys. Mačiau ką jis sugeba bėgiodamas į Trijų Kryžių kalną ir laikiau jį varžybų favoritu. Tačiau tai ką jis padarė Sapieginėje buvo tiesiog įspūdinga. Išbėgti tokioje trasoje kilometrą iš 5 minučių, reikia arkliškos sveikatos. Antras liko Vaidas Žlabys, trečias Donatas Stulgys. Man pačiam varžybos susiklostė panašiai kaip ir daugeliui kitų – per greitas startas ir kur kas lėtesni antras ir trečias ratukai. Paskutiniame ratuke į Velnio kalną jau ropščiausi keturiomis, bet nepaisant to buvo velniškai smagu. Nuokalnėse jaučiausi užtikrintai ir stabiliai nepaisant šlapio ir patežusio grunto, matyt jau formuojasi technika. Atbėgau septintas. Jaučiu, kad galėjau subėgti truputi geriau, jei bučiau teisingai paskirstęs jėgas, bet patirties tokio tipo bėgimuose nei vienas neturėjome. 

Džiaugiuosi, kad bėgikų bendruomenė priėmė pozityviai šitą renginį. O mano galvoje kirba naujos idėjos. Be Sapieginės esu įsimylėjęs dar dvi vietas Vilniuje. Jos galėtų būti ne tokios žiaurios (sukilimą padaryčiau 500 – 600 m), bet ne mažiau įdomios ir patrauklios. Jeigu Tengriui patiks tokios idėjos ir jis užsiims galutiniu jų išpildymu galbūt Lietuvoje atsiras daugiau trail running vertical tipo varžybų ir žinoma bėgikų. O pabaigai puikus Mariaus Grebliko video ir kelios nuotraukos atspindinčios varžybų atmosferą. Autoriai Donatas Lazauskas ir SportPhoto.lt

https://vimeo.com/124169657