IAU Trail World Championships 2015

Istorija šito bėgimo gana keista, kaip ir dauguma istorijų mūsų gyvenime. Niekada nelaikiau savęs sportininku ar atletu, o pastaruoju metu net nelaikiau savęs bėgiku, nes buvo pasireiškusi keista filosofinė viso to proceso įžvalga (jei bėgi tikrai dar nesi bėgikas, nes negali savęs laikyti ėjiku jeigu vaikštai, o bėgimas toks pats žmogui natūralus dalykas kaip ir ėjimas), todėl kai Vaidas pasiūlė sudalyvauti IAU (International Association of Ultra Runners) organizuojamame pasaulio čempionate, šiek tiek susinepatoginau. Visgi, gerai žinojau, kad Lietuvoje tokias kvailystes darančių žmonių yra labai nedaug, todėl tapo aišku, kad galiu pakliūti į Lietuvą reprezentuojančių bėgikų šešetuką ir žinoma pasakiau – taip.

IAU trailo pasaulio čempionatai vyksta kas 2 metus. Šį kartą jis surengtas nuostabiame Ansi miestelyje, įsikūrusiame Alpių papėdėje rytų Prancūzijoje. Greta tyvuliuoja milžiniško dydžio (27,6 km2) ledyninės kilmės Ansi ežeras, kuris yra irkluotojų rojus. O rojus ten yra ne tik irkluotoju, bet ir bėgikų, dviratininkų, treckintojų ir velnias žino dar kokią aktyvią gyvenseną propaguojančių žmonių. Nuostabi vieta gerai pasportuoti ir atsigerti prancūziško vyno su gurmanišku sūriu. IAU čempionato formatas buvo toks, kad kiekviena šalis galėjo atsivežti po 9 vyrus ir 9 moteris. Iš kurių 6 galėjo dalyvauti komandinėje įskaitoje imant 3 geriausiai pasirodžiusių bėgikų laikus. Lietuva atsivežė 8 vyrus ir 2 moteris.

Varžybos. Man tai buvo trečioji ultra, tačiau pagal daugelį kriterijų unikali. Pirmą kartą bėgau už Lietuvą, pirmą kartą startavau naktį. Taip pat tai buvo ilgiausias (85 km) ir daugiausiai vertikalaus sukilimo (5200 m) turintis bėgimas. Šiek tiek sugadino reikalus nerūpestingi prancūzai, kurie į starto vietą mūsų viešbučio komandas atvežė likus kiek mažiau nei pusvalandžiui. Kol susiradom kur pasidėti daiktus ir atlikome priešvaržybinius reikalus, iki starto liko vos kelios minutės. Dar viena nauja patirtis mano gyvenime startuoti iš minios galo. Pradėjęs patogiu tempu 4:20 – 4:30/km per tuos kelius kilometrus radau savo bėgikų nišą. Už 2,5 km pirma 1200 m įkalnė, neriam į mišką ir paskęstam nakties vėsumoje. Jaučiuosi puikiai, powerhikinu taupydamas jėgas ir paskęstu vidiniame transe. Kaip pasiekiau kalno viršūnę, o su juo ir aušrą – nepajutau. Maloni meditacija neprailgo. Šiek tiek pritrūkau vandens nes dvi valandas bandžiau bėgti su 1 l, o pasirodo, kad naktį organizmas prakaitavo kur kas daugiau nei tikėjausi – pamoka išmokta. Maitinimo punkte sutinku Mantą – mūsų komandą lydėjusį asmenį ir labai gerą suporterį. Pasipildau vandens, maisto – judam toliau. Downhil‘as! Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, lenkdamas vieną bėgiką po kito, kojos šviežutėlės, šlaunys laiko kuo puikiausiai ir vaikišku žaismingumu skrieju žemyn. Porai minučių tenka dėti į krūmus, todėl apturiu malonumą visus varžovus aplenkti dar kartą. Taip besismagindamas nepastebimai įveikiu trečdalį trasos. Vėliau prasideda darbas. Pusiaukelėje (42 km) esanti Dousard maitinimo punktą jau pasiekiu gerokai „apšilęs“. Lengvoji dalis baigėsi – prasideda tikrasis ultra. Toliau vargau. Sunkiai arba labai sunkiai. Tačiau minčių nusiplauti nebuvo, jaučiau, kad tikrai baigsiu. Paskutinės dvi įkalnės buvo žiauriai sunkios. Vis laukiau downhilo, o sulaukęs negalėjau juo greitai bėgti, nes pūslės ant padų buvo velniškai didelės, o nagai senai mėlini, todėl kiekvienas žingsnis kėlė skausmą. Downhille buvau visiškai beviltiškas, todėl nusprendžiau tiesiog kažkokiu būdu finišuoti ir viskas. Kirtus finišo liniją nebuvo jokios euforijos, džiaugsmo ašarų ar to besididžiuojančio „aš tai padariau“. Tiesiog finišavau ir viskas, be didesnių emocijų. Pasirodo 96-as iš kokių 160 kelių atletų. Kaip visada po varžybų pasakiau, kad galėjau ir geriau, nes taip ir buvo.

Klaidos ir atradimai. Klaidų pridariau kaip visada, nors jaučiu, kad jau artėju prie supratimo kas man veikia, o kas ne.

1. Geliukai. Norėjau valgyti kas pusvalandį, bet organizmas aiškiai pasakė – ne. Galiu valgyti vieną geliuką per valandą – 600 g. kuprinėje nešiojausi, kad nebūtų per lengva bėgti.

2. GU guminukai. Nežinau ar jie mane veikia, bet po velnių jie tokie skanūs, kad tiesiog smagu juos valgyti – kitąsyk irgi imsiu.

3. Salt stick tabletės. Jaučiu, kad gerai veikia. Turiu įtarimą, kad vartojau per mažai. Kitą sykį imsiu po vieną tabletę valandai.

4. Vanduo. Labai svarbu gerai pastrateguoti ir išbėgti su tokiu vandens kiekiu, kokio iš tiesų reikia. Buvo tarppunkčių kur tiesiog be reikalo ant pečių gabenau papildomą kilogramą.

5. Lazdos. Nenaudojau ir neprireikė. Lazdoms sakau labiau ne, negu taip.

6. Pastanga. Kol nesu advanced ultra ir nežinau savo tikrųjų galimybių, manau, kad protinga būtų dirbti ant pirmo slenksčio ribos, jokiu būdu, net akimirkai neįlendant į antrą slenkstį. Nors pradėjau ramiai, bet gerai pagalvojęs manau, kad pastanga turėjo būti dar mažesnė. Nepaisant to beveik visą laiką kilau laipteliais aukštyn nuo 130 – os iki 96-os vietos.

7. Batai. Mane vėl nužudė puslės. Paskutinėje nuokalnėje dėl jų praradau 6 – 7 minutes. Batai ultroje turi būti vienu dydžiu didesni, o padus bandysiu įsitrinti vazelinu – gal padės.

Lietuvos komandos pasirodymas šiame čempionate buvo tiesiog puikus – 8 vieta iš 25 – ių komandinėje įskaitoje finišavusių komandų. Nugalėtojai buvo prancūzai, antri - JAV atletai, trečia – Didžiosios Britanijos komanda. 

Mūsų laikai:

Vyrai (139 finišavę):

14 vt. Gediminas Grinius – 09:18:31

51 vt. Modestas Bacys – 10:08:27

60 vt. Vaidas Žlabys – 10:17:59

96 vt. Marius Noreika – 11:19:17

109 vt. Vaidotas Baužys – 12:14:49

131 vt. Valdemaras Milkus – 14:08:47

134 vt. Mindaugas Garmus – 14:32:41

Moterys (80 finišavusių):

60 vt. Viktorija Tomaševičienė – 13:28:55

72 vt. Vaiva Marcinkevičienė – 14:07:31

Visgi skirtumas tarp mūsų ir elitinių pasaulio atletų tiesiog milžiniškas. Paskutinėje įkalnėje mane lenkė keli maxi race atskiro starto atletai, kurie pradėjo bėgimą 1,5 val. vėliau. Tai ką jie išdarinėjo ir su kokiu lengvumu šuoliavo į kalną buvo tiesiog įspūdinga. Įspūdingos buvo ir moterys. Jeigu jų kojytes pamatytų „delfi mergaitės“, mestų savo kvailas dietas ir pradėtų bėgioti ultras. Bet aš ne apie tai. Tiesiog dar kartą turėjau progos įsitikinti kokios stiprios, greitos ir ištvermingos gali būti moterys. Vyriška garbė nebuvo sunaikinta tik mūsų ultra žvaigždės – Gedo. Tuo šį įrašą ir baigsiu. Iki kitų ultrų! Galbūt jau laikas 100 + ? Iki.