Sezono apžvalga

Mano bėgimo sezonas tradiciškai baigiasi atšalus orams, sutrupėjus vakarams ir kažkaip natūraliai susirandant kokį sporto klubą, kuriame nusprendžiu peržiemoti. Su pirmuoju šaltuku, draugiškai gerklėje įsitaiso kosuliukas, su kuriuo pasipykdamas laukiu atšylančių orų. Šiemet oficiali sezono pabaiga atėjo spalio 29 d., kai po ilgų svarstymų antrus metus iš eilės pasirinkau vs fitness sporto klubą. Sezono pabaiga nereiškia, kad visom varžyboms dedu ban‘ą. Tai reiškia, kad šituo laikotarpiu neauginsiu savo formos. Nedarysiu greičio treniruočių lauke ar manieže, sutrumpės long run‘ai, sumažės kilometražai, o prioritetas bus skiriamas bendram fiziniam parengimui. Bėgimą kultivuosiu, tiek, kad visai neprarasčiau formos.

Varžybos. Kad jau sezonas skelbiamas užbaigtu, būtų logiška pažiūrėti ką per jį pavyko nuveikti. O nuveikiau šiais metais atvirai sakant ne kažką. Visiškas jovalas gyvenime, santykiuose, finansuose ir darbe (gerai pagalvojus retai žmonėms taip būna, kad viskas sukristų į vienus metus), neleido kryptingai formuoti tikslų ir planingai bandyti juos įgyvendinti. Todėl daug ką dariau tiesiog kaip išeis. Dažniausiai neišeidavo, nors kartais gaudavosi ir visai neblogai.  Kokybiškas varžybas realiai turėjau tik tris, kuriuose subėgau pagal savo galimybes – pasaulio ultra trail čempionatas Prancūzijoje, Ansi mieste (vienintelis fail‘as netinkama avalynė dėl kurios praradau nemažai laiko paskutinėje 10 km atkarpoje), Vilniaus pusmaratonis kuriame įgyvendinau savo planą išlipti iš 1 val. 20 minučių – 01:19:14 ir Modesto organizuotoje „Miško trasoje“. Kur kas daugiau buvo tragiškai blogų varžybų – paleisti viduriai Rėkyvoje, įsivaryta trauma lietuviškoje ultroje „Kernavė – Vilnius“, nepaskaičiuotos jėgos „Vilnius – Medininkai“, apie nuotykius Viktorijos organizuotame „Naktiniame bėgime“ nepasakosiu, nes jis buvo visiškai epic (kai kas mano istoriją pavadino komikso knygutės verta), o Ropėjoj nuvariau su chebra grybų rinkti ir po 40 minučių ilgesnio bėgimo laiko nei planuota nusprendžiau neprabėgti pro finišo liniją, kad prie manęs atsidurtų užrašas dnf. Štai va toks sezonas. Bandžiau varžytis Lietuvos trailo taurėje, bet dėl krūvos fail‘ų pralaimėjau Vidui Totilui ir praradau galimybes galutinėje įskaitoje užimti trečią vietą (kur buvau praeitais metais, tą patį Totilą palikęs ketvirtu). Dabar planuoju dar šiek tiek pabėgioti rudens parkų taurėje (kiek leis gerklė), kad palaikyti greičio formą. Maratono šiemet nebėgau, pusmaratonius bėgau du, viename jų pasigerinau PB, 10 km Balčiūnaitės bėgime palūžau ir visa minutę atsilikau nuo praeitų metų rezultato. Užtat subėgau tris ultras – pasaulio čempiontas Prancūzijoje ir dvi ultros Lietuvoje.

Eksperimentai. Užtat pastarieji metai buvo įdomūs eksperimentais, kuomet tikrinau savo fizinių galimybių ribas. Nutrūktgalviškas bandymas pagerinti pusmaratonio PB (praėjus vos 2 savaitėms po 85 km su 5,2 km vertikaliu sukilimu ultros), kepinant iš kojų verčiančiam karščiui Kaune, kuomet pritrūkau tik 23 s iki asmeninio rekordo ir supratau, kad pergalė ar pralaimėjimas dažniausiai yra tik galvoje. Po tokio sėkmingo eksperimento atlikau kitą (šį savaitgalį) kurį pavadinau gana skambiai – „jei vos sugebi išlipti iš lovos ir tau sunkiai sekasi eiti.. kaip greitai tuomet gali bėgti?“. Keista istorija susijusi su mano tipiniu avantiūrizmu, kuomet nuėjau nepasidomėjęs į „bet kokią“ grupinę treniruotę vs fitness klube. Toje „grupėje“ buvo du Vandamo sudėjimo vyrukai ir toks netyčiukas kaip aš, kurį mielai treneris pakvietė prisijungti. Savo nelaimei (o gal laimei?) greitai supratau, kodėl čia tėra tik du žmonės. Raumenis skaudą jau ketvirtą dieną, ir viliuosi, kad gal rytoj pagaliau nustos. Iki šiol nesuprantu, kodėl antrą dieną po treniruotės (kai nesimaivant sunkiai išlipau iš lovos), nusprendžiau nueiti į tengris varžybas (gal pasąmonėje tikėjausi, kad visi bus išvažiavę prie kapų ir aš surinksiu daug taškų?). Apšilime palaikyti 6:00 min/km tempą buvo rimtas iššūkis. Į startą atjudėjau likus tik minutei iki šūvio, ir, kad ir ką bebūčiau suplanavęs (tipo ramiai prabėgti), kas mane pažįsta – žino, kad aš vis tiek varžybose rausiu. Taip ir buvo. Ir nors pralaimėjau savo principiniams varžovams, viską paskaičiavęs supratau, kad tokios būklės galiu bėgti tik 5 – 10 s/km lėčiau nei įprastai. Įdomiai veikia žmogaus kūnas.

Organizacija. Sezono malonumu laikau pavykusias varžybas Sapieginė Xtreeme, prie kurių teko ir man prisidėti. Apskritai džiugu, kad nutrūktgalviai bėgikai patys pradėjo organizuoti varžybas su Modestu, Viktorija, Jonu ir kitais priešakyje, kurie savo crazy fantazijas realizuoja užkurdami tokias trasas, kad po jų dar ilgai istorijos iš lupų į lupas keliauja. Kaip gera pjankė, tik be pagirių. Ir žinoma puiki Jono iniciatyva suorganizuoti kelionę į Tatrus, su visiškai nurauta laisvalaikio programa.

Planai. Kitam sezonui bandysiu susidėlioti kokias 3 esmines varžybas, kurioms normaliai pasiruošiu. Norėčiau ir klasikinį maratoną iš 2:50 išbėgti, galbūt suplanuosiu kokį startą. O ultroje.. Turbūt esu pribrendęs imti 100+. Ir kuo daugiau sukilimo tuo geriau.