Dolomiti Extreme

Visi kas bėga trailą žino kas tie dolomitai, o kas nebėga tiems pasakysiu, kad taip mes vadiname trailo varžybas Italijoje, vykdomas Dolomitų kalnuose pavadinimu – Dolomiti Extreme. Žodis extreme čia įdėtas neatsitiktinai, nes trasa, net pačiuožusiems trailininkams atrodo sudėtinga, o jeigu ten netyčia atsidurtų koks nors plentininkas tai gautų lengvą šoką. Trasos sudėtingumas iš esmės yra stačiuose įkalnėse ir stačiuose nuokalnėse, kurioms įveikti reikia turėti tam tikro meistriškumo ir tokie elementai kaip via feratos (kas iš esmės yra alpinizmo elementas) ten nekelia jokios nuostabos. Dolomitų vėliavnešys – Jonas Žakaitis taip išreklamavo šitas varžybas, kad beveik kiekvienas Sapieginės bėgikas ar bėgikė įtraukė šitą renginį į savo artimiausius arba vėlesnius planus. Įtraukiau ir aš. 

Šitoje vietoje reiktų pasakyti, kad su bėgimu pastaruoju metu išgyvenu labai stiprų filosofinį santykį ir jo svarba ir vieta mano gyvenime yra šiek tiek pasikeitusi. Kalbant filosofiškai žmogus bėgime, kaip turbūt ir kitose gyvenimo srityse, turi du pagrindinius variklius – ego ir malonumą. Ego susiveda į mūsų ambicijas pasiekti rezultatą, aplenkti varžovą, nugalėti save, įrodyti, kad kažką gali. Šita jėga yra mūsų visuomenės variklis, internete plinta tūkstančiai filmukų apie tai kaip nugalėti save, peržengti ribas, pasiekti tai kas manei esą neįmanoma. Tai yra pati stipriausia jėga sporte, duodanti didžiausią tobulėjimą, arba... sulaužanti. Geriausia kai šitą jėgą dozuoja treneris, kuris tave pristabdo matydamas tai, ko tu nepajėgi duotuoju momentu įžvelgti. 

Antroji jėga yra – malonumas, kai žmogus daro kas jį nuoširdžiai veža ir mėgaujasi šituo procesu. Šita jėga žymiai labiau tausoja tavo organizmą, bet žinoma neleidžia pasiekti tokių aukštų rezultatų. Kiekvienas bėgikas turi abi jėgas. Nežinau nei vieno 100 % atvejo, kai žmogus bėga vedamas tik ego ir neturėdamas jokio malonumo, arba jausdamas tik malonumą, bet nenorėdamas nieko pasiekti. Tokią ilgoką įžvalgą padariau norėdamas pasakyti, kad manyje pastaruosius metus akivaizdžiai dominavo malonumo jėga, todėl treniruočių programos, didžiuliai kilometražai, nuėjo į antrą planą, o mėgavimasis procesu tapo nepalyginamai svarbesnis. 

Galbūt gana anksti supratau, kad mano kaip ir kitų žmonių galimybės yra nepaprastai didelės, kad nubėgti 100 kilometrų, 100 mylių ar bėgti 24 valandas tėra sistemos, treniruočių ir motyvacijos klausimas. Tam nereikia žiūrėti įkvepiančių filmukų ar klausytis Coelho lygio citatų, tam reikia paprasčiausiai atsisėsti, suplanuoti ir padaryti. Viskas. Tik tiek. Jokios dramos. Tai iš tiesų paprasta.  

Tai va šitas suvokimas, iš esmės ir pakeitė mano santykį tarp ego ir malonumo. Kai akys atsivėrė, kad tu iš esmės gali padaryti bet ką, ego kažkiek pasimetė ir į sceną įžengė malonumas, kuris pradėjo reikalauti nuoširdžių atsakymų, kas tau bėgime iš esmės yra malonu. Tai su tuo malonumu dabar ir gyvenu ir dolomitams ruoštis nei kiek neketinau. Bėgiojau tiek kiek norėjau, tada kada norėjau ir taip kaip norėjau, visas programas padėjęs į stalčių. Ir aišku juokinga lyginti, kad mano pikinė savaitė nepasiekė net 90 km (vidurkis apie 50 km), kuomet kai kurių bėgikų poilsinės savaitės siekdavo 100+. 

Žinoma su tokiu pasiruošimu tikslas buvo paprastas – finišuoti. Nors besėdėdamas namelyje iš nuobodulio sukūriau varžybų planą – polinkis skaičiuoti ir prognozuoti matyt įaugęs man į kraują. 

Apie varžybas daug papasakoti negaliu. Viskas labai paprasta ir banalu. Šūvis, startas, bėgimas minioje, iš miestelio dingsti į mišką, takeliais pradedi ropštis į kalną ir pasineri į varžybinį tranzą. Žiūri po kojomis, vikriai statai pėdas tarp keistai išsimėčiusių akmenų, saugausi kad neišsisuktum čiurnų, geri, valgai, bėgi, pasieki maitinėlę, pasipildai vandens atsargas, įsimeti kažką iš maisto ir vėl tolyn į kalnus. Taip ir varai 53 km su 3,8 km sukilimu. Po kažkurio laiko ima jaustis ketrugalviai, blauzdos, kažkur lokaliai dilgčioja vienas kitas raumenukas, įspėjantis, kad dar mane pakankinsi, ir susitrauksiu taip, kad nebegalėsi bėgti. Su juo gražiai pabendrauji, pabandai kaip mažą užsispyrusi vaiką įtikinti, kad pakentėtų dar truputi. 

Kažkur nuokalnėje mane lenkia Mindaugas Kardamovičius, savo ilgomis kojomis techniškai kaip koks italas besileidžiantis nuo kalno. Aš tuo tarpu svirduliuoju kaip karvė ant ledo, labai nestabiliai jaučiuosi su savo Salmingais ant šlapių akmenų. Ne vieną kartą išsitiesiu, pakylu, bėgu toliau. Apačioje paveju Mindaugą, bėgam pusiau atskirai, pusiau kartu, persimetam keliais žodžiais, pajuokaujam, jaučiuosi tarsi būčiau Lietuvoje, tarp draugų. Mindaugas geriau juda žemyn, o aš į viršų, todėl visuomet susitinkam maitinėlėse.

Diena apsiniaukusi, visur rūkas, aplinkui matosi nedaug, bet vaizdais ir taip nėra kada grožėtis -  baisu koją išsisukti. Užbėgęs ant kažkurios keteros pakeliu akis – wow, koks grožis! Peizažai atsiveriantys nuo kalnų turbūt yra didžiausias motyvas tiek trailo bėgikams, tiek alpinistams. Kažkurioje įkalnėje, bandant pratemti traukiančius raumenis, mane aplenkia Darius Stulgys. Maloniai nustebintas Dariaus bėgimu, raginu jį nesustoti ir varyti dar geriau. Aš po skrandžio spazmų nebegaliu valgyti maisto, todėl realiai du trečdalius trasos bėgu tuščiu skrandžiu, tik ant arbatos ir vandens. Įkalnes ir tiesias atkarpas  kapoju gerai, bet leidžiantis žemyn suima tokie spazmai, kad kas minutę tenka sustoti ir luktelti kol atleis. Prarandu daug laiko, bet nuotaika nuo to nei kiek neprastesnė. Į šitą bėgimą žiūriu tiesiog kaip į nuotykį. 

Paskutinę bėgimo valanda visiškai įsilyja, kiaurai peršlapusį kūną, kalno viršūnėj negailestingai košia žvarbus vėjas. Galėčiau bandyti persirengti, bet kai supranti, kad iki finišo liko mažiau nei valanda, nekyla jokio noro be reikalo stoviniuoti. Paskutinis ilgas ir skausmingas (dėl skrandžio) nusileidimas. Lieka prabėgti pro finišo miestelį. Ten randu nulūžusį Darių, siūlau kabintis į mane, kad patraukčiau iki finišo, bet aš akivaizdžiai per daug jėgų išsaugojęs, todėl vietomis įsibėgėju iki 3:50 min/km ir matau, kad Darius mane paleidžia. Finišavau pavargęs, bet nemiręs. Laikas neįspūdingas – 8 val. 19 min., leidžiantis būti tarp 50-ies greičiausių, bet ne daugiau. Jonas Žakaitis su savo žvėriška forma užima 3-ią vietą, Darius Stulgys irgi patenka tarp 50 greičiausiu. Šimtuke dar yra Mindaugas Kardamovičius ir Tomas Butvytis. Gražiai atrodo lietuviškas bėgikų desantas.  

Po varžybų atsigaunu gana lengvai. Suprantu, kad norint bėgioti ultrą trailą nereikia rinkti super didelių kilometražų, užtenka tiesiog judėti ir palaikyti formą. Kita vertus be didelio ego, TOP‘e tikrai nebūsi. Vien malonumo ieškojimas negarantuoja gero rezultato. Bet gyvenimo kokybę neabejotinai pakelia. Kiekvienas renkamės kas mums svarbiau.  

Senai nerašiau čia, bet galvoje kirba keletas temų, kurias norėčiau detaliau paplėtoti ir pasidalinti savo mintimis. Kaip visada atvirai ir nuoširdžiai. O šį kartą tiek.

M