Toks gana pretenzingas
pavadinimas gavosi. Iš tiesų čia nebuvo jokios „karjeros“. Buvau toks pats
bėgikas kaip ir visi kiti mėgėjai, kurie kiekvienais metais kelia sau
ambicingus planus ir susidarę programas bando juos įgyvendinti. Ir dažniausiai
įgyvendina. Nors kartais ir ne. Tai va, aš buvau būtent toks bėgikas ir manau,
kad kaip mėgėjas visai neblogų rezultatų pasiekiau, nors nuo Lietuvos mėgėjiško
elito vis tik ženkliai atsilikau. Galbūt galėjau ir su jais pakonkuruoti, jeigu
bučiau skyręs tiek pat laiko bėgimui kiek ir jie, bet neskyriau ir dėl to nei
kiek nesigailiu.
Žvelgiant atgal į tuos 5
bėgiojimo metus, manau, kad patyriau be galo daug šaunių dalykų. Kas labiausiai
įstrigo atmintyje? Pirmasis maratonas per 3:37, kur patyriau naujokams būdingą
kančią jau nuo 25 km (dabar tokį startą vertinčiau kaip visišką avantiūrą). Savo
maratono PB - 2:54 Vilniuje kalvotoje trasoje, kuriam beje irgi ruošiuosi gana atmestinai.
Per kūną bėgančius šiurpuliukus Roterdame stovint prie starto linijos, kartu
traukiant maratono himną. Atstovavimą Lietuvos trailo rinktinei pasaulio čempionate
Annecy, kai prieš akis tavęs laukia daugiau kaip 80 km trasa kalnuose. Trailo
debiutą Zugspitze 60 km trasoje, kai pirmą kartą supratau, kad maratonas nėra
jokia riba. Šitas blog‘as kuris buvo aktyvus 2012 – 2013 metais, o vėliau
gerokai prigeso. Projektas bėgikai.lt. Ir žinoma žmonės kuriuos sutikau šitame
kelyje. Turbūt 75 %
šiandieninių mano draugų yra iš bėgimo trasos.
Nuostabiausias dalykas kurį radau
šitame kelyje buvo suvokimas, kad nėra jokių antžmogių ir tu taip pat gali
daryti įspūdingus, kitiems žmonėms sunkiai suvokiamus, dalykus. Viskas tėra motyvacijos
ir protingų treniruočių klausimas. Bėgime radau harmoniją. Tai yra
lygiai toks pats normalus ir kasdieninis žmogui dalykas kaip miegas, valgymas
ar prausimasis. Bėgimas yra tarsi testas. Jeigu tau yra fizinė kančia lengvu
tempu risnoti 60 min., vadinasi kažką savo gyvenime darai ne taip.
Nemažai mano draugų ir pažįstamų
nesupranta mano pasirinkimo. Jiems atrodo, kad turi toliau varyti, siekti tikslų,
ruoštis startams ir t.t. O mano galvoje seniai brendo harmoningo gyvenimo ir
harmoningo sporto koncepcija. Po darbo, lygiagrečiai vystyti 5 veiklas ir visas
aukščiausiu lygiu nesugebu, todėl tenka kažką aukoti ieškant balanso. Ignas
Staškevičius vienoje konferencijoje yra sakęs, kad laimėdamas bėgimo trasoje,
tu neišvengiamai pralaimi gyvenime. Ir tai yra tikra tiesa. Norėdamas išspausti
iš savęs maksimumą bėgime, turi sutelkti visą dėmesį, laiką ir pastangas į šią
veiklą ir tikrai paaukoti daug kitų dalykų, kurių mano supratimu aukoti mėgėjui
neverta (nebent tavo tikslas pakilti į tokį lygį kaip Gediminas Grinius ar
Vaidas Žlabys). Nepaisant šių išvadų, vis tiek daugeliui žmonių rekomenduočiau
įveikti maratoną (42 km), vien tam, kad praplėstų savo sąmonės ribas.
Priešingai nei futbolo, bėgimo
batelių ant vinies nekabinu. Toliau bėgiosiu ir toliau treniruosiuosi. „Karjeros“
pabaiga reiškia, tik tai, kad šiems metams neturiu jokių tikslų pagerinti PB,
laimėti kažkokią vietą ar įveikti kažkokią distanciją. Bėgimas gražiai nugulė į
savo stalčiuką ir jis nebėra aukštesnio prioriteto veikla nei intelektinė
veikla po darbo, užsienio kalbų mokymasis, knygų skaitymas, cross fitas, joga,
kultūriniai renginiai, pasisėdėjimai su draugais, savaitgalio iškylos ir pan. Bėgimo
svoris tapo toks pats kaip ir kitų. O tai reiškia, kad 50 km per savaitę bėgimo
man bus jau labai daug. Jeigu dar bėgsiu kokiose trailo varžybose (dabar tokių
planų neturiu), tai darysiu ne rezultatui, o malonumui, kai gali sustoti kalno
viršūnėje ir ramiai apžvelgti visą grožį, kuriame esi paskendęs, nei kiek
nesijaudindamas, kad į nugarą šnopuojantis bėgikas tuoj tave aplenks.
Ieškodamas judesio harmonijos,
senai supratau, kad karūnos uždėjimas ant kardio galvos, nieko gero neduoda.
Turi būti balansas tarp kardio, jėgos ir lankstumo. Tas balansas nepadeda tau
pasiekti PB maratono trasoje, bet neabejotinai tave padaro sveikesniu ir
universalesniu žmogumi. Kokios proporcijos tarp trijų karalių yra optimalios
žmogui savijautos prasme dar nežinau, bet manau bandymų būdu pavyks surasti.
Nuo savo lieknumo apatinės ribos, kurioje esu buvęs per bėgiojimo „karjerą“ –
73 kg, pasunkėjau iki 81 kg ir dabar jaučiuosi daug geriau. Manau toks svoris
mano ūgio vyrui (185 cm) yra optimalus (žinoma, kad tą svorį sudaro raumenų, o
ne lašinių masė).
Pabaigai retrospektyva. Brangiausios
akimirkos. Tiek daug įžvalgu radau atmintyje perkratęs epizodus. Įdomu, kad tarp brangiausiųjų nėra nei vieno PB! Bet juk jis dažniausiai būna pagrindinis treniruočių tikslas!
Pirmas kartas visada ypatingas. 2011 metai, čia net nepanašus į bėgiką :)
2012 m. trečiasis maratonas. Kojos sutrauktos mėšlungio du atitinkama veido išraiška. Kančia atmintyje išlieka.
2013 m. Roterdame feilinau, tačiau ta didžiojo maratono emocija atmintyje įsirėžė žymiai labiau, nes tais pačiais metais Vilniuje pirmą kartą iš 3:00 išliptas maratonas
2014 m. Trailo debiutą Zugspitze prisimenu maloniau, nei tų pačiais metais pasiektą maratono PB - 2:54
2015 m. Pasaulio čempionatas Annecy. Šalia žmonės kurie kurie jau yra Lietuvos bėgimo istorija.
2016 m. iš bėgimo neatsimenu nieko. Nors kažką tikrai bėgau, netgi maratoną ir ultrą. Alpinizmo stovykla Alpėse. Vėl pirmas kartas ir vėl ypatingas.
Esu įsitikinęs, kad sugrįši ir varžybų jaudulys bei mėgavimasis treniruočiu procesu tave privers vėl kamžkam pasiruoši, gal ne po metų ar penkių, tai po dešimt:)
AtsakytiPanaikintiSėkmės savęs paieškose..
Teisingas požiūris. Svarbiausia harmonija.
AtsakytiPanaikinti