Universalumo paieškos

Praėjo daugiau kaip metai po paskutinių mano oficialių bėgimo varžybų - Talino maratono. Dar pasiblaškęs kelis mėnesius pirmyn - atgal nusprendžiau baigti savo 5 metus trukusią bėgimo karjerą, iš kurios liko labai daug stiprių prisiminimų ir daugybė ypatingų žmonių, kuriuos turėjau džiaugsmo pažinti. Paskutiniu metu apleidau šitą blogą, nes neradau pakankamai laiko rašyti, o gal man tiesiog trūko stiprių įspūdžių ar gilių įžvalgų. Po gyvenimo etapo, kuris vadinosi „run as far as you can“, atėjo naujas gyvenimo etapas, kuris vadinasi – „būk universalus ir daryk tai kas naudinga tau, o ne rezultatui“. Nesakau, kad manyje numirė konkurencingasis pradas, jis tikrai dar ne kartą išlys ir išdidžiai pareikš savo nuomonę. Tiesa sakant ir išlenda. Paskutinis kalnų show – kopimas į Monblaną „fast and light“ stiliumi, kurį reikėtų įvardinti „fast and stupid“ yra puikiausias to pavyzdys. Esu tikras, kad ir kitais metais padarysiu bent vieną kažkokią nesąmonę. Tiesa sakant gyvenimas nėra „true or false“ ir kiekvieną mūsų sprendimą yra sunku įvertinti „teisingas“ – „klaidingas“ kategorijomis. Tarkim ilgi bėgimai yra nesąmonė, šiuo metu esu tuo taip tvirtai įsitikinęs, kad vargu ar kas mane perkalbėtų. Bet jeigu nebūčiau pasirinkęs šito kelio, nebūčiau atradęs ypatingų manyje (ir kiekviename jūsų) esančių savybių, nebūčiau sutikęs tiek daug nuostabių draugų ir tikrai dabar būčiau daug nykesnis žmogus. Dabar kai pasakoju savo nuotykius patirtus per visišką išsekimą, matau nuostabą ir žavesį kitų žmonių akyse ir suprantu, kad kai kuriems jų atveriu panosėje slypinčias galimybes ir įkvėpiu naujiems išbandymams. Nepaisant to, kad ilgų distancijų bėgimas yra kenksmingas tau ir tavo kūnui, iki šiol nesiryžčiau teigti, kad šitas kelias buvo klaidingas, ir manau jeigu tektų grįžti atgal jį ir vėl pakartočiau tik gal truputi kitaip. Kaip ne kaip iš klaidų visgi kažko išmokstama.

Kodėl aš taip stumiu ant bėgimo. Tiesa sakant stumiu ant bet kokios ištvermės sporto šakos, kuri alina ir naikina tavo kūną. Aš nekalbu apie bėgikus nuo sofkutės, kuriems patirti traumas yra visiškai normalus ir kasmetinis dalykas. Kalbu ir apie tuos man pažįstamus plieninius žmones su visą gyvenimą treniruotais kūnais, kurie irgi save perspaudę subyra. Bėgimas degina ne tik tavo riebalus, jis degina ir trumpina tavo raumenis, vargina tavo sąnarius, sausgysles ir raiščius. Per daug kilometrų yra nuolatinis organizmo alinimas, kuris tavo kūnui neša daugiau žalos nei naudos. Kai kurie bėgikai šitą problemą bando kompensuoti jėgos treniruotėmis, bet sėkmė būna tik dalinė. Ar bėgimas yra blogai? Ne, bėgimas savaime nėra blogai. Blogai yra tuomet kai jis tampa dominuojančia fizinio aktyvumo veikla, ir triženklis kilometrų skaičius per savaitę tau tampa norma. Nedidelis kilometražas priešingai, tavo kūnui yra naudingas. Bet kur ta riba, per daug ar per mažai, aš tikrai nežinau. Bėgimas taip pat sukelia tavo kūnui oksidacinį stresą ir sendina tave ne pagal amžių. Mano dievukas – Killian Jornet atrodo geru dešimtmečiu vyresnis nei yra iš tiesų. Vizualiai atrodantiems ultra bėgimo varžybų seniams, ne retai tėra apie 30 metų. Kodėl tuomet žmonės tiek daug bėga ir tiek daug save kankina. Atsakymas paprastas – dėl rezultato. Kuo daugiau treniruositės tuo greitesni būsite. Šita aksioma galioja beveik visuose gyvenimo srityse, iki to momento, kol perspaudi save ir patiri overtrainingą. Tuomet rezultatai stovi vietoje arba net ima prastėti. Dėl fetišo tikslui arba rezultatui aš labai pykau ant kai kurių bėgimo trenerių. Apskritai vakarietiška koncepcija „privalai nusistatyti tikslus ir kažko siekti“, savaime nėra bloga, bet turi vieną didelį trūkumą. Tikslas turi būti prasmingas ir naudingas Tau. Tačiau apie tikslo prasmę yra nutylima. Pasiekei tikslą – šaunuolis, nepasiekei – lūzeris. Nei velnio! Kvailas tikslas yra blogiau negu jokio! Būtent dėl to kai kuriuos žmones reikia skatinti, o kai kuriuos stabdyti.

Yra žmonių, kurie sako, kad žmonės nesikeičia. Niekada nesutikau su šia nuomone, ir visą laiką sakiau priešingai – žmonės nuolatos keičiasi. Galbūt dėl to, kad pats nuolatos keičiuosi, matau ir kituose žmonėse nuolatinį pokytį.  Užvertus bėgimo lapą, atsiverčia naujas lapas, kuris man yra lygiai taip pat įdomus kaip ir prieš tai buvęs. Manau prieš 6 metus man reikėjo tikėjimo, kad 30 metų sulaukusio žmogaus, su nuolatos krintančią fizine forma gyvenimas gali būti kitoks. Ir aš tą tikėjimą radau. Radau daug daugiau nei galėjau pamanyti. Dabar jaučiu, kad mano kūnas prašo harmonijos. Ir aš ieškau jos. Rezultatas man nuėjo į antrą planą. Dalykas kuriuo tikiu yra tai, kad žmogui fizinis aktyvumas yra būtinas. Sunkiai tai sekasi paaiškinti nesportuojantiems žmonėms, bet aš lieju prakaitą ne todėl, kad mano six packas šviestų iš už 100 metrų, bet todėl, kad likusios dienos valandos būtų visai kitokios kokybės. Ir kai tu kartą patiri tą gyvenimo kokybę, nieku gyvu nebenori grįžti atgal. Sportuojantys žmonės puikiai žino apie ką aš kalbu. Ir per tiek sporto metų senai supratau (bet iki šiol ignoravau), kad žmogaus kūnas prašo švenčiausios trejybės: kardio, jėgos ir lankstumo. Bėgikai praranda ir jėgą ir lankstumą, crossfiteriai turi jėgą, funkciją, bet stokoja ištvermės (mano treneris su tuo nesutiks, bet aš kalbu iš asmeninės praktikos) ir dažnas lankstumo. Bodybuilderiai turi raumenis, stumia daug nuo krūtinės, bet jeigu netyčia koks užklysta į funkcines treniruotes, tai liekna panelė jį suvalgo kaip mažą vaiką. Jogos mergaitės (vyrai kažkodėl ignoruoją šį užsiėmimą, nors jis jiems būtų daug naudingesnis nei yra panelėms) stokoja jėgos ir žinoma kardio.

Būti universaliam, reiškia pasmerkti save niekada nebūti geriausiam. Bet jeigu tau ne 16 ir tavo EGO yra kontroliuojamas tai gali būti vienas racionaliausių pasirinkimų. Būtent todėl aš dabar miksuoju tris elementus, kuriuos bandau dalinti lygiomis proporcijomis: cardio (bėgimas, dviratis, žiema galbūt plaukimas), jėga (funkcinės treniruotės, kažkas panašaus į crossfit) ir lankstumas (joga). Kol kas labiausiai nuvilia joga, nes bėgimas tiek užtrumpinęs raumenis, kad niekaip nematau apčiuopiamo rezultato. Bet pasikliauju kantrybe. Manau šį kartą pasakiau viską ką norėjau. Nesmerkite manęs už šitą nuomonę, ji tėra mano, jūs galite turėti savąją :) Prasmingo judesio!