Maratonas. Keturi mėnesiai treniruočių.

Praėjus 3 savaitėms po Vilniaus maratono ir atlėgus įspūdžiams nusprendžiau pažvelgti į tas nematomas dienas vardu treniruotės. Žmonėms, niekada nebėgusiems tos mistinės trasos, kurios ilgis 42 km 195 m, galbūt padės nuimti paslapties šydą, o ilgų distancijų mėgėjus galbūt paskatins pasidalinti savo įspūdžiais ir padiskutuoti kaip geriau pasiruošti kitam maratonui. Juk bėgsim, ar ne? Mano ir Dovilės noras yra plėtoti aktyviai sportuojančių bendraminčių ratą ir paskatinti kitus atrasti naujas savo galimybių ribas. Taigi pradedam.

Kokio velnio aš sugalvojau bėgti tą maratoną? Viskas prasidėjo nuo to, kad gerdami alų su draugais netyčia pasukome kalbą apie bėgiojimą. Neprisimenu visų ten detalių, bet savo malonumui bėgiojantis kolega pasakė kažką panašaus į frazę „kad 15 km nubėgti yra žiauriai sunku, o bėgdamas 20 km išspjautum visus savo plaučius“. Aš aišku, tuo nepatikėjau. Sakau, jeigu rimtai pasitreniruočiau – nubėgčiau. „Ne, Mariau – nenubėgtum“, nukirto draugas. Tuo kalba apie bėgimą ir baigėsi. Aš galvojau, kad visai smagu būtų pagerinti savo savijautą, ir pradėti dažniau pabėgioti, bet niekaip nerasdavau laiko. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime, viską pakeičia vienas įvykis. Vieną dieną į darbą paskambino Dovilė ir sako, gal nori, kad užrašyčiau į maratoną? Kitais rūpesčiais užverstos smegenys daug negalvojo ir lengvabūdiškai pasakė – gerai. Taigi pinigai sumokėti ir mano pavardė guli prie VIII Vilniaus maratono dalyvių sąrašo.

Laikas pradėti treniruotis. Čia reikėtų pasakyti, kad neseniai buvome pabaigę remontus savo naujajame bute Šiaurės miestelyje ir pilnai persikraustę. Taigi turime daugiau laisvo laiko, o svarbiausią greta mūsų yra puikiausia treniruočių trasa – asfaltuotas dviračių takas palei Nerį. Nuo ko pradėti treniruotes? Aišku nuo parduotuvės! Bėgiojimo bateliai, kelnės, marškinėliai, džemperis krenta į krepšelį ir lekiu į trasą. Treniruotis pradėjau Gegužės viduryje likus maždaug 4 mėnesiams iki maratono. Pirmoji pažintis su trasa buvo 4,7 km ilgio. Teko gerai paplušėti, parbėgęs braukiau prakaitą ir giliai kvėpavau. Bėgimas nėra lengvas užsiėmimas, tąsyk pagalvojau. Pradėjus svarbiausia nemesti, o man tokia mintis net nebandė kilti. Treniravausi toliau. Atstumas palengva didėjo, greitai galėjau bėgti 7 km, po to 9,5 km, tada 11 km. Padidinęs atstumą duodavau organizmui priprasti prie krūvio, adaptuotis, tada vėl truputį padidindavau. Jaučiau, kad viskas kaip per sviestą einasi, pasitikėjau savimi, sistemingai dirbau ir didinau atstumus – 13,5 km, 15 km, 17 km. Įkvėptas savo sėkmės nusprendžiau išbandyti pusės maratono trasą – 21 km 100 m. Šiltoką vasaros dieną kaip visada duodu gerą tempą ir aistringai lekiu pusmaratonį. Pradžia gera, kojos lengvos, kvėpavimas puikus, tempą palaikau didesnį nei 12 km/h. Patenkintas savo fizine forma lekiu toliau. Bet vasara yra vasara, karštis negailestingai naikina skysčio atsargas ir bėgti darosi vis sunkiau. Tempas krenta, tačiau sukaupęs valią tesiu bėgimą. 21 km riba vis artėja, tačiau bėgimas darosi jau nebepakeliamai sunkus. 19 –ame km bėgdamas į kalną užsilenkiu. Jėgos baigėsi, trasa neįveikta, organizmas dehidratavęs, kojas vos galiu pavilkti, o atstumas iki namų geri trys kilometrai. Atsistatymas buvo sunkus, bet nuotykis įvyko pačiu laiku.

Gal paskaitykim truputi teorijos? Užsilenkimo priežastys buvo akivaizdžios: dehidratacija ir išeikvota energija. Akivaizdu, kad užsidaviau ir per didelį tempą. Vėliau bėgdamas pusės maratono atstumo distancijas visuomet pasiimdavau su savimi bent jau energetinio gėrimo skysčių ir gliukozės papildymui. Bet pakalbėkim apie teoriją. Lendu į visažinę wikipedia ir skaitau kas ten parašyta. „Maratono bėgikai apie 70 % energijos gauna iš sukauptų angliavandenių ir apie 30 % iš riebalų... esant pulso dažniui 75 – 85 % maksimalios vertės, vyksta aerobinis energijos pasisavinimas, esant dažniui virš 85 % maksimalios vertės vyksta anaerobinis energijos pasisavinimas.. Dauguma maratono treniruočių programų trunka mažiausiai 5 arba 6 mėnesius, laipsniškai didinant bėgamą atstumą... Dauguma trenerių rekomenduoja per savaitę didinti distanciją ne daugiau kaip 10 %... Likus mėnesiui iki maratono per savaitę reikia įveikti apie 64 km, o ilgasis bėgimas turi sudaryti apie 32 km... t.t.“ Įspūdingi reikalavimai ar ne? Ir čia patarimai mėgėjui! Profesionalai turi visai kitokias, kur kas rimtesnes programas. Toks pasiskaitinėjimas iš esmės išklibino mano pasitikėjimą, kad galiu įveikti šią distanciją. O kai perskaičiau apie „atsitrenkimą į sieną“ (angl. „hitting the wall“) tai jau visai neramu pasidarė: „bėgikas gali sukaupti 2000 kcal vertės glikogeno kiekį savo kūne, kurio užtenka įveikti maždaug 30 km distanciją. Kai glikogeno atsargos baigia išsekti, organizmas yra priverstas deginti riebalus, kurie nedega taip greitai. Kuomet taip nutinka bėgikas patiria dramatišką nuovargį ir jaučiasi taip tarsi atsitrenktų į sieną“.

Tęsiam pasiruošimą. Truputį susipažinęs su teorija pradėjau nuo to, kad nusipirkau pulsomatį ir pradėjau sekti savo pulso dažnį. Atsigavęs po savo sugriuvimo ties 19 km tęsiau pasiruošimą. Šį kartą jau ramesniu tempu. Taikyti metodikos 16 – 16 – 32 nebuvau pasirengęs, tačiau vietoj jos taikiau bėgimus 10 – 10 – 22. Darbo dienomis du kartus prasibėgdavau po 10 km, o savaitgalį darydavau 22 km bėgimus. Šią programą taikiau 4 savaites iš eilės iki pat maratono bėgimo. Konvertuojant 22 km 130 m į pusmaratonio (21 km 100 m) laiką pasiekiau tokius rezultatus: 01:47:56, 01:44:13, 01:50:05. Likus savaitei iki maratono gerinau visus savo rekordus, tiek 10 km – 00:43:29, tiek pusmaratonio – 01:40:06. Jaučiausi kaip reikiant sustiprėjęs, bet dėl maratono distancijos nebuvau tikras. Paskutinę savaitę atlikau tik vieną lengvą 10 km bėgimą ir daviau organizmui pailsėti. Maratoną įveikiau. Apie jo įspūdžius jau rašiau straipsnyje „pirmojo maratono dienoraštis“, todėl čia nebešnekėsiu.

Kas toliau? Bėgioti man patinka. Mėgstu po darbo išvėdinti galvą lengva ristele prasilekiant 10 km. Kai kam patinka nuleisti stresą prisigeriant draugų kompanijoje, man – bėgiojant. Ir didesnis efektas ir sveika. Bėgimas mane pakeitė taip, kad alkoholio beveik nebevartoju ir nekyla jokio noro. Blogai, kad dabar anksti temsta, tai stiprus trukdys treniruotėms. Nenoriu prarasti įgytos formos, todėl jeigu turiu progą prasibėgti stengiuosi jos nepraleisti. Atsigavęs po maratono nesiliauju stebėjęsis, kad 30 – metis turi dar užtektinai rezervų gerinti sportinę formą. Paskutinės savaitės rekordai 10 km – 00:43:00, pusmaratonio – 01:37:00, teikia asmeninį pasitenkinimą ir skatina kurti ateities planus. Kitamet gegužės 20 d. vyks tarptautinis Rygos maratonas, kuris sutraukia beveik 5 kartus daugiau dalyvių nei Vilniaus. Su Dovile planuojame dalyvauti ir ieškome bendraminčių kas norėtų prisijungti. Gyvenimas juk skirtas mėgautis juo ir išmėginti pačius įvairiausius dalykus. O, kad Rygoje bus smagu, net neabejoju.

Savo dienoraštį norėčiau pabaigti romėnų rašytojo Publijaus Siro žodžiais: „niekas nežino ką sugeba, kol nepamėgina“. Jeigu norite, pradėti bėgioti arba šiaip sportuoti, negalvokite per ilgai, neieškokite priežasčių tai nukelti į rytdieną. Tiesiog imkite ir pradėkite. Pradėkite šiandien. Patikėkite bus smagu.

2011.10.02

Mano bėgimo istorija

Taigi prabėgom savo pirmąsias oficialias distancijas. Kas įveikė maratoną, kas šiaip paturseno pora ratų, bet ir savęs be nuopelnų nepaliksiu :) Pabandysiu papasakoti nuo ko viskas prasidėjo.

Su bėgiojimu susipažinau dar mokykloj. Nors fizinio lavinimo pamokose tupėjau ‚paruošiamojoje‘ grupėje dėl sveikatos problemų, užsidegus lieknėjimo manija pasirinkau sportą kuris man atrodė visai patrauklus ir galimas kaimo vietovėje. Lieknėjimo karštligė praėjo bet bėgimas liko. Ir tai jau buvo priklausomybė. Kiekvieną dieną bėgdavau po 5 km, ir nesvarbu ar lauke +30 ar liūtis su žaibais. Tiesiog nepabėgiojusi nerasdavau sau vietos. Taip buvo mokykloj. Įstojus į universitetą gyvenimo ritmas ir aplinkybės pasikeitė iš esmės ir bėgiojimui nebeliko laiko. Bandžiau keletą kartų prasibėgti šaligatviais, lankyti sporto klubą, bet kažko pritrūko, kad vėl įsivažiuočiau. Gal kažkoks vidinis balsas gąsdino, kad jau per vėlu, nebe tie laikai. Kai susipažinau su Marium to laiko tarsi dar sumažėjo. Vėliau prasidėjo alinantys viršvalandžiai darbe, kai darbo diena trunka 12-14 valandų. Taip tesėsi gal 2 metus. Nepaisant to, kad abu mes aistringai mylim savo darbą, kiekvienas esam ištikimi savo hobiams: aš užsiimu rankdarbiais, ‚aliejukais‘, mada, kulinarija ir dar bala žino kuo išskyrus .. aišku futbolą :) dėl kurio galvą pametęs Marius :) Abu jautėm kad trūksta mus vienijančios veiklos.

Vėliau gabūt viskas pajudėjo nuo to, kad kolega Olegas prasitarė bėgsiantis maratoną.. Mano akyse virš jo galvos net sušvito aureolė.. Bet kai šnekėdavom apie sportą, viskas ką aš galėjau pasakyti buvo:”Kažkada seniai, seniai, prieš daug daug metų aš irgi bėgiojau…” Buvo ir pavydu, ir skaudu, kad aš nebegaliu to daryti ką kažkada dariau, taip jaustis kaip tada jaučiausi. Aišku ilgėjausi ne to žingsnių dėliojimo, bet fizinės ir dvasinės savijautos. Bėgiojimas tikrai didina energiją ir gerina nuotaiką. Oi kaip dažnai gyvenime man to pritrūkdavo.. Kažkodėl atrodė, kad man jau viskas per vėlu, kol Olegas neištarė: „Katrė irgi bėgo, tiesa pusė maratono.” Kai pamačiau, kad vat šitie, tokie pat paprasti žmonės kaip aš, tai daro, tai kodėl aš negaliu? Kažkaip kai žiūrėdavau į „rimtus” sportininkus, jie atrodė visai kitokie ir jie tai gali. Maždaug „kam lemta vaikščiot- neskraidys niekada”. Man tiesiog nelemta. Bet kai susiduri su šalia esančiais žmonėmis perspektyva visiškai pasikeičia.

Kažkur tuo metu ir Marius vis skundėsi kad jaučiasi „sunkus” aikštelėje ir vienos treniruotės per savaitę jam nepakanka. Kartu pradėjom lakstyti ratukus mokyklos stadione netoli namų. Reikėdavo apsukti ne vieną 250 m ilgio ratuką, kad susidarytų bent šiokia tokia treniruotė. Ne pats maloniausias treniravimosi variantas, bet smagiau, nei bėgti elektriniu takeliu sporto klube, kai nėra net kuo kvėpuoti. Šias treniruotes trumpam vėl nutraukėm nes prasidėjo intensyvūs būsto pirkimo ir įrengimo darbai, bet šį kartą buvom vienas kitam pažadėję, kad kai gyvenimas vėl stos į vėžes pradėsim rimčiau treniruotis, nes galėsim bėgioti Neries pakrante. Tą pažadą tesėjome. Gegužės mėnesį Olego padrąsinta mus abu su Marium užrašiau į “Vilniaus maratono” distancijas: Marių į 42 km, save i 21km. Tuo metu šie atstumai atrodė įspūdingi, ir nei vienas nebuvom tikri kad juos įveiksim. Bet žmogus negali tik to, ko negali jo valia. Na mes treniravomės :) Ir rugsėjo 11 jau tvirtai stovėjom prie maratono/ pusmaratonio starto.

Aišku kiekvienas besiruošiantis ilgesniems bėgimams jau per treniruotes patiria, kad kruopščios treniruotės dar negarantuoja gero laiko varžybų metu. Pvz aš pati savaitę iki maratono peršalau, pasigavau ausies uždegimą, ištino limfmazgiai ir t.t. Bet dėkui Dievui, apsiginklavus visom žinomom priemonėm šeštadienį patikėjau, kad bėgti vėl galėsiu :) Aišku dar daug kas gali nutikti: vienas neapdairus kąsnis ir skuosi ne finišo link, bet į šoną. Bent jau trumpam.

Varžybų dieną irgi tyko tam tikrų pavojų. Kalbant apie maratoną labai svarbu pasirinkti tinkamą greitį varžybų pradžioje, kad užtektų jėgų visai distancijai. Bėgant senamiesčio grindiniu ypatingai svarbu sveiką protą neštis iki pat finišo, nes pavargusios kojos gali labai greitai kryptelėti. (Prieš mano akis, likus porai šimtų metrų, labai skaudžiai išsitiesė viena mergina norėjusi finišą pasiekti bent keliomis sekundėm anksčiau). Galbūt verta pagalvoti ir apie smulkesnes traumas. Pvz. Esant drėgnam orui pūsles ant kojų prisitrinti galima labai greitai. Mūsų atveju jau nuvažiavus į vietą Marius prisiminė, kad pats pleistriukų nepasiėmė, o aš buvau pasiruošus po vieną kiekvienam kulnui. Išprašė kad savuosius su juo pasidalinčiau ir pasižadėti, kad prasitrinsim ne daugiau nei po vieną pūslę. Aišku kaip tikras savo žodžio šeimininkas, kuris savo žodį duoda ir kada nori atsiima, jis prasitrynė po pūslę beveik ant kiekvieno kojos piršto :)

Tai toks tas maratonas. Pasiruošimas būna ilgas ir sudėtingas dėl vienos triumfo dienos. Nors man atrodo būtent pasiruošimas ir yra svarbiausioji distancijos dalis. Neįtikina tie, kurie sako,”Nenubėgau pusmaratonio, nes net nesitreniravau. Jei pasitreniruočiau tikrai gerai nubėgčiau.” Manau daugiau prarado tie, kurie nesitreniravo ir palankiai susiklosčiusiom aplinkybėm nubėgo greičiau per varžybas, nei tie, kurie treniravosi, bet dėl tam tikrų priežasčių suklupo varžybų metu.

O taip, maratoną aš tikrai bėgsiu. Dar nežinau kada, nes treniruočių metu dar nepasiekiau 30′to kilometro. Bet tikrai žinau, kad galiu. Ir labai apsidžiaugsiu jei paskaitę musų blogą bėgiojimo azartu užsikrės ir mūsų draugai :)

P.S. Žemiau esantis video puikiai atspindi mano jausmus bėgant. (Sorry už titrus, švaraus neradau) 

Pirmojo maratono dienoraštis

Sekmadienis, 6 val. ryto. Sučirškia žadintuvas versdamas mane iš lovos. Paprastai savaitgaliais mėgstu riogsoti iki 12, bet šis savaitgalis kitoks. Kartu su Dovile dalyvaujame tarptautiniame Vilniaus maratone. Aš nusprendžiau išbandyti jėgas pilno maratono rungtyje, Dovilė mėgins įveikti ½ maratono. Man teks bėgti 4 ratus po 10 550 m, Dovilė bėgs du ratus. Miegojau mažai, vos 4 – 5 val. (vis per tą nelemtą įprotį naktinėti), bet keltis nėra sunku, nuotaika pakili, juk toks išmėginimas būna ne kas dieną. Rytas suplanuotas iki smulkmenų: 6:30 turime užvalgyti makaronų (vienas geriausių pasirinkimų maratono maisto racione), 7:30 užsikrauti gliukozės išgeriant energetinį gėrimą. Vėliau užsidedu pulsomatį, apsirengiame sportine apranga, pasiimame savo mp3 grotuvus ir šauname į mašiną.

Lauke šalta. Termometras rodo gal 13 laipsnių šilumos, vėjelis nemaloniai švilpauja pro plikas kinkas. Palikę mašiną prie Žalgirio stadiono, greitu žingsniu einame link Katedros aikštės – ten bus VIII Vilniaus maratono startas. Šniukštinėjam po teritoriją – kur tualetai, kur daiktų saugojimo palapinė. Dalis maratoninkų jau susirinkę, yra juos palaikančių artimųjų, jaučiasi šventinės nuotaikos. Sutinkame draugus Olegą ir Kotryną kuriems tai bus jau ne pirmas maratonas, žaismingai juokaujame apie bėgimą, išsikeltus tikslus ir kitus smagius dalykus. Dalis maratoninkų apšilinėja, prasibėga lengva ristele, kiti daro tempimo pratimus. Kažkur skaičiau, kad tempimo pratimai nepadeda siekti geresnių rezultatų – netgi priešingai pablogina juos. Apšilimo daryti tuo labiau nematau prasmės. Maratonas – nėra sprinto distancija, pats bėgimas palengva sušildo kūno raumenis, todėl nematau prasmės veltui eikvoti energijos. Patrinu sušalusias rankas. Likus pusvalandžiui iki starto suvalgome tūbelę energetinio gelio ir atsigeriame po kelis gurkšnius gėrimo. Kūnas pripildytas gliukozės, galime pradėti. Pasidedame daiktus ir judame į starto poziciją.

Startas. Šventaragio gatvėje jūra žmonių. Maratono distanciją bandys įveikti maždaug 260 bėgikų, pusės maratono – 650, kažkiek dar dalyvaus estafetėjė 4 x 10 550. Įsispraudus į minią gerokai šilčiau, sakyčiau kokiais 3 laipsniais. Komfortiškomis sąlygomis laukiame maratono pradžios. Smagiai besišnekučiuojant, išgirstame šūvį – startas duotas. Minia lengvai pajuda. Užsidedu ausines, paspaudžiu pulsomatyje „start“. Bėgimas prasidėjo. Minia, judėdama lengva ristele, po truputi prasisklaido, atsiranda tarpai tarp bėgiku, pradedu ieškoti savo komfortiško greičio. Dabar bėgti malonu: oro temperatūra ideali, klausausi gražios muzikos, kažką lenkiu aš, kažkas lenkia mane. Minioje bėgti smagu, nekyla noras varžytis, kuris kartais atsiranda bėgant dviese. Blogiausia kai pradedi su kažkuo rungtyniauti, tada išsimuši iš savo bėgimo ritmo ir perdegi. Geriausia rungtyniauti su pačiu savimi, klausytis savo kūno signalų ir reaguoti į juos. Pirmas ratas bėgasi lengvai, seku kilometrų stulpelius ir pagal juos stebiu savo greitį. Besiruošdamas maratonui sugalvojau terminą „kreiserinis greitis“. Niekada nesidomėjau koks yra tikras šito reiškinio vardas, todėl sugalvojau terminą pats. O reiškinys yra toks: kiekvienas bėgikas turi savo individualų greitį, kurį gali išlaikyti vienodą per visą bėgimo distanciją, tol kol išdegina tiek glikogeno, kad jo „kuro bakui“ priartėjus prie raudonos žymos jam ima stigti energijos ir bėgikas yra priverstas mažinti greitį. Tas atstumas kiekvienam yra individualus, bet neprofesionaliam maratonininkui orientaciškai jis galėtu būti apie 20 - 30 km. Būtent čia ir yra bene pagrindinis skirtumas tarp pilno maratono ir pusės maratono distancijų. Bėgant pilną maratoną neišvengiamai teks patirti savo „kuro bako“ raudonąją zoną. Bet apie tai vėliau, dabar grįžkim į trasą. Besiruošdamas maratonui pastebėjau, kad mano „kreiserinis greitis“ yra maždaug 12 km/h, vėliau jis išaugo maždaug iki 12,5 km/h. Žinojau, kad bėgant maratoną jokiu būdu negalima viršyti šio greičio, nes jį viršijęs distancijos neįveiksi. 12 km/h greitis labai parankus skaičiavimams: 5 bėgimo minutės atitinka lygiai 1 km distanciją, todėl pagal kilometražo stulpelius ir laiką lengvą orientuotis ir reguliuoti savo tempą. Bėgu minioje, retkarčiais užmetu akį į pulsą, kuris įvertinant bėgimo greitį ir oro temperatūrą yra šiek tiek per didelis. Ne pirmą maratoną bėgantis Olegas, sakė, kad taip bus, matyt pakili šventės nuotaika, žiūrovų raginimai kelią tonusą. Pirmas ratas skirtas susipažinti su trasa: pamatai maitinimo ir gaivinimo punktų vietas, susipažįsti su dalinamais energetiniais gėrimais ir pan. Taip lengvai bebėgant netrukus pasiekiamas pirmo rato finišas: 00:49:47, vidutinis greitis - 12,7 km/h.

Antras ratas. Įvertinu, kad mano bėgimo tempas šiek tiek per aukštas. Nors organizmas jaučiasi puikiai, kvėpavimas ir kojos lengvos, žinau, kad tai gali būti apgaulė – lėtinu tempą. Oras šiek tiek sušilo, tačiau vis dar tebėra tinkamas bėgimui, gaivintis dar nesinori, bet nepasikliauju organizmo signalais – kiekvienoje stotelėje lėtinu tempą ir atsigeriu vandens bei energetinio gėrimo. Maždaug rato viduryje mane aplenkia Vilniaus maratono iniciatorius ir savo 50-ąjį maratoną bėgantis Ignas Staškevičius. Prieš pat jubiliejinį bėgimą Ignas išleido savo knygą „Maratono laukas“, kurią iš karto nusipirkau ir perskaičiau. Man ji davė daug naudingų patarimų, kas neskaitė – rekomenduoju. Apsisukimo zonose (ilgos atkarpos kurias nubėgi į vieną pusę, apsisuki ir grįžti atgal) dairausi pažįstamų, smagu pasilabinti. Taip nepastebimai baigiasi ir antras maratono ratas: 01:41:24, vidutinis rato greitis – 12,3 km/h.

Trečias ratas. Kažkur visi dingo. Maratono trasa yra ištuštėjusi ir akyse matau ne daugiau kaip 10 bėgikų. Tai maždaug 650 pusmaratoninkų užbaigė savo rungtį. Maratono bėgikai per tokį atstumą yra labai praretėję. Didelėj kompanijoj man bėgti smagiau. Vos perbėgus per Karaliaus Mindaugo tiltą, pajaučiu, kad kojos nagas per daug remiasi į batą. Skausmas didėja ir jaučiu, kad šitaip bėgdamas trasos nebaigsiu. Sustoju, kulną pristumiu prie bato galo ir maksimaliai stipriai suveržiu raištelius. Šitaip geriau. Oras jau kaip reikiant įšilęs ir saulės spinduliai anaiptol neteikia džiaugsmo. Nubėgęs dar kelis km pradedu jausti, kad artėja sunkūs laikai. Stoju kiekvienoje stotelėje ir geriu nebe po viena, o po dvi stiklines vandens ir vieną stiklinę energetinio gėrimo. Asfaltas ima erzinti. Kojos jau daugiau kaip dvi valandos daužosi, į kietą dangą. Jaučiu raumenis, sausgysles, tačiau su sąnariais viskas tvarkoj. O tai svarbiausia. Greitis šiek tiek lėtėja, bėgti darosi vis sunkiau. Klausausi muzikos, bet ji pavargusio organizmo nebeįkvepia. Matau, kad kitiems maratono dalyviams lygiai taip pat sunku kaip ir man, ir tai ramina. Gaivinimo punkte čiumpu šlapią vandens kempinę ir su ją bėgu porą kilometrų drėkindamas veidą, galvą, kaklą, rankas, tol kol nelieka jokio vandens lašo tik tada numetu šalin. Trečią ratą finišuoju sunkiau: 02:36:12, vidutinis rato greitis – 11,6 km/h.

Ketvirtas ratas. Mindaugo tiltas atrodo, kaip didžiausia įkalnė. Sunkiais žingsniais lėtai ją įveikinėju. Noriu viską mesti ir eiti namo. Karšta, organizme akivaizdžiai trūksta vandens. Iki daugiau kaip 20 laipsnių įšilęs oras ir į galvą tvieskianti saulė be jokio pavėsio. Beveik ant kiekvieno kojos piršto turiu po pūslę, taip pat ant pado. Rodos vos pasivelku. Laukiu pavėsio. 35 – as kilometras. Atrodo trasa niekada nesibaigs. Jaučiuosi kaip klajoklis dykumoje ieškodamas vandens oazės, akys dairosi į pakeles, gal koks supratingas praeivis duos gurkštelt. Nieko nėra. Po velnių kur tas prakeiktas pavėsis. Gliukogenas jau ne pirmą kilometrą ant raudonos ribos. Greitis krenta, o pulsas priešingai – kyla. Po velniu, nejau užsilenksiu ir nebaigsiu trasos? Maždaug 36-ame km pirmą kartą tenka sustoti ir apie pusę minutės paeiti. Pulsas nukrenta iki padorios ribos. Bandau bėgti. Velniškai sunku pradėti bėgti, dar sunkiau nugalėti save ir tęsti bėgimą. Bėgu užsimerkęs, taip geriau jaučiu kūną ir kvėpavimą. Jaučiu, kad artėju prie „plaukimo ribos“. Pagaliau vandens punktas. Godžiai išgeriu tris vandens stiklines. Šiek tiek prašviesėja galva. Apie pora kilometru pajėgiu bėgti. Jaučiu, kad raumenys artėja prie traukimo ribos, išgeriu magnio. Truputi paeinu. Sunkia ristele pasiekiu Sereikiškių parkelį. Pavėsis. Žmonės yra nuostabūs. Palaikymas nuostabus. Sėdi ant suoliukų miestiečiai kurie nei tavęs nei kitų bėgikų nepažįsta, bet ploja, šaukia, skatina. Patikėkit jie suteikia jėgų. Bandau įveikti Maironio gatvę, velniškai sunku, vėl saulė kaitina galvą ir naikina jėgas. Vargais negalais dasikapstau iki Užupio maitinimo punkto. Išgeriu tris stiklines vandens. Jėgų neturiu nei lašo. Velniškai noriu įveikti trasą garbingai. Kas bus jei nebeužteks jėgų ir į milžiniško palaikymo finišą nesugebėsiu įbėgti, o teks įeiti? Iki finišo liko nedaug, vos pora kilometrų. Sukaupiu paskutines jėgas ir pasileidžiu bėgti. Su organizmu nebesileidžiu į derybas. Galbūt apmalšintas troškulys padeda. Gal būt finišo kvapas suteikia jėgų. Jaučiu, kad kojos vėl gerai neša kūną. Nesikišu. Leidžiu bėgimui vykti savaime. Pakeliui aplenkiu keturis bėgikus. Įeinu į finišo tiesę. Dairausi. Pamatau Dovilę kuri man mojuoja taip intensyviai, kad nulaužia jai dovanotą gėlę. Be galo smagu kai esi taip palaikomas. Ausinuko muziką pramuša vedėjo garsiakalbis „finišuoja Marius Noreika“. Viskas! Aš tai padariau! 03:37:36. Vidutinis rato greitis – 10,3 km/h. Užkabinamas medalis ant kaklo už įveiktą maratoną, įspraudžiamas maišelis į rankas su energetiniais gėrimais. Dabar jau tikrai viskas.

Po maratono. Sunkiai dėdamas žingsnius ieškau Dovilės. Skauda visos kojos. Minioje rasti vienam kitą nelengva. Vargais negalais susitikę, ieškome vietelės prisėsti. Nusimaunu batus ir išsitiesiu ant žolės. Emocijos velniškai sodrios. Klausiu Dovilės kaip jai sekėsi. Sako įveikusi pusmaratonį per 02:00:29. Fantastika! Vyriškas rezultatas. Esu velniškai patenkintas jos pasirodymu, tai suteikia papildoma emocinį impulsą. Bandau spėti kurią vietą užėmiau maratono bėgime. Galvoju turėčiau būti kažkur antro šimtuko pačioje pradžioje. Nepaisant šilto oro ir šviečiančios saulės kūną pradeda krėsti šaltis. Panašu, kad organizmas išdegino tiek energijos, kad nebesugeba palaikyti termoreguliacijos. Užsivelku šiltą megztinį ir godžiai geriu energetinius gėrimus. Po truputi atsigaunu. Ant vejos praleidžiame kokį pusvalandį kol daugiau mažiau atgaunu jėgas. Lėtais žingsniais kėbliname link mašinos. Grįžęs namo sužinau, kad mano rezultatas 60 vieta iš 243 finišuoti sugebėjusių dalyvių. Fantastika! Jaučiuosi pakylėtas. Laikas ir vieta pranoko visus mano lūkesčius.

Mintys. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs, kad tikslas nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausios yra tos akimirkos ir tas kelias kuriuo eini siekdamas savo tikslo. Įveiktos distancijos laikas ar užimta vieta tėra skaičiai. Svarbiausios yra akimirkos ir potyriai kurias tu išgyvenai siekdamas tikslo ir tuo kuo tu tapai keliaudamas pasirinktu keliu. Maratonui žmonės nelieka abejingi. Vieni kartą pabando ir daugiau niekada nebegrįžta į šią trasą, kiti pabando ir nebegali sustoti. Kas yra maratonas? Aš manau, kad maratonas yra asmeninė kova vykstanti tarp 30 – o ir 42 – o kilometrų. Tai vieta, kur geriau supranti savo kūną. Tai vieta, kur suvoki kas tu esi. Ar verta buvo bėgti maratoną, tuos 42 km 195 m? Po velnių, taip. Ir aš tikrai dar grįšiu į Vilniaus maratono trasą, o gal būt net išbandysiu ir kitų miestų bėgimus.