Bėgti greitai

Turbūt kiekvienas mūsų laukdami Maratono bėgimo Londono olimpinėse žaidynėse net neabejojo, kad medaliais pasipuoš Kenijos ar Etiopijos bėgikai. Auksą laimėjęs Ugandos sportininkas ypatingai nenustebino, Kenijiečių kaimynas, vienas "jų". Berods Sausaitis komentuodamas moterų maratoną užsiminė apie šių sportininkų pranašumo pateisinimą: afrikiečiams būdinga ilgesnė achilo sausgyslė (Daugiau panašių pasiteisinimų galima rasti pvz čia: http://atletai.lt/?p=4574 )  Angliškuose straipsniuose tokie aiškūs pastebėjimai retesni. Visgi niekas negali paneigti fakto, kad tarp 10 greičiausių maratono bėgikų matyti tik Kenijos ir Etiopijos bėgikai, o pats maratonas įveikiamas vis greičiau.

Labai netikėtą požiūrį į susiklosčiusią situaciją pateikė Christtopher McDouglall savo knygoje "Born to Run"  pristatydamas trenerio Dr. Joe Vigil pastebėjimą, kad tai ne kenijiečiai bėga vis greičiau, o mes bėgame vis lėčiau.  Jo teigimu 1980 metais "Great Boston Track Club" bėgikų klubas turėjo 6 sportinikus kurie maratoną galėjo nubėgti per 2:12. Ir tai tik mėgėjų klubas viename mieste. 2000 metais Jungtinės Amerikos Valstijos nesurado nei vieno bėgiko, kuris įvykdytų Olimpinių žaidynių A normatyvą, tuomet buvusį 2:14. Įdomumo dėlei susiradau  Niujorko maratono rezultatų statistiką ir peržvelgiau 100 greičiausiai finišavusiųjų laikus nuo 1980 metų. Rezultatai atitinka Joe Vigil žodžius:

Į grafiką įtraukiau pirmojo greičiausio bėgiko laiką, greičiausią amerikietį, bei greičiausią 20'ta bėgiką. Pirmojo ir 20'tojo bėgiko rezultatai gana aiškiai tolsta vienas nuo kito: 1980 juos skyrė 8 minutės, o 2011 metais - 18 minučių. (Greičiausio amerikiečio rezultatai nelabai tendencingi, bet jei pažiūrėsim kas buvo tas Amerikos bėgikas, kuris 2009 metais atbėgo pirmas o ir kitais metais (2004, 2005, 2010, 2011) rodė įspūdingus rezultatus, gal labai nenustebsim, kad tai Meb Keflezighi, gimęs ir iki 12 metų gyvenęs Eritrėjoje). Apibendrinant visų pirmųjų 100 finišavusiųjų laikus pažiūrėjau kiekvienos pozicijos regresijos tiesės posvyrio koeficientą.

Šį grafiką galime interpretuoti taip: pirmosios ~10 pozicijų rodo vis greitesnius rezultatus, tačiau kiti finišavusieji šiame maratone užtrunka vis ilgiau. Įdomu ir tai, kad Kenai ir Etiopai rikiuojasi ne tik aukščiausiose pozicijose taigi ir jų rezultatai įeina į lėtėjančių bėgimų statistiką.

Kas vyksta? Juk maunamės vis geresnius batelius, naudojam galbūt pažangesnius papildus, energetinius gelius, ruošiamės pagal patikrintas programas.. Treneris Joe Vigil su nuostaba stebėjo Leadville'io 100 mylių bekelės varžybose dalyvaujančius Tarahumarų genties bėgikus. Ties 60 mylia jie bėgo į kalną juokaudami tarpusavyje. "Visi dalyviai į tą kalną kopia pėsčiomis." Nusistebėjo varžybų įkūrėjas, bėgikas Kenneth Chlouber. "Visi. Ir velniai rautų nė vienas jų nesijuokia.." 

Joe Vigil susidomėjo, kodėl Tarahumarai taip lengvai įveikia įspūdingus nuotolius rekordiniu tempu. Ir su džiaugsmu. Vat būtent bėgimo džiaugsmą esame praradę mes. Prisimenant Kenijiečius jis jau buvo ištyręs, kad jau paauglystėje, iki pradedant treniruotis Kenijos bėgikai  būna įveikę apie 18000 mylių daugiau nei pvz. amerikiečiai. Bėgdami tuos atstumus jie neturėjo jokių programų ir negalvojo  nei apie greitį, apie galimą persitreniravimą. Lygiai taip bėgiojo ir legendiniai mūsų bėgikai. Viena įspūdingiausių asmenybių - čekų bėgikas Emil Zatopek. Jis būdamas kariškiu, bėgiodavo po pratybų, naktimis. Viena mėgstamiausių  jo treniruočių apjungdavo visas gyvenimo aistras: apsiavęs "kerzus" bėgdavo miškais su žmona ant pečių. Skirtingai nei kiekvienas maratono naujokas, kuris iš lėto bėgioja ilgus nuotolius, jis labai  daug kartų bėgo 100 metrų intervalus.  "Bėgti lėtai aš jau moku", paaiškino Emil. "Dabar noriu išmokti bėgti greitai". Tenka pripažinti kad išmoko. Kadangi Čekija neturėjo labai daug bėgikų, Emil Zatopek galėjo rinktis atstumus kuriuos nori bėgti per 1952 Helsinkio olimpines varžybas. Pasirinko visus. 5000m ir 10000m įveikė pirmas ir pasiekė naujus Olipinius rekordus. Maratono jis dar niekada nebuvo bėgęs, bet jau neturėjo ko prarasti. Bėgdamas prisigretino prie tuometinio pasaulio rekordininko Jim Peters. Pastarasis bėgikas žinojo apie Emilio nepatyrimą ir bėgimą pradėjo žymiai greitesniu tempu nei reikėtų. Ties 10 mylia Emil Zatopek pasiteiravo ar tempas ne per greitas. Jim Peters atsakė kad per lėtas. Jei Zatopek toks bukas, kad to klausia, tai tokio atsakymo ir nusipelnė, pamanė Peters. Po tokio atsakymo Emil Zatopek paspaudė greičiau ir nubėgo į priekį. Trasą baigė su dar vienu Olimpiniu rekordu ir aukso medaliu. "Atletas negali bėgti su pinigais kišenėse. Jis turi bėgti su viltimi širdyje ir svajonėmis galvoje" sakė Emil Zatopek. Šiais laikais bėgimas atletams yra darbas. Dažniausiai dirba tiek kiek reikia. Taip kaip reikia. 

Aišku vien bėgimo džiaugsmo neužtenka (antraip mes visi, mėgėjai, savo džiaugsmu šluotume medalius). Grįžtant prie Kenijos bėgikų, atrodo, kad jų širdyje tikslas ir viltis tikrai yra.  Dažnai šie bėgikai būna kilę iš vargingų šeimų kaimo vietovėse. 3000 m rekordininkas Daniel Komen pasakoja: "Kiekvieną dieną aš melždavau karves, bėgdavau į mokyklą, per pietus bėgdavau namo, tada vėl į mokyklą, namo, vėl pas karves." Bėgimas jiems yra realus būdas pakeisti savo gyvenimą, dėl to jie treniruojasi tikrai labai daug. Londono olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas 5000 m rungtyje Mo Farah pagyvenęs kartu su Kenijos bėgikais prisipažino :"Matyti juos vien tik valgant, miegant, treniruojantis ir nieko kito daugiau, man buvo didelis šokas". 

Vasaros skaitiniai

Sveiki gyvi vasarotojai! Kas naujo sporto mėgėjų pasaulyje? Ar laukiat Londono olimpinių žaidinių? Ar stebėsit maratono rungtį?

Ne, šitas blog‘as nenumirė, mes neišsisėmėm ir sportų neatsikandom. Priešingai! Sportuojam daug ir įvairiai, todėl jaučiu, kad pribrendau šį tą papasakoti. Tiesa, galvojam apie blog‘o pavadinimo keitimą (kol kas sekasi sunkiai). Pradėję rašyti šitą blog‘ą negalvojome,kad tiek rašysime. Ir negalvojome, kad susiformuos nors ir nedidelė bet mums brangi skaitytojų auditorija. Jūs esate tie kurie skatina mus rašyti. Skaitykite, komentuokite, klauskite. 

Bėgimas. Po velnių bėgimas valdo! Vingio parke matau tiek daug bėgikų ir vis naujų. Įtariu čia kažkoks virusas siaučia! Daugiau tokių virusų nuo kurių sveikata taisosi :D Ar nesumuš Vilniaus maratonas visų rekordų? Kaip ne kaip marketingas šį kartą atrodo rimtesnis. Galų gale ir požiūris į bėgikus yra pasikeitęs. Jeigu tu bėgioji tai jau nebereiškia, kad esi kvanktelėjęs, turi gyvenime problemų ar dar kažkokių keistenybių. Pagaliau imama suprasti, kad žmonės bėgioja dėl to, kad nori turėti kokybiškesnį gyvenimą. Kad tai yra geresnis laisvalaikio leidimo būdas nei televizoriaus žiūrėjimas, valdžios keiksnojimas ar verkšlenimas apie nenusisekusį gyvenimą. Laukiu Vilniaus maratono. Nors jau turiu įveikęs du maratonus, vis dar jaučiuosi visiškas naujokas. Ruošiuosi kruopščiai, nepraleidinėju treniruočių ir viliuosi pagerinti rezultatą pasiektą Rygoje. Šį kartą dirbu pagal 12 savaičių programą. Šiek tiek mažoka, bet kiek yra laiko tiek. 

100 km bėgimas. Šeštadienį su Dovile atvykome į Vingio parką pažiūrėti kaip atrodo tikrieji ultra bėgikai. Jame vyko ultramaratonas „Baltic cup 100 km”. Nedidelį būrelį bėgikų (iki 30) palaikė tik jų artimieji ir užketėję bėgimo mėgėjai (žmonės kuriuos kasdien matau lakstančius Vingio parke).  Likau įkvėptas! Fantastiškas bėgimas! Neįtikėtinai stiprūs bėgikai ir labai aukšti rezultatai. Gediminas Grinius turbūt pats netikėjo, kad gali sukurti stebuklą. Iki Lietuvos rekordo jam pritrūko vos 43 sekundžių – 7:21:25. Plojau iki delnų paraudonavimo. Negalėjau patikėti, kad įmanoma tokiu tempu bėgti po 90 kilometro. Paskutinis ratas Griniaus iš viso buvo labai stiprus, turbūt girdėdamas vedėjos žodžius, kad nuo Lietuvos rekordo jis atsilieka apie 2 minutes, sugebėjo šį skirtumą sumažinti iki 43 sekundžių. 100 km vidutinis tempas gavosi 4:25/km. Kas bėgiojat puikiai suprantat, ką reiškia bėgti tokiu greičiu. Stiprūs buvo ir kiti dalyviai, labai gerai atrodė Ruslanas Seitkalijevas, latvis Janis Actins,kiti bėgikai. Sada Bukšienė į plojimus visada atsakydavo malonia šypsena, dėl ko labai džiaugėsi Dovilė. 

Dviračiai. Vien pagalvojus apie šitą dalyką negaliu sulaikyti šypsenos. Nuotaikinga ir smagi savaitė. Nusipirkau dėvėtą triatlono dviratį iš žmogaus kurį turbūt žino dauguma Lietuvos dviračių mėgėjų. Nežinau, ką jis galvojo apie mane, bet turėjo būti kažkas tokio „ir kam tokiam aš parduodu savo dviratį“.. Pasakojo jis man daug ir įdomiai, bet nedaug ką aš ten supratau,man dviračių detalės ir technologijų subtilybės šiandien dar tebėra tamsus miškas. Dar geresnis anekdotas buvo kai nuėjau į parduotuvę pirkti plentinių pedalų. Įeinu į parduotuvę. Pardavėjas pažiūri į dviratį, tada į mane, po to vėl į dviratį, vėl į manę. Iš akių matau, kad jis akivaizdžiai nesupranta kas čia dedasi (what the fuck is going on?). Dviratis ir jo savininkas tarpusavyje visiškai nedera. Sako, tu turbūt jį ne Lietuvoj pirkai? Lietuvoj, - atsakau. Na Lietuvoj tokių dviračių nėra daug, - sako pardavėjas. Tik du, - oponuoja jam kolega. Greitai išsiaiškinam, kad nusipirkau dviratį iš jo draugo :) Tada jau kalba einasi sklandžiai. Vėl mokausi važiuoti dviračiu, minti pedalus, įveikinėti posūkius. Jaučiuosi kaip mažas vaikas. Teko syki ir ant šono prigulti, nesugebėjau ištraukti kojos iš pedalo :D Bet dviratis veža, standus, greitas. Kol kas motoras prastas, bet tikiuosi, kad treniruotės jį sustiprins.

Plaukimas. Ieškau plaukimo trenerio. Gal kas galit ką rekomenduoti? Tikslas labai gerai išmokti plaukti laisvuoju stiliumi. Juk mano galvoje sukasi triatlonas :)

Aplankykim tėvus savaitgalį. Vilnius-Kupiškis. Kupiškis-Vilnius. Dviračiu.

Jau seniai zyziau Mariaus leisti į ilgesnę kelionę dviračiu, tačiau tik praėjusią savaitę jis tarė: "Arba šį savaitgalį, arba tik rudenį - po maratono." Ir kur aš tiek išlauksiu.. Vienintelė problema buvo tik spėti gerą dviratį susirasti. Apgalvojus savo poreikius ir apžiūrėjus rinką apsispręsti nebuvo sunku, nes ir rinktis nelabai buvo iš ko. Taigi dviratis yra. Dar reikėjo šalmo ir šviesų. Pardavėjas net juokėsi iš manęs, kai paprašiau veidrodėlio (tačiau dabar visiems rekomenduoju tokį įsigyti :) ). Kadangi planavome keliauti automobilių keliais, protingi žmonės patarė apsirengti saugos liemenes, kad vairuotojams būtume matomi iš tolo. Marius surado maršrutą asfaltuotais krašto keliais, kuris tesėsi 160 km. Taigi tik pasitikrinom orų prognozes ir leidomės į kelią.

Klaidų išvengti nepavyko. Pasiėmėme tikrai per daug daiktų. Nors ėmėme tik būtinus drabužius ir dienos maistą, kuprinė svėrė neįtikėtinai daug. Pakeliui net petneša nuplyšo. Tik vandens atsargas planavom pasipildyti pakeliui, ir tik vidury kelio supratom, kad nei vienas neturim nė cento :) Na šią problemą išsprendėme pildydami buteliukus vandentiekio vandeniu.

Nuo pat pradžių kelionė neatrodė labai sunki, tačiau kilometrų stulpeliai sukosi kur kas lėčiau nei tikėjomės. Dar neįpusėjus kelionės baugino likusių kilometrų skaičius. Kuprinės našta vis labiau spaudė Mariaus pečius, o dviračio sėdynė atrodė vis kietesnė. Labai ryškiai atsiskleidė mano dviračio pranašumas. Kol aš svaiginausi lakstydama kalniukais, Marius sukaupęs jėgas kovojo su kiekviena įkalne.

Pirmąją dieną kelią įveikėme per 9 val. 30 min. (įskaičiuojant visus sustojimus ir pietų pertrauką). Tikrai galiu pripažinti kad pavargome. Baugiausia buvo pabudus naktį klausytis besibeldžiančio lietaus už lango žinant, kad stiprioji mano gyvenimo uola pavargęs ir nuspaustu užpakaliu. O laukia dar ilgas kelias. Baugino ir nežinia, kaip iš ryto jausiuosi pati.

Ryte oras dar buvo apsiniaukęs, tačiau bendra savijauta tikrai neprasta. Šį kartą maisto beveik neėmėme, tik pasiskolinome pinigų. Kelionės pradžia buvo sunki, nes pūtė labai stiprus vėjas. Važiuojant per kaimelius dar nieko, tačiau išlindus į atvirus laukus kartais duodavo toks gūsis, kad nupūsdavo beveik į vidurį kelio. Tačiau įsidienojus ir vėjui aprimus visai atsigavom. Vėl gėrėjausi nuostabiais vaizdais, kvepiančiais dobilais ir aukštu dangum. O Marius buvo suirzęs. Kad ir kaip sunkiai minant, jo dviratis judėjo ne taip greitai, kaip norėtųsi. Į pabaigą kelio grasino mesti dviratį į tvenkinį, o likusį kelią - bėgti :)

Antrąją dieną kelionę įveikėme per 9 val. 45 min. Nudžiugino kojos nei vienam nepareikšdamos jokio protesto ir nei kiek neskaudėdamos. Labiausiai nukentėjo Mariaus užpakalis ir mano akys. Nors visą laiką važiavau su akiniais nuo saulės, vėjas padarė savo. Kelionės metu buvo šiek tiek įskaudus nugara ir rankų riešai, tačiau tai greitai praėjo. Aišku dar tebejaučiu bendrą nuovargį, tačiau kartu su juo atrandu tokį nepatirtą maisto skonį, ir tokį nepatirtą jausmą išsistiesti lovoje. Kelionė buvo sunki, tačiau negaliu sulaukti progos, kad galėčiau ją pakartoti kitu maršrutu ir su geresniu dviračiu Mariui. Labai tiksliai išsireiškė Marius kelionės metu sakydamas: "tu kaip laukinis žvėriukas paleistas į laisvę"..