Feel Grounds

Čia bus toks gana ilgas ir kai kam radikalus straipsnis apie pėdas, batus ir geriausią pasaulyje batų gamintoją. Jeigu tingite skaityti, tiesiog įsidėmėkite pavadinimą – Feel Grounds. O jeigu jums įdomu, išsivirkite arbatos, ramiai atsisėskite ir aš papasakosiu kodėl jie yra velniškai geri batų gamintojai.

Kaip prisimename iš mokyklos laikų žmogaus pėdos yra nepaprastai sudėtingas „inžinerinis“ kūrinys,  leidžiantis mums judėti ant dviejų kojų, taip išskirdamas iš kitų žinduolių, kurie yra keturkojai. Kad galėtų atlikti šitą nelengvą užduotį pėdos konstrukcija pasidarė itin sudėtinga: jos sandaroje atsirado 26 kaulai, 33 sąnariai bei daugiau kaip100 raumenų, sausgyslių ir raiščių. Anatomiškai tai atrodo maždaug taip:

Ta sudėtinga konstrukcija sugeba tobulai priimti kūno svorį, stabilizuoti padėtį erdvėje ir sugeneruoti didžiulę jėgą, leidžiančią mums atsispirti į viršų (žinoma kai yra sveika). Kaip ir bet kurioje fiziologinėje sistemoje, pėdoje galioja tas pats principas – use it or lose it (naudok arba prarask). 

Šiuolaikinėje visuomenėje pėdų disfunkcijos yra pasiekusios epideminį lygį – dauguma žmonių turi didesnių ar mažesnių pėdų disfunkcijų, iš kurių itin paplitusios hallux valgus (nykščio pakrypimas į vidų), plokščiapėdystė (žema arka), per aukšta pėdos arka, pėdų ašių pasisukimas į išorę (ančiuko pėdos), hammer toes (nežinau lietuviško termino) ir kitos disfunkcijos. Šias disfunkcijas įprastai lydi pronacija (pėdos virtimas į vidinę pusę), supinacija (pėdos virtimas į išorinę pusę), bėgikams gerai pažįstamas plantarinės fascijos uždegimas ir įvairūs kiti pėdų skausmai. Kadangi pėdos yra žmogaus kūno pamatas, jų disfunkcijos dažniausiai persiduoda iš apačios į viršų, todėl su laiku gali atsirasti skausmai kelio, dubens ir stuburo srityse. Čia toks trumpas, bet reikalingas įvadas bandant išrėkti kurčiam žmogui tiesiai į ausį – „paklausyk kvailį, batai yra labai svarbu!!!”.

Kaip jau supratote iš paskutinio sakinio dėl daugumos šių dalykų apkaltinsiu batus. Dauguma ortopedų ir sveikos gyvensenos specialistų (pavadinkime juos „natūralistais“) dėl šių disfunkcijų taip pat kaltina avalynę. Toliau nuomonės įprastai išsiskiria į dvi kryptis: vieni mano, kad problemos turėtų būti sprendžiamos visokiais vidpadžiais ir specialia avalyne, kiti mano, kad problemos turėtų būti sprendžiamos judant natūraliai ir stiprinant pėdas. Man labai įstrigo judesio mokyklos guru Ido Portal žodžiai „high tech shoes, low tech feet“ (kuo aukštesnių technologijų batai, tuo žemesnių technologijų pėdos). Negalėčiau pasakyti tiksliau. Kuo daugiau gaunu informacijos į savo dėžutę stovinčią ant kaklo, tuo labiau manau, kad pabėgimas nuo natūralaus gyvenimo būdo sukelia 95 % problemų su kuriomis mes susiduriame šiandien: priklijavai užpakalį ant kėdės - imk stuburo išvaržą; sugrūdai pėdas į siaurus batus – imk hallux sanario deformaciją; atsisėdai prie laptopo - imk pečių skausmus; nori dirbti iki išnaktų ir nuversti kalnus? – imk depresiją, nerimo sindromą arba panikos atakas; nori valgyti šlamštmaistį – imk nutukimą ir diabetą. Durkite į bet kokią šių laikų problemą ir 95 % tikimybė, kad ją bus galima lengvai susieti su nenatūraliu gyvenimo būdu.

Bet grįžkime prie avalynės. Su natūralia avalyne susipažinau prieš nepilnus metus. Tuomet norėdamas ją išbandyti nusipirkau Vivo Barefoot Gobi batus (nuotrauka žemiau). O po to atsitiko labai įdomus dalykas.. Aš pardaviau, išmečiau, arba padovanojau visus 12 sportinių ir laisvalaikio batų, kuriuos turėjau savo lentynoje. Tiesiog ant jų buvo užklijuota etiketė unusable (netinkami naudojimui) ir be jokio skausmo atsisveikinta. Pasilikau tik verslo susitikimams skirtus oxford/derby tipo batus (tiek to, svarbiais atvejais galima pakentėti) ir crossfit avalynę (pastaroji tiesa sakant nėra labai nutolusi nuo natūralistinio apavo - matyt gamintojai suprato, kad atletams reikia funkcionalių pėdų). 

Kodėl taip atsitiko? Atsakymas labai paprastas, atradau vaikščiojimo džiaugsmą. Supratau, koks gali būti malonus unrestricted (nesuvaržytas) judesys. Toliau sekė minimalistinių batų paieška. Eksplorinau viską ką tik galėjau iš‘google‘inti. Tokia lengva manija buvo apėmusi :D Ir to eksplorinimo rezultatas yra čia – Feel Grounds avalynė – geriausi batai kokius esu suradęs! Bet iš pradžių pakalbėkime apie tai kokias savybes turi turėti gera avalynė.

1. Flexibility (lankstumas). Geras batas turi būti lankstus tiek išilgine, tiek skersine kryptimi. Tik taip jis leis tavo pėdai judėti nevaržomai. Su batu turi būti galima išdarinėti maždaug tokius dalykus:

2. Foot shaped toes box. Bato priekis turi būti pėdos formos. Man šita savybė yra bene svarbiausia, deja sunkiausiai randama „madinguose“ batuose. Tiesa sakant net nesuprantu, kodėl žmonėms yra gražūs užapvalinti batai, nes man asmeniškai foot shaped forma yra nepalyginamai gražesnė. 

 

Bet šita forma svarbi ne tik estetine prasme. Ji nepaprastai svarbi funkcine prasme – batų priekis turi būti toks, kad galėtum tiek išskėsti pėdų pirštus į šalis taip, kad jie tarpusavyje nesiliestų.

Jeigu įkišęs koją į batą gali padaryti tarpus tarp pirštų - puiku, jeigu ne - tikrai netūrėtumei pirkti tokių batų. Kodėl? Todėl, kad tie daugiau kaip 100 raumenų, sausgyslių ir raiščių (apie kuriuos užsiminiau straipsnio pradžioje) galėtų pilnavertiškai funkcionuoti, šitas pirštų išplėtimas yra būtinas. Padarykite namie eksperimentą - išplėskite nykštį maksimaliai į šoną ir pronuokite pėdą į vidų. Stabilesnė, ar ne? :) 

3. Ground feeling (žemės pajautimas). Visi puikiai žinome, kad pėdose yra nesuskaičiuojama daugybė receptorių, kurie leidžia joms tiksliai žinoti visą reikiamą informaciją apie paviršių ant kurio stovime ir akimirksniu priimti tinkamą sprendimą kaip ir kokius raumenis aktyvuoti. Nesuprantu ką galvojo mados dizaineriai kurdami platforminius sneaker‘ius, bet pasakysiu, kad pėdoms tai yra tas pats, kas akims būtų uždėtas nepermatomas raištis. Mes negauname jokios informacijos apie aplinką vaikščiodami su tokiais batais.

Karantino metu pamėgau daug vaikščioti miške, nelygiu paviršiumi. Žinoma vaikščiodamas mėgdavau kartais pa‘chat‘inti telefone. Pradžiai naudojau bėgimo batus – La Sportiva Akasha. Batai geri, kokybiškas vibram padas ir t.t. Bet labai dažnai nykstelėdavau čiurną – pėdos negaudavo reikiamo kiekio informacijos apie paviršių. Tuomet atkeliavo Feel Grounds High Rise. Spėkit ar nors kartą su jais pasisukau koją? Žinoma, kad ne! Kaip sakiau, kai mes duodam reikiamą kiekį informacijos kūnas tobulai žino ką jam daryti.

4. Zero Drop (aukščio skirtumas tarp kulno ir pirštų pagalvėlės). Tiesa sakant šitas parametras man atrodo mažiausiai svarbus iš visų išvardintų (tol kol nėra labai didelis). Zero drop leidžia turėti idealiai teisingą kūno vertikalią ašį. Kas būna, kai ašis nėra vertikali, galite paklausinėti moterų mėgstančių aukštakulnius. Paklauskit apie nugarą, blauzdas ir achilus, turėtumėte gauti gerų įžvalgų. Nuo tada kai pradėjau naudoti minimalistinę avalynę, manau apie 80 % kilometrų nuėjau būtent su ja. Man ribinis drop‘as dabar yra 4 mm. Didesnį jaučiu nežiūrėjęs į bato specifikaciją, užsidedi ir jauti, kad kažkaip nepatogu. Nedidelis drop‘as yra nedidelis ašies išbalansavimas, todėl ir nedidelė problema. Čia ta vieta kur nesu labai kategoriškas. Bet 0 mm žinoma yra idealu.

5. Mesh (tinkliukas). Medžiaga iš kurios pagaminta bato viršutinė dalis yra nepaprastai svarbi. Ji buvo priežastis kodėl mano pirmieji minimalistiniai batai Vivo Barefoot pradėjo dūlėti lentynoje kai nusipirkau Feel Grounds. Geras batas yra toks, jeigu gali su juo vaikščioti basas ir jis tau niekur netrina. Kai nusipirkau Feel Groudns Original (nuotrauka žemiau), užsidėjau juos ir pabandymui nuėjau 10 km be kojinių. Ir ką jus manot? Jokių žymių! Tarsi būčiau ant sofos gulėjęs. Dabar praktiškai visada vaikštau be kojinių. Paklausite kodėl, atsakysiu – o kam jų reikia?

6. Grožis. Čia jau subjektyvi savybė. Man Feel Grounds yra gražiausi iš visų minimalistinių batų, kokius tik radau internete. Modeliai tėra tik 3 (kol kas), bet spalvų pasirinkimas didelis, todėl nesunkiai gali rasti sau mielą spalvą. Aš tiesa sakant turi visus 3 jų parduodamus modelius ir apie visus galiu atsiliepti tik labai gerai. Įdomu tai, kad jų padas yra tik 5 mm storio, o viduje nėra jokio vidpadžio. Man toks sprendimas labai patinka vaikštant miške, bet einant 10 km asfaltu atrodo truputi per kietas, todėl iš kitų batų įsidedu paprastą plonyti vidpadį (žinoma be jokio arc support‘o!). Tiesa sakant minimalistiniai batai man iškėlė dar vieną idėją – mes nemokame vaikščioti! Panašiai kaip ilgą laiką buvo galvojama, kad bėgti reikia nuo kulno, kol galiausiai visi pripažino, kad visgi ne nuo kulno, taip ir kalbant apie ėjimą kol kas beveik niekas nekvestionuoja, kad ėjimas turi būti nuo kulno. O gal reikėtų kvestionuoti? Pažiūrėkime į mažus vaikus, jie neina nuo kulno! Galbūt netinkama avalynė transformuoja mūsų prigimtinį vaikščiojimo būdą neteisinga linkme? Šita tema dar nepradėjau domėtis, bet gali būti, kad čia irgi bus įdomių atradimų.

Reziumė. Kadangi jau papasakojau pagrindines savybes kurias turi turėti batai, tai reziumuosiu ją paskutinę lentele. Čia apibendrinau savybes kokias turi tipiniai batai bei atskirai įtraukiau keletą įdomesnių batų gamintojų.

Shoe	Flexibility	Foot shaped toes box	Ground feeling	Zero drop	Mesh
Oxford, Derby	-	-	-	-	-
Sneaker	-/+	-/~	-/~	-/+	-/+
Running shoes	-/+	~	-/~	-/~	~/+
Crossfit shoes	-/~	~/+	-/~	~	~/+
Altra	-/+	+	-/~	+	~/+
Lems	+	+	~	+	~/+
Viso Barefoot	+	+	+	+	-/+
Feel Grounds	+	+	+	+	+

 - neturi

~ turi, bet nepakankamai

+ turi

Beje lyginant Feel Grounds su labiausiai išreklamuotais minimalistiniais batais - Vivo Barefoot, pasakysiu, kad Feel Grounds yra pigesni, maloniau gula ant pėdos ir man asmeniškai dar ir gražesni. Todėl ir manau, kad iš to ką pavyko rasti internete, jie šiuo metu yra geriausi batų gamintojai.  

Lithuanian Fitness Challenge

Šiltą ir saulėtą šeštadienį, paskatintam savo trenerio Tado Gudžiausko, teko išbandyti Lithuanian Fitness Challenge. Tai toks crossfit tipo renginys, vykęs Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kurio organizatoriai ambicingai skelbėsi, kad čia dalyvaus patys stipriausi Lietuvos atletai. Kadangi aš crossfit‘e vis dar esu naujokas ir atletų pavardės man nieko nesakė, tai negalėjau nei paneigti, nei patvirtinti tokios informacijos. Bet kai pamačiau besirenkančius žmones iš Mens Fitness žurnalo viršelių, pasidarė šiek tiek nejauku. Kad jėga su tais vyrais nepasivaržysiu tapo iš karto aišku, beliko viltis jėgos trūkumą kompensuoti savo ilgamečiu cardio įdirbiu.
Viso renginyje dalyvavo 80 vyrų ir 20 moterų. Varžybų formatas buvo toks: visus suskirsto į 10 grupių po 10 žmonių abėcėlės tvarka. Pagal pirmos rungties laikus grupes perskirsto į naujas grupes atsižvelgiant į rezultatus, kad greičiausi varžytųsi su greičiausiais. Varžybas sudaro 3 rungtys (WOD‘ai) su 10 minučių time cap‘u. Po trijų WOD‘ų 14 stipriausių vyrų ir 6 stipriausios moterys patenka į finalinį WOD‘ą, kuriame paaiškėja varžybų nugalėtojas.

Tokio tipo varžybų formatas man buvo nauja patirtis, todėl neturėjau jokio supratimo kaip kūnas reaguos į 3 maksimalių pastangų WOD‘us išdėstytus maždaug kas 2-2,5 val. Draugam bėgikam galėčiau duoti palyginimą: subėgi 1500 m bėgimo finale, už dviejų valandų 3000 m finale, o tada 250 m vertikalaus sukilimo varžybose. Įsivaizduoti sunkiai sekasi? Man irgi.

WOD1 - Prison Break
2 rounds FOR TIME:
~550 m run (around Lukiškės);
1 wall obstacle (10 burpees penalty if unable to complete the obstacle)
*done while wearing weighted vest 10/5kg
Iš tiesų GPS parodė, kad rato ilgis buvo ne 550 m, bet mažiausiai 600 m. Smulkus patikslinimas, kad korektiškai įvertinti dalyvių bėgimo greitį. Kliūtis tai tokia smagi medinė 2,5 m aukščio (vertinu iš akies) siena, ant kurios viršaus norint užsikabinti rankomis, reikia šiek tiek pasistengti
Kaip buvęs bėgikas labai džiaugiausi gavęs tokį WOD‘ą, galvoju – tobula, pavarysiu. Lukiškių aikštėje trasa neaptverta, tik kampuose stovi teisėjai, žmonės šmirinėja išilgai ir skersai tako. Reikia būtinai patikrinti trasą, nes (esu įsitikinęs) bėgsiu pirmas, tai neramu, kad nepasukčiau į netinkamą posūkį. Greitai surezgu planą lengva ristele prabėgti su antra bėgiku grupe jiems iš galo, kad susipažinčiau su trasa. Paleidžia antra heat‘ą, už pirmo posūkio prisijungiu prie jų iš galo ir.... suprantų, kad jie skuodžia, jie tiesiog bėga taip tarsi būtų ištrūkę iš kalėjimo! Matau nuo savęs tolstančią žmonių su svorio liemenėmis grupę ir suprantu, kad čia juokų nebus. Nebus jokios taktikos. Reikia iš karto rauti ir kažkaip nenulūžti iki finišo.

Mano heat‘as 8-as. Turiu laiko analizuoti kitų rezultatus. Skaičiuoju kokiu tempu reikia bėgti, kad būčiau prie lyderiu ir darosi nejuokinga. Vis tiek kažkoks planas nugula laikroduke. Užsidedam 10 kg liemenes.. 3, 2, 1, startas. Šaunu į priekį petis į petį su keliais vyrukais, pirmas aštrus posūkis, įbėgam į pavėsį. Vienas vyrukas įsiveržia į priekį, galvoju bandysiu laikytis tau iš paskos, o antram rate aplenksiu. Trasoje pilna žmonių, suprantu, kad nebus jokios galimybės pažiūrėti į laikrodį, kad įvertinti bėgimo tempą, nes tiesiog numušiu kokį žioplį. Varau iš eigos. Mano vyrukas priekyje pradeda atsiplėšinėti, suprantu, kad kietą riešutėlį čia gavau. Pirmo rato finišas, artėju prie „didžiosios sienos“, jėgų nėra daug, 10 kg ant kupros. Meldžiu, kad pasiekčiau sienos viršų užsikabinimui (10 burpių butu viskas, sudeginčiau visą laiką). Akimirką prilėtinu, tuomet pagreitėju. Opa, yra! Šoku, žemyn – pirmas ratas baigtas. Laiko nežiūriu, tiesiog bėgu. Bet.. suprantu, kad kojos jau nebe tos, o širdis lipa į gerklę. Privalau atlaikyti, kažkaip nusigauti iki finišo. Veidas prisipildo kančios. Pirmasis vyrukas nebepavejamas, lenkiu antrąjį, kuris kažkaip mane apdėjo, fantastiškai greitai peršokęs sieną. Žmonės ragina, teisėjai rėkia, kad geras laikas, turiu varyti. Varau. Žingsnis po žingsnio. Vėl siena. Kaip dabar? Kojos medinės.. Atsispiriu, šoku, yra! Kabarojuosi į viršu, kažkur sugebu persiplėšti delną, šoku žemyn. Bandau daryti kažką panašaus į sprintą finiše, nelabai gaunasi. Bet pagaliau viskas. Teisėjas nuima kuprinę, nes pats nebeturiu jėgų. Žiūriu rezultatą 04:37. Paaiškėja, kad tai 10 vieta tarp 80 dalyvių. Tempas – 3:51 min/km arba 15,6 km/h. Greičiausias buvo Julius Jaloveckas – 04:18 (tempas 3:35 min/km arba 16,7 km/h). Lieku nustebintas dalyvių bėgimo įgūdžiais, bet savo rezultatu esu patenkintas. Einu ilsėtis ir laukiu antro WOD‘o.


WOD 2 - Breathing Fire
In 10mins:
Buy in: Row 2000/1750m;
Max reps Deadlifts @ 80/60kg
*Move the bar to next station every 10 reps.
Score: total reps of deadlifts
Antras WOD‘as irgi džiugina. Irkluoti moku, deadlifto svoris padorus. Patenku į antrą pagal pajėgumą heat‘ą, todėl neramu, kad raumenų kalnai deadlift‘uose mane suvalgys neužsigerdami. Stebiu kitų heat‘ų pasirodymus: irkluoja lėtokai, bet deadlift‘us varo kaip iš pypkės. Po 10 unbroken, stumia štangą iki next station ir vėl 10 unbroken. Nelinksma. Žinau, kad aš taip nepavarysiu. Gimsta planas: turiu suirkluoti greitai, kad turėčiau kuo daugiau laiko deadliftams. Planas laikyti 1:40 – 1:45/500 m. Startuojam. Šaunu greitai, pradžiai po 1:30, po truputi tempas normalizuojasi į 1:40. Laikau suplanuotose ribose. Dirbu kojomis, rankomis vos padedu. Teisėjui greitis palieka įspūdį. Ragina varyti taip ir toliau. Iš galo jaučiu draugų palaikymą. Tempas truputi lėtėja, bet bandau nepasiduoti. Metrai tirpsta akyse. Viskas 2 km baigti, kažkur per 6:40 – 6:45. Panašu, kad lipu vienas pirmųjų iš „valties“.
Toliau deadlift‘ai. Pasitrinu rankas magnezija ir varau. Pirmas 10 unbroken, bet štanga sunkesnė nei įprastai. Toliau skaidau po 5. Laikas tirpsta, širdis vėl danguje, matau kaip mano heat‘o varžovai lenkia mane ir vis stumia štangą į priekį. Teisėjas griežtas, jokio bouncinimo neleidžia. Laikas tirpsta. Paskutinės sekundės. Jau ir 5 per didelis skaičius. Darau po 3. Signalas. Baigta. 49 reps‘ai. 34 vieta. Nugalėtojas suspėjo 70 deadlift‘ų įmesti.
Antras poilsis atrodo daug sunkesnis. Krentu į pušku pušku ir sunkiai kvėpuoju. Jėgų nulis. Žiūrinėju rezultatus. Esu 18-oje vietoje. Ne taip toli nuo top 14-uko, teisės dalyvauti finale. Bet finalo nenoriu. Suprantu, kad turėčiau išauti paskutiniame WOD‘e fantastišku rezultatu, tam kad bučiau sutryptas finale. Nevilioja perspektyva.

WOD 3 - Lucky number 3
3 rounds FOR TIME:
30 Box Jump Over 60/50cm
30 KB Swing @ 24/16kg
*Move the KB to next station every round.
Ir vėl puikus Wod‘as. Žiūriu į pakartojimų skaičių ir galvoju reikia laikyti savo tempą ir galiu padaryti šitą WOD‘ą unbroken. Box Jump Over paprastas pratimas. Swingų svoris normalus 24 kg, iškėlimas virš galvos. Nu jei swingu nepadarysiu unbroken tai 2x15 tikrai. Liuks. Žiuriu kaip kitiems sekasi, kokie laikai. Matau, kad 6:30 siektinas laikas, jeigu jau bus visai blogai - per 8:00 tikrai pabaigsiu. Vis dar esu antrame pagal pajėgumą heat‘e.
Startuojam. Aukštyn, žemyn, aukšty, žemyn. Šokinėju šonu, taip greičiau. Surenku pirmą dešimtuką ir suprantu, kad kojos visiškai nebe tos. 30 šuoliukų pabaigiu unbroken, bet ramiu tempiu, per 60 sek. kažkur. Einu prie giros. Swing‘inu. Lyg ir viskas ok, bet gira kažkodėl labai sunki. Tik per kančias sugebu surinkti 30 swingu unbroken ir tampa visiškai aišku – šiandien visi šoviniai jau iššaudyti, parakas baigėsi. Toliau vis sunkiau, box jump‘e rankomis atsiremiu į kojas, gaunu įspėjimą. Po kažkiek šuoliukų vėl rankas netyčia uždėjau ant kojų – no rep. Turiu kažkaip pabaigti šitą WOD‘ą, laikas nebesvarbus. Girą skaidau 2x15. Trečias roundas. Šuoliukuose labai sulėtėjęs. Šokinėju tik tam, kad nestovėčiau vietoj. Rankos vos beišlaiko girą. Skaidau po 10, tada dar smulkiau. Gaunu du no reps‘us iš teisėjo, syki iškėlęs girą žengiau koja atgal, sykį neiškėliau pilnai virš galvos. Paskutiniai kėlimai. Laikas. Viskas. Pagaliau baigta - 8:02. Lėčiau nei pesimistinėj prognozėj, tik 37 vieta. Bet laimingas, kad viskas baigėsi. Braukiu prakaitą Sportland palapinėje, matau kaip simpatiška panelė keikiasi matais – pateko į finalą. Visiškai suprantu jos būseną. Laukiu galutinės rikiuotės. Sužinau, kad užėmiau 21 vietą iš 80 atletų – labai patenkintas. Nebuvo viskas pagal planą, bet debiute tikėtis, kad paeis pagal planą yra daugiau nei naivu. Top 10 vyrų - kita planeta. Tiesiog kita. Kaip NBA krepšininkai, lyginant su antra LKL lyga.

Apie renginį
Trumpai tariant renginys fantastiškas. Tikras show. Vibe‘as buvo absoliučiai nerealus. Ypač finalo. Muzika, triukšmas, šviesos naktiniame Vilniuje, žiūrovai per metrą nuo atletų, rėkiantys praktiškai į ausį. Prakaitas, skausmas, įtampa, paskutiniai reps‘ai, ant Lukiškių grindinio krentantys vyrai ir moterys, kurie atidavė viską ką tą dieną galėjo. Wow!! Tiesiog wow!
Ir teisėjai! Teisėjai nuostabūs! Tai atletai, kurie žino ir supranta šitą sportą. Mato tavo kančią, ragina tave, motyvuoja tave ir pataria tau ką ir kaip daryti. 10 balų.

 

Vedėjai irgi užkūrė puikią nuotaiką. Šmaikštus ir profesionalūs.
Kai kurie crossfiter‘iai buvo nelabai patenkinti WOD‘ais nes negavo pademonstruoti savo power lifting‘o ar gimnastikos meistriškumo. Bet WOD‘ų reikia visokių. Šitas renginys platesnei sportuojančių visuomenei, nereikalaujančių superinės technikos įgūdžių. Vienu žodžiu puikus renginys patikrinti savo jėgas ir užsikrauti motyvacijos dozę.

2019 metų džiaugsmai ir atradimai

1.  Judesio praktikos.

Judesio praktikas radau kaip dalinę reabilitaciją nuo šiais metais mane kamavusių sportinių traumų. Iš pradžių teko patirti įvairias kelio problemas, o vėliau ir stuburo išvaržą. Nors crossfit‘o salėje compete‘inau gana neblogame lygyje (teko pasivaržyti ir Lietuvos mastu vasara vykusiame Lithuanian Fitness Challenge), pačio judesio kokybė buvo prasta. Mažas lankstumas, mobilumas, įvairūs skausmai ir (tuomet dar nesupratau) menkas savo paties kūno pažinimas, vertė judėti prastai, nepatogiai. Elementarūs buitiniai judesiai, tokie kaip pritūpimas, daikto paėmimas nuo žemės, įsėdimas į žemą automobilį, buvo kažkokie nerangūs. Apie poilsį pritūpime (basic human resting position) negalėjo būti nei kalbos.

Ieškodamas būdų kaip patogiau jaustis savo paties kūne Lietuvoje radau nuostabią Movement Vilnius judesio mokyklą, o internete Ido Portal - vieną iškiliausių judesio mokytojų pasaulyje. Dabar žengiu pirmuosius žingsnius šitame įdomiame kelyje, net neįsivaizduodamas kur mane tai nuves. Judesio praktikos skiriasi iš esmės nuo bet kokios iki šiol išbandytos fizinio aktyvumo veiklos. Visų pirma šiose praktikuose ieškomos tavo judesio galimybės – kaip tu gali judėti lengviau, bet įdomiau. 

 

Taikant įvairius apribojimus, keliant įvairius iššūkius, sudaromos situacijos, kurias tavo kūnas turi išspręsti unikaliu, jam pačiam patogiausiu būdu. Per šias praktikas į kūną grįžtą intuityvus judesio suvokimas, gravitacijos pajautimas, tai ką mes praradome kažkuriame savo vaikystės etape. Antras skirtumas yra tas, kad judesio praktikos neturi ribų. Bet kuris sportas, kurį iki tol kultivavau, turi apibrėžtas taisykles ir baigtinį judesių intervalą. Tai yra tam tikrai dėžutė, kurioje užsidaręs bandai pasiekti „geriausią kokį tik įmanoma save“. Šlifuoji savo judesius iki tobulumo, o viską kas yra už tos dėžutės ribų palieki likimo valioje ir su laiku prarandi – use it or lose it. Judesio praktikos naudoja kitokią filosofiją. Ido Portal judesio mokymąsi skirsto į tris zonas: 1 zona – kai tu bandai atlikti kažkokį judesį, bet tau nesigauna; 2 zona – kai tau pradeda pavykti, bet judesys dar yra nekokybiškas; 3 zona – kai judesys gaunasi beveik tobulas. Judesio mokyklose lavinamasi visose trijuose zonose, bet priešingai nei kitose praktikuose, kur svarbiausias darbas yra trečioje zonoje, čia svarbiausia yra pirma zona, tai yra ieškoma to ko tu nesugebi, ir būtent čia tau keliami nauji iššūkiai.  Pirmojoje zonoje tavo smegenyse formuojasi daugiausiai naujų neuronų jungčių. Pasak Ido vos tik pasieki 3 zoną ir pradedi judesį atlikti tobulai – „iš tavęs reikia atimti seną žaislą ir duoti naują žaislą“. Kalbant nuvalkiotais terminais, tave nuolatos reikia išmesti iš komforto zonos. Judesio praktikuose yra visko: jėgos darbo, gimnastikos, šokio elementų, ritmo pajautimo, intuityvumo, kūno balanso, lankstumo, tikslumo, subtilumo, partneriavimo ir dar daug kitų dalykų. Nemanau, kad reikėtų bandyti apibrėžti savo prigimtimi begalinį procesą ir uždaryti jį į apibrėžimo dėžutę. Leiskime atradimo ir mokymosi procesui plėtotis nevaržomai.

2. Specializacija versus universalizacija.

2016 metais kai tvirtai nusprendžiau atsisakyti bėgiko karjeros, pradėjau formuoti universalaus atleto koncepciją, tačiau didžioji dalis žmonių nesuprato mano pasirinkimo, o tai ką jaučiau intuityviai, nesugebėjau paaiškinti suprantama ir įtikinama kalba. Pagrindinė mintis kurią bandžiau perteikti buvo ta, kad specializacija (pasirinkimas vienos sporto šakos) yra kūną skurdinantis dalykas, todėl turėtume siekti būti kuo universalesni, tai yra galėti ne tik bėgti, bet ir turėti jėgos, lankstumo, mobilumo ir kitų kūnui būtinų savybių. Šios koncepcijos iki galo taip ir nesugebėjau suformuoti, o sporto pasaulis taip pat nesugebėjo nieko pasiūlyti. Artimiausias universalaus atleto koncepcijai pasirodė crossfit‘as, tačiau jis taip pat turėjo savo trūkumų. Crossfit‘as nors filosofiškai atrodė labai teisingas, galutinėje savo formoje turėjo akivaizdžių trūkumų. Pagrindinis jo trūkumas buvo aiški varžybinė orientacija, kuri gerą filosofiją pakreipė į maksimaliai greitą varžybinį judesių atlikimą su itin dideliais svoriais. Tai privedė prie perteklinės raumenų hipertrofijos, pamestos technikos (net elitiniai crossfiter‘iai varžybų metu daug judesių atlieka netaisyklingai), ir įvairių traumų. Šiandien būdamas jau kažkiek susipažinęs su crossfit‘u, leidžiu sau „cenzūruoti“ crossfit‘o WOD‘us įvertindamas savo kūno galimybes ir pratimų pagrįstumą. Crossfit‘o WOD‘ai neretai konstruojami siekiant „nulaužti“ atletą, atitinkamai grupuojant pratimus (pavyzdžiui, nuvarginti rankas ir liepti daryti handstand walk‘ą arba nuvarginti nugarą ir daryti deadlift‘us). Šita filosofija leidžia atsijoti mirtinguosius nuo kiborgų, bet iš esmės veda ne į fizinės formos augimą, bet į traumas. Tokius WOD‘us cenzūruoju, kaip ir nepagrįstai didelius svorius arba judesius, kurie neturėtų būti atliekami principu „as fast as you can“. Taigi crossfit‘as iš esmės liko kaip geriausia HIIT (High Intesity Interval Training) forma, bet ne kaip universalaus atleto ruošimas.

Bet grįžkime prie specializacijos ir universalizacijos konflikto. Jeigu paimsime fizinio aktyvumo pasaulį, pamatysime, kad triuškinamai dominuoja specializacijos konceptas. Žmonės pasirenka vieną sporto šaką pvz., kultūrizmą, bėgimą, crosffit‘ą, jogą ar dar ką nors ir bando realizuoti save joje. Tiems kuriems labai nuobodu tampa triatlonininkais, t. y. sukuria naują sporto šaką trijų sporto šakų pagrindu, bet iš esmės lieka aiškiai specializuoti. Kitas sporto šakas žmonės kultivuoja tik tiek, kad leistų jiems išvengti traumų pagrindinėje sporto šakoje (pvz.: bėgikai daro nemažai bendro fizinio pratimų, ypač akcentuodami juosmeninę kūno dalį, bei kažkiek lankstumo pratimų, bet pats šių pratimų darymo tikslas nėra aukštumų siekimas, o tik traumų prevencija). Turbūt mažai kas ginčytųsi, kad universalizacija būtų sveikesnis ir kūnui naudingesnis pasirinkimas, negu didingas tikslas nubėgti maratoną greičiau nei per 3 valandas. Bet vis tiek mes liekame prie specializacijos koncepto. Kodėl?

Man atrodo čia susiveda daug dalykų: 1) specializuojantis tu greičiau pastebėsi rezultatų gerėjimą ir pamaitinsi savo ego; 2) specializuojantis lengviau integruojiesi į bendraminčių gretas, tampi „genties“ nariu, sukuri naują socialinį lauką (kuris beje yra labai svarbus šalutinis sporto efektas); 3) Augant tavo rezultatams savo socialiniame lauke tampi  vis svarbesnis, žmonės tavimi žavisi, kaupi socialinį kapitalą; 4) tavimi žavisi ne tik bendraminčiai, bet ir aplinkiniai, kuriems pasakoji savo įspūdingus pasiekimus; 5) specializuotis yra paprasčiau, nes užtenka pasirinkti vieną sporto šaką, rasti vieną klubą, vieną trenerį arba perskaityti vieną gerą knygą. Norint specializuotis nereikia daug žinių ir tai yra sąlyginai paprasta; 6) specializuotis yra gerokai pigiau.

Universalizacija priešingai yra daug sudėtingesnis holistinis procesas. Čia neužteks vieno trenerio, vienos sporto šakos. Vienos savybės perteklinis lavinimas silpnins kitą savybę (bene aiškiausias pavyzdys čia galėtų būti kaip ištvermės lavinimas silpnina jėgą, arba jėgos auginimas mažiną ištvermę). Čia susidursi su daugybę klausimų į kuriuos nerasi lengvo atsakymo. Ir jokiose varžybose nelipsi ant pakilos, nes būdamas visur vidutiniškai geras, niekur nebūsi absoliučiai geriausias. Tačiau universalizacija tavo kūnui yra daug naudingesnė nei specializacija. Specializacija yra naudinga ekonomikoje, profesinėje karjeroje. Visi mūsų civilizacijos pasiekimai yra specializacijos rezultatas. Bet kai kalbame apie kūną, universalizacija vienareikšmiškai laimi, nes tavo kūnui reikia visko. Kaip negali pasirinkti tarp „aš valysiuosi tik dantis“ ir „aš plausiuosi tik rankas“, taip ir negali pasirinkti tarp „aš treniruosiu tik širdį“ ir „aš treniruosiu tik lankstumą“ - use it or lose it. O kūnas prarasti nenori nieko. Jis nori judėti lengvai, patogiai, ilgai, toli, kelti, nešti, stumti, lipti, bėgti ir t. t. Kūnas nori būti visapusiškai gyvas ir funkcionalus. Pasirinkdami specializuotis, mes pasirenkame kažką prarasti. Tačiau dažniausiai tai pastebime tik praėjus kuriam laikui.

Tikiu, kad šiemet aš užklydau į gerą kelią ir galbūt radau „the missing point“ mano universalizacijos koncepte – judesio praktikas. Jas papildant cenzūruotu crossfit‘u ir ciklinėmis ištvermės sporto šakomis (bėgimas/dviračiai/plaukimas ir t.t.) galbūt būsiu radęs kaip tik tai ko ieškojau visus trejus metus.

3. Minimalistiniai batai.

Apie tai kas yra pėda pirmą kartą sužinojau tik 2012 metais, kai „netikėtai“ atradau, kad kažkodėl negalima pirkti bet kokių bėgimo batų, nes ne visi tau tinka, kadangi jie turi atitikti tavo pėdos  ir/arba bėgsenos tipą. Atsirado tokie terminai kaip pronacija, supinacija, drop‘as ir kiti. Netrukus po to mano ausis pasiekė pasakojimas apie su sandalais bėgiojančią tarahumarų gentį, bei iš jos kilusią minimalistinių bėgimo batų bangą. Tuomet pro akis kažkodėl prasprūdo kasdieniai vaikščiojimo batai.

Shoespiracy – konspiracijos teorija taip trenkė man į galvą, kad iki šiol svirduliuoju. Kodėl batų gamintojai gamina batus kurių forma neatitinka sveikos žmogaus pėdos formos??? Kodėl tiek daug žmonių turi įvairaus laipsnio pėdų disfunkcijas (kai kas sako, kad jos siekia epideminį lygį) pradedant hallux deformacijomis, plokščiapadyste ir baigiant smulkesnėmis problemomis, bet vis tiek tai ignoruojame? Gyvenant amžiuje, kuriame visi tik ir kalba apie ergonomiką, kažkodėl gaminame batus, kurie skirti kažkam, bet tikrai ne žmogui! Ir kai suvoki šitokį dalyką tik būdamas tik visiškai brandaus amžiaus, nuoširdžiai nupurto pagalvojus, ko dar nesuvoki. Mes sugebame pagaminti pažangiausius automobilius, kosminius laivus, bet nesugebame pasigaminti sau batų? Rimtai?? Pridedu kelias nuotraukas, kad suprastumėte apie ką aš kalbu.

Dar įspūdingesnis atradimas kilo pabandžius surasti tuos batų gamintojus kurie bando plaukti prieš srovę ir gaminti „natūralius“ arba minimalistinius batus. Jų batų Lietuvoje nėra apskirtai. Pareklamuosiu brand‘us kurie gamina gerus ir kartais net stilingus batus - Vivo Barefoot, Groundies, Lems, Altra. Minimalistinių batų esmė leisti pėdai dirbti savo darbą, t. y. turi tenkinti 4 esminius kriterijus: bato formos (pėdos pirštai turi turėti galimybę plėstis į šoną tiek kiek jiems tik reikia), lankstumo (batas turi būti visiškai lankstus tiek išilgine, tiek skersine kryptimi), 0 drop‘o (kulnas ir pirštų pagalvėlė turi būti vienodame aukštyje), percepcijos (padas turi būti tokio storio, kad leistų gauti kuo geresnius signalus iš išorės apie paviršių į kurį remiasi pėda). Kai nusipirkau savo Lems batus, kilo noras išmesti viską ką turiu savo lentynoje (ant tiek skiriasi vaikščiojimo kokybė). Panašu, kad artimiausiais metais mano batų lentyna patirs kardinalius pokyčius.

      4. Stovima darbo vieta.

Sėdėjimas yra žalingesnis nei rūkymas. Skamba, kaip nesąmonė, ar ne? Turėtų skambėti, nes ant cigarečių pakelio rasite užrašą – „rūkymas kenkia jūsų sveikatai“. Ant kėdės šio užrašo nėra. O turėtų būti – „sėdėjimas kenkia jūsų sveikatai, sveikatos ministerija rekomenduoja kaip galima mažiau laiko praleisti sėdint“.  Sėdėjimo žalą sunku pamatuoti. Rūkymo žala matosi išpjautose plačiuose. Infarktas sukeltas jūsų nejudrumo (daugiausia sėdėjimo), įvairios širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, stuburo išvaržos, sutrumpėję kojų raumenys, sumažėjęs sąnarių mobilumas sunkiai gali būti priskirti vienai vieninteliai priežasčiai, bet sėdėjimo dalis šitose reikaluose yra viena iš didžiausių. Šiandieniniai sveikatos specialistai sutaria, kad per dieną ofise sukauptų neigiamų sėdėjimo padarinių visiškai nepavyks kompensuoti liejant prakaitą po darbo sporto klube. Tiesa ta, kad sėdėti turėtume mažiau, kitaip ir įvairiau (duosiu užuominą – stebėkite mažamečius vaikus, tikrai rasite įdomių įžvalgų). Gyvūnai tuo ir skiriasi nuo augalų, kad yra sukurti judėti, keisti padėti erdvėje. Ofisinis darbas prirakinantis užpakalį prie kėdės ir paliekantis mūsų kūną ilgai būti vienoje padėtyje (beje dar ir nenatūralioje) padaro ilgalaikę žalą mūsų sveikatai. Negano to, darbinės pertraukėles dažniausiai būna savo užpakalio pernešimas prie kavos aparato, o ten toliau... sėdėjimas!

Augant sąmoningumui atsirado stovimos darbo vietos (stalai leidžiantys keisti aukštį). Tokia darbo vieta buvo vienas iš malonių šių metų atradimų. Dabar daug laiko praleidžiu stovėdamas. Pati stovėjimo padėtis yra naudingesnė nei sėdėjimo, nes: 1) tavo stuburas yra taisyklingoje formoje; 2) stovėjimas skatina daugiau judėti, dažniau keiti kojų padėtį, perneršti svorį nuo vienos kojos ant kitos, ją pakelti, nuleisti, pratempti. Kas nori daugiau pasigilinti apie sėdėjimo daromą žalą, rekomenduoju paskaityti Kelly Starret knygą „Deskbound“.

Tikiu, kad augant žmonių sąmoningumui su laiku ofisuose atsiras poilsio kambariai, kuriuose nebus.... kur atsisėsti. Bus tik kiliminė danga ir šiek tiek judesio įrangos, leidžiančios žmonėms sukelti pulsą, prajudinti raumenis, atlikti tempimo pratimus, ar kaip nors kitaip pajudėti. Tiesa sakant manau, kad toks kambarys yra ne mažiau svarbus nei tokie higienų normų reikalavimai kaip darbo vietos apšvietimas ar patalpų temperatūra. Judesio sąmoningume man atrodo dar slypi milžiniški neaprėpti horizontai. Juk mes nesame tik smegenys skystyje nerviniais impulsais atliekantys darbą ir keliantys valstybės ekonomiką, mes dar turime ir kūną...