Ilga, ilga žiema arba ką naujo sužinojau apie bėgimą

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad buvau sugalvojęs kitokį straipsnio pavadinimą – „Pasiruošimo Roterdamo maratonui apžvalga“. Tačiau nebus jokio Roterdamo, taigi straipsnio pavadinimas irgi turėtų būti kitoks. Atvirai sakant, dar naiviai tikiuosi, kad gal viskas yra ne taip kaip man atrodo, ir man pavyks subėgti Olandijoje, todėl palieku simbolinę 5 % vilties tikimybę. Nors žiūrint iš šono turbūt atrodau taip pat juokingai, kaip Lietuvos futbolo rinktinės sirgalius, kiekvienais metais ištraukus burtus kalbantis apie kažkokius istorinius šansus šalies rinktinei patekti į pasaulio futbolo čempionatą. Kadangi įvykius futbolo arenose jau seniai sugebu vertinti blaiviu protu, smagiai pasijuokiu iš naivuolių užsidėjusių „vilties akinius“ – ne Lietuvos rinktinė ir šį kartą į pasaulio futbolo čempionatą nepateks, ir neturi jokių šansų, absoliučiai jokių, taškas. 

Dabar turbūt pats esu naivuolis, vis dar besiviliantis bėgti Roterdame. Nors protingam žmogui matyt tokie klausimai nekiltų, bet aš dar nepatyręs, man tai tik antroji bėgimo žiema. Atvirai sakant viskas nėra taip blogai, tiesiog susirgau ir tiek. Nebėgu jau  8 dienas, pavargstu lipdamas laiptais, tai apie kokį maratoną galima šnekėti? Atvirai sakant, jeigu ne kažkoks š.. įsimetęs į bronchus, tai dar realiai tikėčiausi subėgti, bet kiek skaitinėjau internete, tai bronchai yra rimtas dalykas ir kol iš jų liga nepasitraukė 100 % apie jokį sportą negali būti net kalbos, nes vietoj poros savaičių „setback‘o“ gali greitai pasigauti pora mėnesių „setback‘ą“.. 

Man tai jau antras atkritimas šiame treniruočių cikle, todėl akivaizdu, kad čia jau yra ne atsitiktinumas, o dėsningumas. Galėjo būti ir trečias setback‘as, buvo labai rimtai įsimetęs skausmas į raumenį kurio pavadinimas - extensor digitorum longus. Tačiau nuo traumos išsisukti pavyko, o skausmo priežastis iki šiol liko neaiški. Įtariamųjų daug: trailiniai batai, ledas, maniežo viražai, per didelis krūvis. Kas iš jų kaltas panašu, kad šiemet jau nebesužinosiu. 

Taigi gavosi kaip gavosi. Besiruošdamas Roterdamui planavau pakelti kilometražą 20 % ir rodos sekėsi gana gerai. Aukščiausioj stadijoj tris savaites bėgau po 100 km ir organizmas su kilometražu tvarkėsi kuo puikiausiai. Pirmą kartą treniruočių programoj nelaukiau „taperio“, nes kūnui 100 km atrodė pats tas. Buvo kelios itin sunkios treniruotės, kuomet bėgau 35 km, tačiau atkritimas įvyko tada kai įžengiau į taperio stadiją ir ėmiau mažinti krūvius. Absurdas. 

Bet gana čia skųstis! Straipsnis ne apie tai. Juk reikia kažkuo naudingu su bėgikais pasidalinti. Paskutiniu metu internete pasirodė labai daug straipsnių su gausybe patarimų norintiems bėgioti. Kartais užmetu akį į komentarus. Be daugybės nesąmonių kurias ten galima perskaityti, visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad bėgioti nereikia mokytis. Tiesiog imi ir bėgi. O taip! Kai perskaičiau kelias rimtas knygas apie bėgimą, galvojau, kad jau gana daug žinau ir po truputi bėgimas teorijos prasme darysis nebeįdomus. Nieko panašaus! Apie bėgimą vis dar sužinau daugybę naujų dalykų, ir naujienų srautas anaiptol nemažėja. 

Kai kurie iš blogo skaitytojų galbūt galvoja, kad kaip mėgėjas aš esu gana greitas bėgikas. Nieko panašaus! Skaitau tyrimo atlikto pas Ramoną ataskaitą: „stebimas reliatyviai mažas bėgimo greitis prie aerobinio ir anaerobinio slenksčio ribos .... to priežastimi gali būti nepakankamas specifinio darbo krūvis, t.y. tempinės ir intervalinės treniruotės .... Taip pat mažo greičio priežastimi prie anaerobinio slenksčio gali būti ir kiti veiksniai – neefektyvi bėgimo technika, raumenų – skeleto sistemos neparengtumas ir pan“. Va taip vat! Pagal ataskaitą esu neekonomiškas bėgikas, t.y. deguonies susiurbiu 20 % daugiau nei reikėtų. O visuomenė sako, kad bėgti nereikia mokėti! Jau šiandien žinau net 7 savo fiziologinius trūkumus ir 4 bėgimo technikos trūkumus, dėl ko švaistau deguonį. O kad taip bent pusę jų eliminuočiau! Čia bus vienas iš vasaros užsiėmimų. 

Antras dalykas ką sužinojau, kad bėgikams privalu profilaktiškai darytis masažą. Ir po velnių masažuotis skauda :D Kai pirmą kartą išsitiesiau ant gulto, masažistė pasakė, kad jaučiasi kaip kad masažuodama... stalą. Va taip va raumenys sustingsta per porą metų, o po to jau lauk traumų. 

Kita pamoka, kurią išmokau, yra ta, kad žiema yra žiema ir nereiktų tokių krūvių duoti žiema, kokius gali bėgti vasara. Be to, kad per sniegą ir šaltį bėgti organizmui yra didesnis stresas, jis ir taip žiemą yra nusilpęs, nes vitaminų ir saulės gauna mažai, kokybiškai maitintis yra sunku, todėl atitinkamai reiktu ir krūvius koreguoti. Taigi paliekam savo ego už durų. O iš savo skaudžios patirties nusprendžiau, kad pernelyg rizikingą pavasarinį maratoną vakarų Europoj bėgti. Pinigų sumoki daug, o rizika, kad nepavyks subėgti apskritai arba nepavyks tinkamai pasiruošti – didelė. Pats jau svarstau planą B – galbūt vėl į Rygą šausiu. 

Šį kart tiek žinių. Džiaukimės artėjančiu pavasariu, laižykimės savo žaizdas ir ruoškimės naujiems startams. O aš važiuoju į Olandiją naujų batų už „teisingą kainą“ pirkti. Iki.