"Maratonas iš vadovėlio" - taip
turėčiau pavadinti šitą savo bėgimą. Pirmą kartą iš 5 bandymų gavosi praktiškai
viskas taip kaip buvau suplanavęs, ir net šiek tiek geriau.
Turbūt visi rimčiau bėgiojantys
žino, kad fiziologiškai neįmanoma nubėgti maratono tempu didesniu nei tavo
laktato slenksčio (užsirūgštinimo) riba. Kas nežino - bando ir... antroje dalyje lūžta. Kas žino stengiasi rasti
tinkamą tempą. Man šį kartą pavyko. Gerai žinodamas savo laktato ribą – 166,
nusprendžiau jokiu būdu jos neviršyti pirmus 21 km, o realiai planavau
peržengti į kitą zoną maždaug ties 25 km, tikėdamasis jog užteks jėgų ir valios
pabaigti likusią distanciją. Viskas taip ir gavosi. Vidutinis planuojamas
tempas turėjo būti 4:15, bet pirmą ratą
sutariau bėgti kartu su Valerijum ir Mantu kurie vadovaudamiesi GPS‘u turėjo
4:12 tempu prabėgti pusmaratonį. Vyrukai jautėsi gerai, todėl savo žodžio
nesilaikė, o aš matydamas, kad juos besivydamas įlipsiu į laktato zoną
prilaikiau arklius. Kolegos palengva tolo nuo manęs ir ties Užupiu dingo iš
akiračio, o aš tuo tarpu žiūrėjau tik į pulsą. Lipdamas į kalnus numesdavau
tempą, o leisdamasis žemyn pridėdavau apsukų – pastanga turi išlikti vienoda.
13 – ame kilometre sutikau
Lauryną, kuris vos prieš dvi savaites labai geru laiku įveikęs ironman‘ą
nusprendė Vilniuje nubėgti pusmaratonį. Vos spėjau persimesti keliai žodžiais,
kai Laurynas tarė – „nekalbėk, susikoncentruok į bėgimą“, teisinga linkme
nukreipdamas mane. Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp profesionalo ir
mėgėjo. Pirmasis nedaro nieko nereikalingo. Kiekvienas ištartas žodis virsta
bereikalingomis energijos sąnaudomis, o šios papildomomis sekundėmis. Toliau
bėgau tyloje.
Pirmąjį ratą kirtau maždaug po 1
val. 28 min. 45 s. Ir
mano dideliam liūdesiui priekyje nebemačiau jokio bėgiko. Aišku praradau
kažkiek koncentracijos ir tempas šiek tiek krito. Tačiau čia mane išgelbėjo
fenomenalioji norvegė (taip, ta pati kuri į Vilnių atvažiavo darbo reikalais,
nusprendė prabėgti maratoną, ir visai „netyčia“ jį laimėjo). Sulėtėjus ties vandens
punktu, norvegė mane aplenkė, o aš tada bandžiau į ją įsisegti. Įsisegti nepavyko,
tačiau koncentracija tapo visiškai kita ir tempas pagreitėjo. Aleksandras
žvėryne dar rėkė, kad nepaleisčiau „moteriškės“, tačiau greitai supratau, kad
ji ne mano jėgoms (norvegė finišavo 2:55:37), tad leidau po truputi jai tolti.
Bėgime yra trys efektyvios
strategijos: „bėgimo kartu“, „įsisegimo“ ir „medžiojimo“. Pirmu atveju laikaisi
kartu su kolega. Kuomet tau sunku - kolega tave patempia, kuomet jam sunku - tu
jį patempi. Taip gaunasi geresnis tempas nei bėgant atskirai. Antruoju atveju
laikaisi prilipęs prie pasirinkto bėgiko (esi savotiška siurbėlė). Jeigu per
arti prisisegi prie bėgiko, tai dažniausiai imi jį nervinti, todėl jeigu
naudosit šitą strategiją išlaikykit bent 20 m atstumą. Trečiuoju atveju
tolumoje pagauni tašką ir bandai jį pavyti, o vėliau aplenkti. Kadangi
horizonte pradėjo šmėžuoti bėgikai pasirinkau medžiotojo strategiją ir ėmiau
rinkti varžovus. Pasigauni žvilgsniu bėgiką ir nepaleidi jo iš akiračio, o
kojos rodos pačios savo darbą padaro. Koncentracija padidėja tarsi gerą kofeino
dozę būtum gavęs. Taip per likusius kilometrus sugebėjau susirinkti berods 9
bėgikus ir iš 30 vietos pasistūmėjau iki 21-os.
Pagal maratono teoriją norint
pasiekti optimalų rezultatą reikia tempą paskirstyti taip, kad antroji dalis
gautųsi maždaug 2 – 3 % lėtesnė negu pirmoji. Tai yra mano atveju norint
nubėgti per 3 valandas pirmąją dalį turėjau nubėgti per 1 val. 29 min., o
antrąją dalį per 1 val. 31 min. Jeigu abi dalys vienodos arba antroji greitesnė
– tai reiškia, kad pirmojoje trasos dalyje per daug pasitaupei. Jeigu antroji
dalis daugiau kaip 2 – 3 % lėtesnė nei pirmoji, reiškia, kad pradžioje bėgai
per greitai. Abu atvejai reiškia, kad tempas paskirstytas neoptimaliai ir
teoriškai galėjai nubėgti geresniam laikui.
Šį kartą bėgau kiek kitaip nei
įprastai. Vienu metu dirbau su vienu kilometru ir visiškai nežiūrėjau į priekį
– einu pagal planą, atsilieku ar turiu rezervą (kelis kartus, net pagavau save
trasoje, kad neturiu supratimo kelintame kilometre dabar randuosi). Visa
koncentracija buvo į tai, kad kiekvieną kilometrą nepriklausomai nuo reljefo
prabėgčiau vienoda pastanga, ir, kad neįlipčiau į laktato zoną. O laikas koks
bus toks bus. Vėliau dėl bendro organizmo nuovargio ir skysčių netekimo teko
padidinti pastangą, pereiti į laktato zoną ir bėgti ne be smegenimis, o
širdimi. 35-as kilometras neatėjo. Visą laiką jaučiau, kad jo nebus. Jaučiau,
kad galiu sulėtėti (taip ir įvyko), tačiau tikrai nelūšiu. Paskutinius du
kilometrus lėkiau jau kiek galiu, genamas Valerijaus ir Manto „varyk Mariau!”
riksmų. Viskas ką sugebėjau padaryti, tai pagreitėti iki 04:00 – 04:05 tempo. Daugiau
jau nebebuvo iš ko.
Geliukų strategija pasiteisino
kuo puikiausiai. Suvartojau 5 Maxim strawberry skonio geliukus kas 7 km
(8-15-22-29-36 km) ir nepatyriau jokio nepatogumo. Tačiau skystas magnis (jį
vartojau, kad nesutrauktų raumenų) pavedė. Labai stipriai ėmė durti šoną, todėl
maždaug 3 km bėgau su skausmu ir kažkiek sulėtinau tempą. Tačiau raumenų
nesutraukė. Ar tai įvyko magnio dėka, ar organizmas buvo geriau paruoštas
krūviams, ar masažai padėjo, dabar galiu tik spėlioti. Vietomis dilgčiojo
raumenys su grasinimu sutraukti, tačiau to taip ir neįvyko.
Vandens punktai buvo išdėstyti
gerai, o stiklinės puikios (suspaudus į snapelį nelūždavo), todėl bėgdamas
galėjau patogiai atsigerti ir dehidratacijos nepatyriau. Palaikymo tokio dar
nesu gavęs. Nekalbant apie draugus ir klubiečius (kelias dienas prieš maratoną
tapau oficialiu F.O.C.U.S. running klubo nariu) palaikymą gavau ir iš
nepažįstamų žmonių, kurie skaitydami šį blog‘ą mane atpažino ir linkėjo sėkmės.
Be galo smagus potyris.
Finišavau pranokdamas savo
lūkesčius 02:58:59, įstodamas į "3 valandų" klubą. Pirmais bėgiojimo metais
galvojau, kad tai neįmanoma, antrais metais jaučiau, kad tai yra „kažkur toli“,
bet treniruojantis galima pasiekti, trečiais metais – tai tapo tikslu, o nuo
rugsėjo 15 – os realybe. Štai toks tas įsivaizdavimas apie savo galimybes..
Dar
kelios padrikos mintys
- Visada galvojau, kad bėgikai išbėgantis
maratoną iš 3 valandų yra žiauriai kieti,
kažkoks bėgimo mėgėjų elitas. Po dviejų su pusę bėgiojimo metų pats tai paėmiau
ir padariau! Nu ir ką? Ir atvirai sakant
nematau tame nieko kieto. Iš šono pasižiūrėjus 4:15/km nėra kažkoks ypatingas
tempas. Matosi, kad bėgi, bet tikrai neatrodo, kad greitai. Dabar man atrodo,
kad kietas yra tas mėgėjas kuris sugeba maratoną prabėgti <4:00/km tempu
arba 02:48:48 (kiek atsimenu su tokiu tempu universitete nesunkiai gaudavai 2 km
bėgimo įskaitą, tai bėgdamas tokiu tempu
galėtum visai grupei (21 žmogui) po įskaitą
surinkti). Jack Daniels sako, kad jei pasiekčiau savo „kovinį svorį“, t.y.
maždaug 65 kg, maratoną galėčiau nubėgti per
02:41!
Na jau ne! To tikrai neketinu daryti, atrodyti kaip etiopui kažkaip nesinori :)
-
Namų sienos padeda. Daug kas mane kritikavo, kad pasirinkau bėgti Vilniuje, kur
trasa tikrai sunki. Galbūt kokiam Frankfurte ar Berlyne būčiau greičiau
nubėgęs, bet... namų sienos tikrai padeda. Vilniuje žinau kiekvieną metrą,
kiekvieną posūkį, trasoje manes niekas nenustebina, nėra jokio netikėtumo.
Dieną prieš maratoną nėra jokio streso, nevaikštau po nepažįstama miestą 15 km, valgau sau įprastą maistą ir miegu savo lovoje. Manau tie
faktoriai suvaidina ne pačią mažiausią rolę.
