Vilniaus maratonas 2013

"Maratonas iš vadovėlio" - taip turėčiau pavadinti šitą savo bėgimą. Pirmą kartą iš 5 bandymų gavosi praktiškai viskas taip kaip buvau suplanavęs, ir net šiek tiek geriau.

Turbūt visi rimčiau bėgiojantys žino, kad fiziologiškai neįmanoma nubėgti maratono tempu didesniu nei tavo laktato slenksčio (užsirūgštinimo) riba. Kas nežino - bando ir...  antroje dalyje lūžta. Kas žino stengiasi rasti tinkamą tempą. Man šį kartą pavyko. Gerai žinodamas savo laktato ribą – 166, nusprendžiau jokiu būdu jos neviršyti pirmus 21 km, o realiai planavau peržengti į kitą zoną maždaug ties 25 km, tikėdamasis jog užteks jėgų ir valios pabaigti likusią distanciją. Viskas taip ir gavosi. Vidutinis planuojamas tempas turėjo būti  4:15, bet pirmą ratą sutariau bėgti kartu su Valerijum ir Mantu kurie vadovaudamiesi GPS‘u turėjo 4:12 tempu prabėgti pusmaratonį. Vyrukai jautėsi gerai, todėl savo žodžio nesilaikė, o aš matydamas, kad juos besivydamas įlipsiu į laktato zoną prilaikiau arklius. Kolegos palengva tolo nuo manęs ir ties Užupiu dingo iš akiračio, o aš tuo tarpu žiūrėjau tik į pulsą. Lipdamas į kalnus numesdavau tempą, o leisdamasis žemyn pridėdavau apsukų – pastanga turi išlikti vienoda.

13 – ame kilometre sutikau Lauryną, kuris vos prieš dvi savaites labai geru laiku įveikęs ironman‘ą nusprendė Vilniuje nubėgti pusmaratonį. Vos spėjau persimesti keliai žodžiais, kai Laurynas tarė – „nekalbėk, susikoncentruok į bėgimą“, teisinga linkme nukreipdamas mane. Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo. Pirmasis nedaro nieko nereikalingo. Kiekvienas ištartas žodis virsta bereikalingomis energijos sąnaudomis, o šios papildomomis sekundėmis. Toliau bėgau tyloje.

Pirmąjį ratą kirtau maždaug po 1 val. 28 min. 45 s. Ir mano dideliam liūdesiui priekyje nebemačiau jokio bėgiko. Aišku praradau kažkiek koncentracijos ir tempas šiek tiek krito. Tačiau čia mane išgelbėjo fenomenalioji norvegė (taip, ta pati kuri į Vilnių atvažiavo darbo reikalais, nusprendė prabėgti maratoną, ir visai „netyčia“ jį laimėjo). Sulėtėjus ties vandens punktu, norvegė mane aplenkė, o aš tada bandžiau į ją įsisegti. Įsisegti nepavyko, tačiau koncentracija tapo visiškai kita ir tempas pagreitėjo. Aleksandras žvėryne dar rėkė, kad nepaleisčiau „moteriškės“, tačiau greitai supratau, kad ji ne mano jėgoms (norvegė finišavo 2:55:37), tad leidau po truputi jai tolti.

Bėgime yra trys efektyvios strategijos: „bėgimo kartu“, „įsisegimo“ ir „medžiojimo“. Pirmu atveju laikaisi kartu su kolega. Kuomet tau sunku - kolega tave patempia, kuomet jam sunku - tu jį patempi. Taip gaunasi geresnis tempas nei bėgant atskirai. Antruoju atveju laikaisi prilipęs prie pasirinkto bėgiko (esi savotiška siurbėlė). Jeigu per arti prisisegi prie bėgiko, tai dažniausiai imi jį nervinti, todėl jeigu naudosit šitą strategiją išlaikykit bent 20 m atstumą. Trečiuoju atveju tolumoje pagauni tašką ir bandai jį pavyti, o vėliau aplenkti. Kadangi horizonte pradėjo šmėžuoti bėgikai pasirinkau medžiotojo strategiją ir ėmiau rinkti varžovus. Pasigauni žvilgsniu bėgiką ir nepaleidi jo iš akiračio, o kojos rodos pačios savo darbą padaro. Koncentracija padidėja tarsi gerą kofeino dozę būtum gavęs. Taip per likusius kilometrus sugebėjau susirinkti berods 9 bėgikus ir iš 30 vietos pasistūmėjau iki 21-os.

Pagal maratono teoriją norint pasiekti optimalų rezultatą reikia tempą paskirstyti taip, kad antroji dalis gautųsi maždaug 2 – 3 % lėtesnė negu pirmoji. Tai yra mano atveju norint nubėgti per 3 valandas pirmąją dalį turėjau nubėgti per 1 val. 29 min., o antrąją dalį per 1 val. 31 min. Jeigu abi dalys vienodos arba antroji greitesnė – tai reiškia, kad pirmojoje trasos dalyje per daug pasitaupei. Jeigu antroji dalis daugiau kaip 2 – 3 % lėtesnė nei pirmoji, reiškia, kad pradžioje bėgai per greitai. Abu atvejai reiškia, kad tempas paskirstytas neoptimaliai ir teoriškai galėjai nubėgti geresniam laikui.

Šį kartą bėgau kiek kitaip nei įprastai. Vienu metu dirbau su vienu kilometru ir visiškai nežiūrėjau į priekį – einu pagal planą, atsilieku ar turiu rezervą (kelis kartus, net pagavau save trasoje, kad neturiu supratimo kelintame kilometre dabar randuosi). Visa koncentracija buvo į tai, kad kiekvieną kilometrą nepriklausomai nuo reljefo prabėgčiau vienoda pastanga, ir, kad neįlipčiau į laktato zoną. O laikas koks bus toks bus. Vėliau dėl bendro organizmo nuovargio ir skysčių netekimo teko padidinti pastangą, pereiti į laktato zoną ir bėgti ne be smegenimis, o širdimi. 35-as kilometras neatėjo. Visą laiką jaučiau, kad jo nebus. Jaučiau, kad galiu sulėtėti (taip ir įvyko), tačiau tikrai nelūšiu. Paskutinius du kilometrus lėkiau jau kiek galiu, genamas Valerijaus ir Manto „varyk Mariau!” riksmų. Viskas ką sugebėjau padaryti, tai pagreitėti iki 04:00 – 04:05 tempo. Daugiau jau nebebuvo iš ko.

Geliukų strategija pasiteisino kuo puikiausiai. Suvartojau 5 Maxim strawberry skonio geliukus kas 7 km (8-15-22-29-36 km) ir nepatyriau jokio nepatogumo. Tačiau skystas magnis (jį vartojau, kad nesutrauktų raumenų) pavedė. Labai stipriai ėmė durti šoną, todėl maždaug 3 km bėgau su skausmu ir kažkiek sulėtinau tempą. Tačiau raumenų nesutraukė. Ar tai įvyko magnio dėka, ar organizmas buvo geriau paruoštas krūviams, ar masažai padėjo, dabar galiu tik spėlioti. Vietomis dilgčiojo raumenys su grasinimu sutraukti, tačiau to taip ir neįvyko.

Vandens punktai buvo išdėstyti gerai, o stiklinės puikios (suspaudus į snapelį nelūždavo), todėl bėgdamas galėjau patogiai atsigerti ir dehidratacijos nepatyriau. Palaikymo tokio dar nesu gavęs. Nekalbant apie draugus ir klubiečius (kelias dienas prieš maratoną tapau oficialiu F.O.C.U.S. running klubo nariu) palaikymą gavau ir iš nepažįstamų žmonių, kurie skaitydami šį blog‘ą mane atpažino ir linkėjo sėkmės. Be galo smagus potyris.

Finišavau pranokdamas savo lūkesčius 02:58:59, įstodamas į "3 valandų" klubą. Pirmais bėgiojimo metais galvojau, kad tai neįmanoma, antrais metais jaučiau, kad tai yra „kažkur toli“, bet treniruojantis galima pasiekti, trečiais metais – tai tapo tikslu, o nuo rugsėjo 15 – os realybe. Štai toks tas įsivaizdavimas apie savo galimybes..

Dar kelios padrikos mintys

-  Visada galvojau, kad bėgikai išbėgantis maratoną iš 3 valandų yra žiauriai kieti, kažkoks bėgimo mėgėjų elitas. Po dviejų su pusę bėgiojimo metų pats tai paėmiau ir padariau! Nu ir ką? Ir atvirai sakant nematau tame nieko kieto. Iš šono pasižiūrėjus 4:15/km nėra kažkoks ypatingas tempas. Matosi, kad bėgi, bet tikrai neatrodo, kad greitai. Dabar man atrodo, kad kietas yra tas mėgėjas kuris sugeba maratoną prabėgti <4:00/km tempu arba 02:48:48 (kiek atsimenu su tokiu tempu universitete nesunkiai gaudavai 2 km bėgimo įskaitą, tai bėgdamas tokiu tempu galėtum visai grupei (21 žmogui) po įskaitą surinkti). Jack Daniels sako, kad jei pasiekčiau savo „kovinį svorį“, t.y. maždaug 65 kg, maratoną galėčiau nubėgti per 02:41! Na jau ne! To tikrai neketinu daryti, atrodyti kaip etiopui kažkaip nesinori :)

- Namų sienos padeda. Daug kas mane kritikavo, kad pasirinkau bėgti Vilniuje, kur trasa tikrai sunki. Galbūt kokiam Frankfurte ar Berlyne būčiau greičiau nubėgęs, bet... namų sienos tikrai padeda. Vilniuje žinau kiekvieną metrą, kiekvieną posūkį, trasoje manes niekas nenustebina, nėra jokio netikėtumo. Dieną prieš maratoną nėra jokio streso, nevaikštau po nepažįstama miestą 15 km, valgau sau įprastą maistą ir miegu savo lovoje. Manau tie faktoriai suvaidina ne pačią mažiausią rolę.