Trail Running People

Bėgant Trail‘us egzituoja tokios taisykės. Jas sunku surasti atspausdintas ir įrėmintas, bet visi bėgikai jas žino. Tai natūralu ir savaime supratama:

„ Stop to help runners you see on the trail that are really struggling.  You might be in first, you might be on your way to your best trail/ultra race ever, but you’re not going to win a lot of points with the trail running gods if you pass someone in need.  I’m not saying you have to drop everything – 15 or 20 seconds is all you need to stop, make eye contact, and gently ask “hey buddy, you doing alright?” We all hit a low point at some stage of the race, or at some point in the season, and sometimes it makes a world of difference just to know that someone else is reaching out.  That might be just enough to get that person through a slump.

Offer food. Offer water. Offer electrolytes. Offer whatever you have.  You’re in a better state, and somewhere down the line someone else will pass on the favour.“

Trailas yra tai ko aš ieškojau dar apie jį gerai nežinodama. Gamta, saulė, vėjas, kalvos, medžių šaknys.. Pavargusios kojos.. Ir žmonės.. Visi bėga kartu, vieni kitų palaukia, pamoko, juokiasi..

Atsimenu pirmąją bendrą bėgimo treniruotę. Į ją pakvietė Jonas. Susirinko 5 žmonės ir aš buvau iš tų lėtesniųjų. Atsimenu kai pamačiau pirmąjį kalnelį ir pagalvojau: „Nieko sau.. Nu kaip nors ušpuškuosiu į šitą ir tada jau bus lengviau..“ Nusileidus nuo to kalno sekė kitas, ir dar kitas.. O galiausiai atomazga kai prieš akis iškilo 60m Sapieginės slidinėjimo kalno viršūnė.. Aš jau neatsimenu to nuovargio, tik iš lėto krentančias didžiules snaiges ant rudenėjančios žolės.. Dar atsimenu tą troškulį kurį pajutau vos išsiskyrus su visais bėgikais. Iki namų buvo apie 4km o aš vos bepastovėjau iš nuovargio ir dehidracijos. Bet turėjau bėgti, nes vos sustojus būčiau sušalus. Bėgant ant šaligatvio jau matėsi ištirpusio sniego balos ir atrodė dar kiek ir aš atsigersiu iš jų.. Dabar kiekvieną kartą bėgdama pilu pilną kuprinę vandens, kad prireikus galėčiau pasidalinti su kitais. O tuo pačiu ir pratint nugarą prie svorio ne pro šalį.

 Aš turiu įgijus kompleksą, kad bėgu per lėtai. Kad kitiem nuobodu su manim ir jie gaišta laiką veltui užuot skyrę tą laiką normalioms treniruotėms. Tačiau bėgti su stipresniais yra labai naudinga, nes jie gali labai nemažai pamokyti. Apie bėgimo techniką, mitybą, strategiją. Jau ir seniau man patikdavo bėgioti į kalną. Tiesiog jausti, kaip sukaupi visa jėgą ir tavo raumenys neša tave į priekį. Tada po mažu nusileidi, per tą laiką pailsi ir vėl pradedi savo kovą iš naujo. Tačiau būtent Jono pamoka apvertė visą mano suvokimą aukštyn kojom: Į kalną tu kažkaip tais užkopi, o nuo kalno – jau skrendi!..

Tos treniruotės mane pavergė. Vos išlaukdavau savaitgalio, kad galėčiau dienos šviesoje paskraidyt tais kalneliais. Aišku su kompanija yra žymiai smagiau. Labai aiškiai suvokiau, kad yra normalu, kad bėgikai bėga panašaus pajėgumo grupelėse. Tad stengdavausi pakalbinti bėgti kartu savo pajėgumo bėgikus nedrįsdama trukdyti greitųjų, nors širdy vildamasi kad gal dar kada jie prisijungs kartu. Ir visuomet kai tik su Julium sutardavom kada bėgsim, Jonas kur buvęs, kur nebuvęs pranešdavo: “Aš prisijungsiu!”

Jonas ir buvo tas magnetas, prie kurio norėjo burtis kiti bėgikai ir dėl ko mes tapom kaip šeima. O Jonas tikras šeimos tėvas. Būtent dėl to, kad jis bėgo kartu su mumis, mes labai sirgome palaikydami visą lietuvių trijulę Gran Canarijoje. Jis buvo tarsi gija jungianti ir su pačiais stipriausiais.

Andrius. Na taip, Ramonas. Visų bėgikų Dievas! Su juo susipažinau lygiai prieš metus kai ieškojau pagalbos gydant traumą. Dabar dar atsimenu kaip bijojau eiti pas tą Dievą su savo purvinomis žemiškomis problemomis. Atsimenu kai man nedrąsiai laukiant registratūroje, prasivėrė lauko durys, pasklido šviesa o jis greitu lengvu žingsniu išėjo iš tos savo dieviškos miglos ir tapo “paprastu” žmogumi. O ir dabar kaip paprastas žmogus jis prisijungia bėgti su mumis. Tuo pačiu tempu, niekur nenuskubėdamas dalina patarimus, fotografuoja ir saugo pačias džiugiausias akimirkas. Gaišta su mumis laiką.. Bet aš net neabejoju kad tas laikas jam atsipirks tuomet, kai jis dalyvaus varžybose, o mes visi iš visos širdies sirgsim už savo Draugą. Ne už dievą. Ir mums visiems bus garbė būti lietuviais, nes mūsų draugas lietuvis, kuris bėgo kartu su mumis, finišuos tarp pačių stipriausių pasaulio ultra bėgikų.

Kai bėgimo treniruotės pradėjo masiškėti, galvojau kad neišvegiamai teks bėgti grupelėse ir skaičiuoju paskutines dienas, kada gaunu progą bėgti su tokiais patyrusiais bėgikais. Atrodė logiška, kad kiekvienas turi turi treniruotis pagal savo lygį ir negaišinti kitų. Kai pasakiau, kad galiu pravesti lėtesnius atskirai, Paulius pasakė:”Vienų merginų nepaliksim!” Marius dar pridūrė: “Jo, mažu miške kokie nors ištvirkėliai slampinėja...” O aš taip pasipiktinau.. Taigi jau tiek laiko bėgioju viena  naktimis... Taigi aš stipri! Jūs ką nežinot?!  Aš treniruojuosi ir grūdinuosi, kad būčiau stipri! Bet ačiū jiems už tai, kad ir tą kartą niekas nieko nepaliko. Visi bėgom kartu. Besidžiaugdami nuostabia kompanija.

Aš kartais taip pasiilgstu prabangos būti silpnai.. Žinojimo kad kažkas pasirūpins.. Bet dabar jau žinau, kad jeigu kažkada man bus labai labai sunku ir būsiu silpna – manęs vienos nepaliks..