Kauno pusės maratono bėgimas, arba pamastymai apie šį bei tą

Balandžio 27 d. teko sudalyvauti Kauno pusės maratono bėgime, kurį organizuoja vilniečiai.. Kraipiau galvą ir galvojau, kad taip tęsis neilgai. Tikrai turės sukilti kaunietiškos ambicijos ir pasakyti – „na jau ne, Kaune bėgimus organizuosimės patys“. Bet kol kas Kaune bėgimo kultūra nėra dar taip giliai įsišaknijusi kaip Vilniuje, tai nieko nuostabaus, kad vilniečiai kelia koją ir į Kauną.

Apie patį renginį papasakoti galiu nedaug ir labai šabloniškai: oras geras, trasa lygi, organizatoriams priekaištų neturiu jokių. Matyt čia jau kažkokia bėgikiška patirtis susiformavo, kai dalyvauji daug varžybų, tai ir prie smulkių trūkumų prisitaikai ir jų nebepastebi. Kai kas skundėsi, kad trasa buvo labai kampuota, aštrūs posūkiai numušą greitį ir pan., bet man tai kai tik patiko – sulėtėjęs įkvepi gaivaus oro ir vėl gali spustelti. Kažkiek nerimo kėlė paskutinis „mažasis ratukas“. Vis galvojau kur čia turės būti tas ratukas.. Bet bėgant juk galima ir su savanoriais keliais žodžiais persimesti, ar ne? Tai pastarieji viską paaiškino ir klausimų nebekilo.

Tikslų šitam bėgimui nekėliau jokių. Diena prieš bėgimą su dviračiu prasukau apie 65 km, atsikėliau pavargęs ir galvojau, tiesiog nuvažiuosiu ramiai prasibėgti be didesnių planų. Kartu su BLOG‘iečiais sėdėjau kavinėj greta Laisvės alėjos patogiai išsidrėbęs ant minkštų sofų, gėriau karštą kavą, kojose jausdamas malonų vakarykštį nuovargį, maloniai šnekėjomės. Nei vienas nenorėjom bėgti.. Bet kadangi atvažiavom, tai reikia.

Darant apšilimą 8 min/km tempu (taip ir tokiu tempu įmanoma risnoti), širdis daužėsi kaip pasiutusi, jėgų rodos nėra nei lašo ir apskritai ką aš čia šiandien veikiu? Bet kai iššovė starto šūvis, absoliučiai viskas pasikeitė.. Kauno nuotykis baigėsi asmeniniu pusmaratonio rekordu - 1:21:29! Praeitų metų rezultatas pagerintas beveik 3 minutėm, o galva vėl pilna minčių, kuriomis noriu pasidalinti.

Apie minutes ir sekundes. Jaučiu, kad imu kolegas erzinti, nes mėgstu bėgti bet kaip, be jokio plano. Kai manęs klausia kokie varžybų tikslai, sakau – nežinau, bėgsiu taip kaip bėgsis (iš tikrųjų galvoje turiu kažkokį labai jau orientacinį tempą, bet jo nesilaikau). Nors nusipirkau savo naują džiaugsmą Suunto Ambit2, bėgimo metu stebiu vos tris dalykus: 1) savijautą, 2) momentinį pulsą ir 3) momentinį greitį. Niekada nelaikau vienodo greičio (nors galutiniame rezultate jis gaunasi labai stabilus, pvz.: Kaune 5 km ratukų vidutinis tempas gavosi 03:52, 03:55, 03:52, 03:51), stebiu ką sako organizmas ir ką sako pulsas. Tarkim jeigu bėgu maždaug apie 4:00 min/km tempu, tai greitis gali svyruoti apie 20 sekundžių į vieną ar kitą pusę (nuo 03:40 iki 04:20). Dėl šitos priežasties man pradėjo labai patikti kalvoti trailo bėgimai, kur tempas yra absoliučiai nieko nesakantis rodiklis, todėl bėgama grynai pagal savijautą.

Apie konkurenciją. Atsimenu kai skaičiau Igno Staškevičiaus knygą „Maratono laukas“, vienas skyrelis man kažkodėl nepatiko, atrodė svetimas ir nemielas. Tai buvo skyrelis apie konkuravimą varžybų trasoje, apie tai kaip palaužti varžovą. Jautėsi kažkokia verslininkiška atmosfera, kurią pavadinčiau „sudorok konkurentą“. Manau sportinė konkurencija, ypač mėgėjiškame lygmenyje, yra kiek kitokia. Iš principo mėgėjas turėtų siekti kovoti su savimi, o kovoti su varžovu (žinoma jeigu apskritai to nori) nesiekiant jo sužlugdyti. Mano moralinės nuostatos ir elgesys šituo klausimu yra visiškai kitoks, nei išdėstyta Igno knygoje. Man nepatinka konkuruoti tikrąja šio žodžio prasme ir to niekada nedarau. Galiu gaudyti trasoje varžovus, bet ne todėl, kad norėčiau juos aplenkti, o todėl, kad toks elgesys man pačiam padeda bėgti greičiau. Tai yra veiksmai orientuoti ne į kitą žmogų, bet į patį save. Todėl trasoje „konkurentui“ visada pasiūlysiu savo vandens buteliuką, visada pasakysiu kokiu tempu bėgam arba kiek dar liko kilometrų. Nes taip pat noriu padėti jam bėgti greičiau. O kai taip padarau dažnai užplūsta teigiamų emocijų banga, dėl kurios pats pagreitėju. Dėl tos pačios priežasties pradėjau atmojuoti aktyviai palaikantiems savanoriams, ir su mažais vaikučiais pliaukštelėti rankytėmis. Bėgimas pirmoj eilėj turi teikti džiaugsmą ir malonumą. O kai tai įvyksta, tada geras rezultatas būna logiška to pasekmė.  

Apie treniruotes. Pirmus du metus treniravausi, griežtai pagal programas. Šiandien tempinukas, rytoj rekoveris, poryt intervalai, tada vėl rekoveris, tada ilgasis bėgimas, tada poilsis ir t.t. Kiekvieną dieną tiksliai žinojau kiek kilometrų bėgsiu ir kokiu tempu. Buvau tikras robotukas. Dabar to nebedarau. Treniruojuosi bet kaip (ypač pamėgau fartleką). Pats jaučiu kokią treniruotę noriu šiandien daryti ir kokiu tempu bėgti. Nebeturiu tradicinių mezociklų ir kitų profesionalių dalykų. Į bėgimą žiūriu gerokai paprasčiau, laisviau ir tai teikia žymiai daugiau džiaugsmo. Nepaisau nusistovėjusių normų ir taisyklių. Koks treneris prieš varžybas būtų leidęs važiuoti dviračiu 65 km? Bėgimas yra skirtas suteikti papildomą prieskonį gyvenimui, o ne atvirkščiai. Tai suvokus, jo vieta gyvenime atsiduria visiškai kitoje erdvėje ir tu gali mėgautis visiškai kitokiais potyriais. Iš sporto lygio pereini tiesiog į “nuotykių“ lygį.

Apie ateities planus. Planą turiu vieną, vienintelį – 60 km ultramaratonas Vokietijos Alpėse, birželyje. Daugiau nieko. Visi kiti bėgimai kažkur, kažkaip. Pagal nuotaiką ir savijautą, laisvai inkorporuojant juos į Gyvenimą.

Susitiksime varžybose, prie Neries, Vingio parke, Sapieginėje, o gal kažkur kitur nežinomoje vietoje drauge šniokšime ropšdamiesi į didelį kalną. Gerų bėgimų ir dar geresnių emocijų!

Tikiuosi nesupyks Ramunė, kad įdėjau jos įkvepiančią nuotrauką. Mergina paskui save traukia 6 atletiškus vyrukus ir laimi pirmą vietą pusės maratono bėgime. Bravo! 

 

Augusto Didžgalvio nuotrauka