Į namų duris pasibeldęs pavasaris,
laikraščiuose trimituojančios antraštės apie 5 km ilgio „maratonus“, bėgti
kviečiančios žvaigždės vėl į parkus ir gatves išvarė tūkstančius žiemą pratūnojusių
„bėgikų“. Asmenukės socialiniuose tinkluose ir dantimis sukąstas medalis yra
gero tono ženklas. Bėgimas turbūt yra populiaresnis net už krepšinį. Ir jeigu
tu nebėgi, tikrai nesi madingas. Popsiškumo šleikštulį jaučiantys „patyrę“
bėgikai, dažnai renkasi nekomercinius bėgimus, panašiai kaip kino gurmanai,
europietišką kiną vietoj holivudinio. Naujokai kuria ambicingus planus kaip
įveiks „pilną maratoną“, o jų facebook‘as žinoma mirgės nuo like‘ų. Įronija?
Jokiu būdu. Epitetai - kvailas, ambicingas, avantiūristiškas, narciziškas labai
tiko mano pirmajam bėgimo pusmečiui. Gerai, kad žmonės bėga, gerai, kad randa
priežastį ar motyvaciją tai daryti. Deja dauguma jų šiemet patirs traumas.
Žinių stoka, per didelės ambicijos, svaiginančiai gerėjantys rezultatai skatins
bėgti daugiau ir greičiau, bet tikrai ne išmintingiau.
Bėgikų pasaulyje besisukdamas
ketvirtus metus, nuolatos matau traumas ir persitreniravimus. Traumuojasi visi -
patyrę ir naujokai. Džiaugiuosi, kad man rimtų traumų visus tuos keturis metus
pavyko išvengti, nors mini skausmų kurie tęsdavosi vieną ar dvi savaites ir
versdavo mažinti krūvius buvo ne vienas. Aš pats manau, kad sėkmės priežastis
yra mano įdirbis, nes nuo mokyklos laikų visada kažką sportuodavau (daugiausiai
futbolą), todėl kūnas neturėjo progos visiškai atrofuotis. Užtat persitreniravimo
išvengti nepavyksta. Kiekvieną sezoną jaučiu, kad būna momentų kai „nusėdu“.
Kaip, kad dabar. Besiruošdamas kalnų ultra maratono varžyboms nusprendžiau, kad
galiu pakelti ilgesnius „longrun‘us“ negu galiu iš tikrųjų. Keturi iš eilės
savaitgaliai su vidutiniu 35 km nuotoliu (vertikalus sukilimas apie 1000 m) ir
darbe gavau klausimą – „ar tau viskas gerai su energija“? Ne, tikrai negerai!
Kaip atpažįstu persitreniravimą? Pats
turiu kelis požymius: 1) darbe nuolatos galvoju, kad viskas ko dabar noriu tai
patogiai įsitaisyti lovoje, 2) mane ima erzinti smulkus dalykai, 3)
akivaizdžiai suprastėja miego kokybė. Vienintelis efektyvus vaistas išlipti iš
šitos duobės yra poilsis ir miegas. Kartais padeda vitaminai. Nebėgiojimo
laikas yra vertingas. Leidžia apmastyti ką tu darai, kodėl tai darai ir kodėl
darai būtent taip kaip darai.
Man niekada nekilo klausimas
kodėl aš tai darau. Jis atrodė toks pats kvailas kaip ir klausimas, „kodėl aš
valgau“ arba „kodėl aš prausiuosi“. Atsakymų į klausymą „kodėl“ yra daugybė ir
jie akivaizdūs. Paskutiniu metu į galvą kalasi kitas klausimas – kodėl aš
būtent taip darau. O čia jau žymiai įdomiau. Kodėl bėgi tiek kilometrų, kodėl
bėgi tokiu greičiu ir ką gyvenime dėl to aukoji? Manau tie klausimai yra ne
sykį iškilę kiekvienam ilgiau bėgiojančiam. Bėgimas kaip hobis suvalgo daug
laiko ir daug pinigų. Per tuos keturis metus supratau, kad didžiausia bėgiko
klaida yra kilometrų vaikymasis. Atrodo žinau, bet pats dažnai ant to grėblio
užlipu. Ne kilometrai parodo bėgimo krūvį ir reikiamą poilsio kiekį. Daug
svarbiau yra treniruotės intensyvumas. Kas bėgo su LTU Trail Running People
Sapieginėje 15 km ratuką, turbūt sutiks, kad po jo jautėsi kur kas labiau
pavargę nei po 20 km bėgimo Vingio parke. Kai supratau kaip perskaičiuoti
kalvotos vietovės kilometražą į lygumų kilometražą pamačiau, kad paskutinių
savaičių krūvis buvo ne 87 km, o 102 km. Papildomai įtraukiau tempinukus ir
intervalus ir jau dvi dienas sėdžiu nusėdusiomis baterijomis ir negaliu bėgti.
Bet tas laikas naudingas. Ne tik todėl, kad galiu parašyti jums, bet ir todėl,
kad turiu daugiau laiko sudėlioti mintims į savo vietas. O mintys yra tokios.
1) Savaitėje labai svarbu turėti bent
1 – 2 dienas laisvas nuo bėgimo ir nuo sporto. Tos dienos tavo rezultatų iš
esmės tikrai nepagerins, bet ženkliai sumažins traumų ir persitreniravimo
tikimybę, o taip pat ir psichologinį spaudimą dėl asmeninio gyvenimo reikalų.
2) Savaitėje pilnai užtenka 3 – 5
bėgimo treniruočių. Vietoj „junk“ bėgimo (atstatomieji, aerobiniai ir pan.
bėgimai), geriau įtraukti papildomas treniruotes (plaukimą, jogą, raumenų
stiprinimą ir pan.). Tiksliau sakant tos papildomos treniruotės yra būtinos. Bet
kuriam sveikam žmogui svarbu cardio, jėgos ir lankstumo balansas. Kiekvienas
disbalansas išlenda vienokiu ar kitokiu pavidalu. Nesvarbu kokia sporto šaka
užsiiminėtum.
3) Visada rotuok bėgimo
treniruotes ir bėgimo trasas. Geriausia, kad savaitėje nebūtų dviejų identiškų
treniruočių ir nebėgtum kiekvieną dieną Vingio parke, nes tikrai vėliau ar
anksčiau užmuši savo motyvaciją.
4) Per savaitę negalima daryti
daugiau kaip 3-jų sunkių treniruočių (sunkios treniruotės yra intervalai,
tempinukai, long run‘ai, kalniukai).
Besivadovaudamas šitais
principais pabandžiau sudėlioti savo optimalią treniruočių savaitę.
Pirmadienis – poilsis;
Antradienis – Intervalai,
kalniukai arba fun run (paaiškinta apačioje), 15 – 20 km;
Trečiadienis – joga arba
atstatomasis bėgimas su drills‘ais, 0 – 10km;
Ketvirtadienis – Tempinukas arba
fun run, 15-20 km;
Penktadienis – joga;
Šeštadienis – long run‘as (longruną
darau šeštadienį ir tik šeštadienį, nes dažnai būna, kad sekančią dieną būni
nusėdęs, o aukoti darbo energiją vardan bėgimo jau savaime yra gyvenimo disbalansas),
25-35 km;
Sekmadienis – Jėgos treniruotė
arba atstatomasis bėgimas, 0-10 km.
Visumoje gaunasi 55 – 95 km
savaitė su visomis esminėmis treniruotėmis, tiek bėgimo, tiek kūno bei laisvu
pirmadieniu ir penktadieniu (nes darbas baigiasi anksčiau ir galiu pasidaryti
jogos treniruote). Beje dėl papildomų treniruočių. Iš visko ką esu bandęs – gym‘as,
crossfit‘as, plaukimas, dviratis, joga, laiko ir gaunamos naudos prasme
efektyviausia yra ejangaro joga. Ištampo kūną kaip reikalas, sustiprina
raumenis (netikėjau, kad joga gali reikalauti fizinės jėgos) ir sudėlioja
mintis į savo vietas.
Kas per velnias tas fun run?
Tokio termino nėra bėgimo treniruočių programose, nes jį gali sugalvoti tik
pačiuožęs trailininkas. Fun run bėgimas skirtas patirti kuo daugiau malonumo.
Aš begu į maksimaliai vaizdingas vietas (mano favoritai Karoliniškės, Verkiai,
Sapieginė, Kalnų parkas, arba Senamiestis naktį) su maksimaliai smagiais takais
(ypatingai vertinu lėkštai greitas ir vingiuotas nuokalnes, su daugybę kliūčių,
nuvirtusių medžių, duobių ar šaknų arba su smagiais laiptukais) ir tose trasose
stengiesi patirti maksimaliai daug malonumo, tarsi žaisdamas vaikas. Arba bėgu
į visiškai nežinomas vietas ir bandau surasti naujas įdomias trasas. Šitie
bėgimai yra gryniausia meditacija ir jų laukiu labiau nei bet kokių kitų.
iš dalies nesutiksiu su vienu jūsų teiginiu :)
AtsakytiPanaikinti"Bėgimas kaip hobis suvalgo daug laiko ir daug pinigų." - laiko taip, bet tai pati pigiausia sporto šaka pasaulyje!:)