Monblanas „fast and light“ stiliumi arba ko jūs tikrai neturėtumėte mėginti pakartoti

Po praėjusių metų kelionės į Alpes su Montis Magia klubu ir pažintimi su tradiciniu alpinizmu, šiemet į Alpes išsiruošiau su Neko Trail Runners klubu ir mintimi išbandyti „fast and light“ alpinizmą. Šio alpinizmo koncepcija yra kalnuose judėti greitai ir lengvai su kuo mažesniu svoriu, kažkiek dėl jo aukojant saugumą.  Didžiausias koncepcijos įkvėpėjas – Killian Jornet įspūdingą savo projektą Summits of my Life - http://summitsofmylife.com/#/proyecto - vainikavo šturmuodamas Everestą nuo bazinės stovyklos iki viršukalnės per 17 valandų be jokių deguonies kaukių ar įtvirtintų virvių. Žinant, kad įprastas kopimas vyksta apie 4 dienas toks judėjimas kalnuose, atrodė, kad atveria visiškai naujus horizontus ir galimybių ribas, kurias labai norėjau pačiupinėti savo rankomis. Neko Trail Runners organizavo 8  dienų stovyklą Alpėse Les Houches miestelyje (šalia Chamonix), kurią turėjo vainikuoti Monbalno šturmas Gouter maršrutu, tiesiog nuo mūsų trobelės Les Houches miestelyje. Pačią stovyklą sudarė labai aktyvi fizinė veikla per savaitę susidėjusi maždaug iš 30 valandų bėgimo ir kopimo į kalnus, neskaitant laipiojimo stačiomis olomis su sauga, slackline'inimo ir kitų malonumų. Mūsų būrį sudarė 10 "nurautų" žmonių, kurių originalumas ir entuziazmas garantavo gerą nuotaiką ir nesibaigiančius nuotykius.

Bet grįžkime prie Monblano. Kad skaitytojas geriau suvoktų avantiūros mąstą, pasakysiu, kad tradiciškai Monblanas Gouter maršrutu kopiamas taip: pirmą dieną traukinuku užsikeliama iki La Station Mont-Lachat (2074 m), tuomet lipama iki Refuge de Tete Rousse (3167 m) arba Refuge du Goutier (3815 m) ir nuo jų (permiegojus ir pavalgius) kitą rytą (naktį) šturmuojama viršukalnė. Mūsų planas buvo išjudėti vakare iš savo namelio (1100 m) ir vienų įkvėpimu šturmuoti Montbalną su pirmaisiais saulės spinduliais.

Kad būtų galima toliau objektyviai suvokti mūsų nuotykius reiktų pateikti lyginamąjį savo portfolio tipinio alpinisto atžvilgiu:

• Naudojimasis alpinistine įranga – pradžiamokslio pradžia (esu porą sykių naudojęs kates bei ledkirtį, moku kelis mazgus, bet tikrai nemokėčiau iškelti žmogaus iš plyšio);
• Žinios apie kalnus – minimalios (buvau tik vienoj alpinistinėj kelionėm į kalnus, trekinimas neapsnigusiais takais nesiskaito);
• Ištvermė – labai gera;
• Laipiojimo įgūdžiai – vidutiniai;

Mano įranga:

• La Sportiva Crossover GTX bėgimo batai;
• Bėgimo timpos su apsauga nuo vėjo ir neperšlampamos žygio kelnės;
• Termo apatiniai, pukinė striukė su kapišonu, žygeivio striukė nuo lietaus;
• Šilta kepurė;
• Plonos ir storos pirštinės;
• Rišamos katės, tiesus ledkirtis, trekinimo lazdos, šalmas;
• Suunto laikrodis su gpx maršrutu;
• 1,5 – 2 l vandens, truputis energetinių guminukų, keli snikers batonėliai, keli kalnų žygių batonėliai ir elektrolitų tirpios tabletės.
• Bendras kuprinės svoris apie 7 – 8 kg.

Neskaitant dviejų mūsų vedlių, kiti komandos nariai buvo dar mažiau negu aš čiupinėję alpinizmo ir realiai nelabai žinojo į ką veliasi. Bet entuziazmas kartais nuverčia kalnus. Taigi, to entuziazmo vedami šeši iš dešimties stovyklos narių nusprendė šturmuoti Monblaną.

20:30 pajudėjome iš savo namelio, nėrėme į mišką ir vingiuotu serpantinu pasileidome į žygį. Kartu su pirmaisiais kalnų ožiais, mus pasitiko sutemos ir traukinuko bėgiais jau judėjome tamsoje. Naktį tiesa sakant nelabai ką ir tesupranti, judi vorele paskui vedlį ir tiek. Taip nieko nesuprasdami atsidūrėme ant pavojingojo kuluaro, kuris pasižymi nuolatiniu akmenų byrėjimu. Maždaug tokiu:

Aš tiesą sakant tamsoje net nesupratau, kad esu ant kuluaro, o kelią pametę kai kurie alpinistai, tiesiog lipo kuluaru aukštyn keldami akmenų griūtis. Nuolatiniai riksmai - „rock“ ir mūsų griuvinėjimai ant žemės bandant apsaugoti galvas priminė vaikystės karinius žaidimus, tik dabartiniai buvo žymiai pavojingesni. Laimei niekam akmuo į galvą nepataikė, taigi praėję baisiąją atkarpą patekome ant maždaug 400 m aukščio sienos. Ji mus pasitiko su šypsena. Nebuvo jokio ledo, tik pliki akmenys, todėl judėti buvo vienas malonumas. Čia reiktų pasakyti, kad mūsų startas buvo pernelyg intensyvus, todėl šitoje vietoje jau kai kurie komandos nariai buvo pernelyg pavargę, kad galėtų judėti pakankamai greitai, todėl grupė po truputi skydo (už tai susilaukėm daug priekaištų iš tradicinio alpinizmo atstovų Lietuvoje, bet fast and light koncepcija būtent tokia ir yra, kad kiekvienas juda sau patogiu tempu ir turi gebėti pats savimi pasirūpinti). Susitikome visi Refuge de Tete Rousse (3167 m), kurį pasiekėme maždaug po 4 valandų. Nepaisant nuovargio judėjime toliau, Refuge du Goutier (3815 m) pasiekėme po 6,5 val., ir dabar jau buvo aišku, kad toliau judėti bus dar sunkiau. Aš pabaigiau paskutinius savo skysčių likučius, vandens pasipildyti naktį negavome, todėl prognozės tapo visai nelinksmos. Po pusvalandžio atokvėpio išjudėjome toliau. Jonas traukė pirmas, aš atsilikęs iš paskos, kiti nariai dar toliau. Nuotykių aišku buvo. Vieną grupės narę ištiko kalnų liga su labai rimtais simptomais, todėl jai teko greitai judėti žemyn (jai viskas dabar gerai), kitam grupės nariui aklimatizacijos stoka pakirto paskutines jėgas, o likę du bandė jais pasirūpinti. Mes su Jonu judėjome tolyn, bet atskirai dėl fizinių galimybių skirtumo. Labai gaila, kad šitoje vietoje laikrodyje pasispaudė pauzė ir daugiau detalių apie kopimą negaliu pasakyti. Žinau, tik kada pasiekiau viršukalnę pagal nuotraukos padarymo laiką. Dome du Gouter pasiekiau su „smėliu burnoje“, tai toks šlykštus dehidratacijos jausmas, kai gerklėje nebelieka seilių ir žinai, kad esi labai rimtoje padėtyje. Čia manęs laukė jau gerokai sušalęs Jonas, ragindamas greičiau judėti kartu į viršūnę, bet aš supratau, kad tokio tempo tokioje būsenoje tikrai nepalaikysiu, todėl ir toliau judėjome atskirai. Iki viršukalnės buvo belikę vos 500 metrų, bet jie buvo neabejotinai sunkiausi mano gyvenime. Be milžiniškos dehitratacijos, prisidėjo aklimatizacijos stoka, ir uraganinis iš kojų verčiantis vėjas. Daugybė ekspedicijų apsisukinėjo ir grįžinėjo atgal, o aš bandžiau keteromis judėti tolyn, ignoruodamas akivaizdžiai didelę riziką (apie malonumą judėti keteromis galite pasižiūrėti čia (nuo 2:30, ypač smagu prasilenkti su besileidžiančiomis grupėmis, jei nuslysi nuo briaunos, tai tavo gyvenimas jau baigtas).

Amerikiečių ekspedicija, paklausė ar tikrai aš su tokią įranga (katės ir lazdos), prie tokio vėjo lipsiu į viršukalnę, ir kvailas ego atsakė, taip, žinoma. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų. Bėgimo terminais kalbant buvau visiškai lūžęs, tačiau priešingai nei bėgime neturėjau teisės sustoti, nes sustojimas reiškia sušalimą su labai liūdnomis pasekmėmis. Nežinau, kodėl neapsisukau ir negrįžau atgal, nors keliasdešimt kartų jaučiau, kad daugiau nebegaliu. Žingsnis po žingsnio iki viršūnės. Monblaną pasiekiau 7 ryto. Euforijos nebuvo jokios, bandžiau padaryti kelias nuotraukas, bet vėjas tiesiog laužė telefoną iš rankų. 

Todėl greitai apsisukau ir judėjau žemyn. Buvau taip lūžęs, kad net judėti nuo kalno reikėjo pastangų. Manau, čia mane išgelbėjo ultra patirtis ir supratimas, kad net tada kai negali, vis tiek dar gali. Nežinau kiek valandų judėjau su smėliu burnoje, žingsnis po žingsnio. Protas nebeveikė, bandžiau kažkokiu būdu stumtis ir dariau viską, kad nebūčiau nupūstas nuo keteros. Žingsnis po žingsnio, kuo žemiau, kuo toliau nuo viršūnės su viltimi prieiti bet kokį vandens šaltinį. Nežinau kiek valandų judėjau tokios būsenos, gal 4, gal 5. Nusileidau nuo sienos, praėjau baisųjį kuluarą ir vos tik jį kirtau, radau tirpstančio vandens šalinį. Tuomet mano Monblanas buvo baigtas. Pagaliau tapau ramus, kad nuo kalno sėkmingai nusileisiu.

Ar dar kartočiau tokį žygį? Ne. Ar siūlyčiau kam nors daryti kažką panašaus? Ne. Tikrai yra labai neprotinga su tokiu nuovargiu atsidurti pačioj pavojingiausioje vietoje. Mums dalinai pasisekė su oru, nepaisant iš kojų verčiančio vėjo, oras buvo šiltas (labai nedidelis minusas). Bet jeigu tokioj būsenoj patektum į pūgą arba kaulus stingdantį šaltį, pasekmės galėtų būtų labai liūdnos. Fast and light stilius yra puikus ir efektyvus būdas keliauti kalnuose, bet reikalauja ne tik puikaus fizinio pasiruošimo, bet ir didelės alpinistinės patirties, kitu atveju tai tėra paprasčiausia avantiūra. Kol nesate gerai fiziškai ir techniškai pasirengę, nedarykite to. Beje oras čia yra lemiamas. Killian Jornet po savaitės su marškinėliais pasišvilpaudamas sukopė tuo pačiu maršrutu. Ir jeigu jo būtumėte paklausę įspūdžių, pasakytų - žiūrėk, koks nuostabus oras, ir išvardintų visas aplink esančias Alpių viršukalnes. Tiesiog kita klasė :)