Praėjus 3 savaitėms po Vilniaus maratono ir atlėgus įspūdžiams nusprendžiau pažvelgti į tas nematomas dienas vardu treniruotės. Žmonėms, niekada nebėgusiems tos mistinės trasos, kurios ilgis 42 km 195 m, galbūt padės nuimti paslapties šydą, o ilgų distancijų mėgėjus galbūt paskatins pasidalinti savo įspūdžiais ir padiskutuoti kaip geriau pasiruošti kitam maratonui. Juk bėgsim, ar ne? Mano ir Dovilės noras yra plėtoti aktyviai sportuojančių bendraminčių ratą ir paskatinti kitus atrasti naujas savo galimybių ribas. Taigi pradedam.
Kokio velnio aš sugalvojau bėgti tą maratoną? Viskas prasidėjo nuo to, kad gerdami alų su draugais netyčia pasukome kalbą apie bėgiojimą. Neprisimenu visų ten detalių, bet savo malonumui bėgiojantis kolega pasakė kažką panašaus į frazę „kad 15 km nubėgti yra žiauriai sunku, o bėgdamas 20 km išspjautum visus savo plaučius“. Aš aišku, tuo nepatikėjau. Sakau, jeigu rimtai pasitreniruočiau – nubėgčiau. „Ne, Mariau – nenubėgtum“, nukirto draugas. Tuo kalba apie bėgimą ir baigėsi. Aš galvojau, kad visai smagu būtų pagerinti savo savijautą, ir pradėti dažniau pabėgioti, bet niekaip nerasdavau laiko. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime, viską pakeičia vienas įvykis. Vieną dieną į darbą paskambino Dovilė ir sako, gal nori, kad užrašyčiau į maratoną? Kitais rūpesčiais užverstos smegenys daug negalvojo ir lengvabūdiškai pasakė – gerai. Taigi pinigai sumokėti ir mano pavardė guli prie VIII Vilniaus maratono dalyvių sąrašo.
Laikas pradėti treniruotis. Čia reikėtų pasakyti, kad neseniai buvome pabaigę remontus savo naujajame bute Šiaurės miestelyje ir pilnai persikraustę. Taigi turime daugiau laisvo laiko, o svarbiausią greta mūsų yra puikiausia treniruočių trasa – asfaltuotas dviračių takas palei Nerį. Nuo ko pradėti treniruotes? Aišku nuo parduotuvės! Bėgiojimo bateliai, kelnės, marškinėliai, džemperis krenta į krepšelį ir lekiu į trasą. Treniruotis pradėjau Gegužės viduryje likus maždaug 4 mėnesiams iki maratono. Pirmoji pažintis su trasa buvo 4,7 km ilgio. Teko gerai paplušėti, parbėgęs braukiau prakaitą ir giliai kvėpavau. Bėgimas nėra lengvas užsiėmimas, tąsyk pagalvojau. Pradėjus svarbiausia nemesti, o man tokia mintis net nebandė kilti. Treniravausi toliau. Atstumas palengva didėjo, greitai galėjau bėgti 7 km, po to 9,5 km, tada 11 km. Padidinęs atstumą duodavau organizmui priprasti prie krūvio, adaptuotis, tada vėl truputį padidindavau. Jaučiau, kad viskas kaip per sviestą einasi, pasitikėjau savimi, sistemingai dirbau ir didinau atstumus – 13,5 km, 15 km, 17 km. Įkvėptas savo sėkmės nusprendžiau išbandyti pusės maratono trasą – 21 km 100 m. Šiltoką vasaros dieną kaip visada duodu gerą tempą ir aistringai lekiu pusmaratonį. Pradžia gera, kojos lengvos, kvėpavimas puikus, tempą palaikau didesnį nei 12 km/h. Patenkintas savo fizine forma lekiu toliau. Bet vasara yra vasara, karštis negailestingai naikina skysčio atsargas ir bėgti darosi vis sunkiau. Tempas krenta, tačiau sukaupęs valią tesiu bėgimą. 21 km riba vis artėja, tačiau bėgimas darosi jau nebepakeliamai sunkus. 19 –ame km bėgdamas į kalną užsilenkiu. Jėgos baigėsi, trasa neįveikta, organizmas dehidratavęs, kojas vos galiu pavilkti, o atstumas iki namų geri trys kilometrai. Atsistatymas buvo sunkus, bet nuotykis įvyko pačiu laiku.
Gal paskaitykim truputi teorij
os? Užsilenkimo priežastys buvo akivaizdžios: dehidratacija ir išeikvota energija. Akivaizdu, kad užsidaviau ir per didelį tempą. Vėliau bėgdamas pusės maratono atstumo distancijas visuomet pasiimdavau su savimi bent jau energetinio gėrimo skysčių ir gliukozės papildymui. Bet pakalbėkim apie teoriją. Lendu į visažinę wikipedia ir skaitau kas ten parašyta. „Maratono bėgikai apie 70 % energijos gauna iš sukauptų angliavandenių ir apie 30 % iš riebalų... esant pulso dažniui 75 – 85 % maksimalios vertės, vyksta aerobinis energijos pasisavinimas, esant dažniui virš 85 % maksimalios vertės vyksta anaerobinis energijos pasisavinimas.. Dauguma maratono treniruočių programų trunka mažiausiai 5 arba 6 mėnesius, laipsniškai didinant bėgamą atstumą... Dauguma trenerių rekomenduoja per savaitę didinti distanciją ne daugiau kaip 10 %... Likus mėnesiui iki maratono per savaitę reikia įveikti apie 64 km, o ilgasis bėgimas turi sudaryti apie 32 km... t.t.“ Įspūdingi reikalavimai ar ne? Ir čia patarimai mėgėjui! Profesionalai turi visai kitokias, kur kas rimtesnes programas. Toks pasiskaitinėjimas iš esmės išklibino mano pasitikėjimą, kad galiu įveikti šią distanciją. O kai perskaičiau apie „atsitrenkimą į sieną“ (angl. „hitting the wall“) tai jau visai neramu pasidarė: „bėgikas gali sukaupti 2000 kcal vertės glikogeno kiekį savo kūne, kurio užtenka įveikti maždaug 30 km distanciją. Kai glikogeno atsargos baigia išsekti, organizmas yra priverstas deginti riebalus, kurie nedega taip greitai. Kuomet taip nutinka bėgikas patiria dramatišką nuovargį ir jaučiasi taip tarsi atsitrenktų į sieną“.
os? Užsilenkimo priežastys buvo akivaizdžios: dehidratacija ir išeikvota energija. Akivaizdu, kad užsidaviau ir per didelį tempą. Vėliau bėgdamas pusės maratono atstumo distancijas visuomet pasiimdavau su savimi bent jau energetinio gėrimo skysčių ir gliukozės papildymui. Bet pakalbėkim apie teoriją. Lendu į visažinę wikipedia ir skaitau kas ten parašyta. „Maratono bėgikai apie 70 % energijos gauna iš sukauptų angliavandenių ir apie 30 % iš riebalų... esant pulso dažniui 75 – 85 % maksimalios vertės, vyksta aerobinis energijos pasisavinimas, esant dažniui virš 85 % maksimalios vertės vyksta anaerobinis energijos pasisavinimas.. Dauguma maratono treniruočių programų trunka mažiausiai 5 arba 6 mėnesius, laipsniškai didinant bėgamą atstumą... Dauguma trenerių rekomenduoja per savaitę didinti distanciją ne daugiau kaip 10 %... Likus mėnesiui iki maratono per savaitę reikia įveikti apie 64 km, o ilgasis bėgimas turi sudaryti apie 32 km... t.t.“ Įspūdingi reikalavimai ar ne? Ir čia patarimai mėgėjui! Profesionalai turi visai kitokias, kur kas rimtesnes programas. Toks pasiskaitinėjimas iš esmės išklibino mano pasitikėjimą, kad galiu įveikti šią distanciją. O kai perskaičiau apie „atsitrenkimą į sieną“ (angl. „hitting the wall“) tai jau visai neramu pasidarė: „bėgikas gali sukaupti 2000 kcal vertės glikogeno kiekį savo kūne, kurio užtenka įveikti maždaug 30 km distanciją. Kai glikogeno atsargos baigia išsekti, organizmas yra priverstas deginti riebalus, kurie nedega taip greitai. Kuomet taip nutinka bėgikas patiria dramatišką nuovargį ir jaučiasi taip tarsi atsitrenktų į sieną“.
Tęsiam pasiruošimą. Truputį susipažinęs su teorija pradėjau nuo to, kad nusipirkau pulsomatį ir pradėjau sekti savo pulso dažnį. Atsigavęs po savo sugriuvimo ties 19 km tęsiau pasiruošimą. Šį kartą jau ramesniu tempu. Taikyti metodikos 16 – 16 – 32 nebuvau pasirengęs, tačiau vietoj jos taikiau bėgimus 10 – 10 – 22. Darbo dienomis du kartus prasibėgdavau po 10 km, o savaitgalį darydavau 22 km bėgimus. Šią programą taikiau 4 savaites iš eilės iki pat maratono bėgimo. Konvertuojant 22 km 130 m į pusmaratonio (21 km 100 m) laiką pasiekiau tokius rezultatus: 01:47:56, 01:44:13, 01:50:05. Likus savaitei iki maratono gerinau visus savo rekordus, tiek 10 km – 00:43:29, tiek pusmaratonio – 01:40:06. Jaučiausi kaip reikiant sustiprėjęs, bet dėl maratono distancijos nebuvau tikras. Paskutinę savaitę atlikau tik vieną lengvą 10 km bėgimą ir daviau organizmui pailsėti. Maratoną įveikiau. Apie jo įspūdžius jau rašiau straipsnyje „pirmojo maratono dienoraštis“, todėl čia nebešnekėsiu.
Kas toliau? Bėgioti man patinka. Mėgstu po darbo išvėdinti galvą lengva ristele prasilekiant 10 km. Kai kam patinka nuleisti stresą prisigeriant draugų kompanijoje, man – bėgiojant. Ir didesnis efektas ir sveika. Bėgimas mane pakeitė taip, kad alkoholio beveik nebevartoju ir nekyla jokio noro. Blogai, kad dabar anksti temsta, tai stiprus trukdys treniruotėms. Nenoriu prarasti įgytos formos, todėl jeigu turiu progą prasibėgti stengiuosi jos nepraleisti. Atsigavęs po maratono nesiliauju stebėjęsis, kad 30 – metis turi dar užtektinai rezervų gerinti sportinę formą. Paskutinės savaitės rekordai 10 km – 00:43:00, pusmaratonio – 01:37:00, teikia asmeninį pasitenkinimą ir skatina kurti ateities planus. Kitamet gegužės 20 d. vyks tarptautinis Rygos maratonas, kuris sutraukia beveik 5 kartus daugiau dalyvių nei Vilniaus. Su Dovile planuojame dalyvauti ir ieškome bendraminčių kas norėtų prisijungti. Gyvenimas juk skirtas mėgautis juo ir išmėginti pačius įvairiausius dalykus. O, kad Rygoje bus smagu, net neabejoju.
Savo dienoraštį norėčiau pabaigti romėnų rašytojo Publijaus Siro žodžiais: „niekas nežino ką sugeba, kol nepamėgina“. Jeigu norite, pradėti bėgioti arba šiaip sportuoti, negalvokite per ilgai, neieškokite priežasčių tai nukelti į rytdieną. Tiesiog imkite ir pradėkite. Pradėkite šiandien. Patikėkite bus smagu.
2011.10.02
