Pirmoji pažintis su alpinizmu

Atsimenu vaikystėje turėjau tokią knygutę apie pačias įvairiausias sporto šakas, kurią mėgdavau dažnai vartyti. Futbolas, krepšinis, boksas ir daugybė kitų sporto šakų buvo trumpai aprašytos, ir aš ją varčiau ir varčiau bandydamas įsivaizduoti save įvairiose amplua ir suprasti kas man tikrai patinka. Tuomet už akių užkliuvo alpinizmas – drabužiai apsimuturiavęs vyras, stačiu snieginiu šlaitu kopė į kalną. Nesumeluosiu, kad tas vaizdas man paliko įspūdį. Jis atrodė tarsi kažkokios žmogiškosios stiprybės etalonas, žmogus galintis nugalėti pačius sudėtingiausius gamtos iššūkius, rizikuoti savo gyvybe ir padaryti tai kas rodos, paprastam mirtingajam yra neįmanoma. Prieš maždaug 25 metus galvoje paliktas įspaudas išliko iki šių dienų - alpinizmas man visada buvo kažkas tokio.

Turiu meilę kalnams. Visada turėjau. Savo pirmojoje kelionėje į užsienį jau trekinau Tatrų kalnuose. Tą dariau daugybę kartų, skirtingose šalyse, nusibelsdamas toli nuo civilizacijos, kai rodos visos dienos kelionėje sutinki vos vieną kitą bendramintį, nes tavo pasirinkti takai nėra skirti masiniam turistų srautui. Tose kelionėse radau tikrąjį nuotykio džiaugsmą, kelionę į nežinią, bet kartu ir į laisvę ir tas jausmas iki šių dienų man liko dvasinės ramybės ir pusiausvyros šaltinis. Tai buvo laikai kai aš dar nebuvau atradęs bėgimo. Tuomet mėgėjiškai spardydavau kamuolį Vilniaus stadionuose ir laisvalaikiu gerdavau nemažai alaus.

Gyvenimas kažkuo panašus į kalnus. Rodos eini savo suplanuotu maršrutu ir esi tikras, kad gerai žinai savo kelią, bet staiga pamatai kažką kas priverčia tave padaryti kitokį pasirinkimą. Pamatai, kad ta viršūnė, link kurios kopei, nėra ta kurios tu nori, arba tavo pasirinktas kelias, nėra tas kelias kuriuo turėtum eiti. Kylant į kalną atsiveria naujos perspektyvos, ir kartu su jomis tavo gyvenimas pasisuka kitais maršrutais. Man taip nutiko su bėgimu. Du kartus. Pirmą kartą (visiškai netikėtai ir neplanuotai) atradau bėgimą, tiksliau jo didenybę maratoną, o antrą kartą atradau trailą, kartu su juo ultrą trailą ir žinoma bėgimą kalnuose. Taigi mano kelionės į kalnus jau tapo nebe trekintojo nuotykiu, o bėgiko nuotykiu. Lakstymas 2 km aukščio viršūnėmis tapo norma ir būtinu vasaros atributu. Tačiau kalnų nebuvau atradęs savo pirmojo susižavėjimo formoje – alpinizme, ir vis jaučiau, kad būtinai privalau tai padaryti.

 

Pirmoji ultra kalnuose, Zugspitz, 2014 

Mano kelionė buvo spontaniška. Žinojau, kad pažintį su alpinizmu geriausią būtų pradėti taip pat kaip ir su plaukimu - ne skaitant krūvą knygų apie tai kaip reikia plaukti, o tiesiog šokant į vandenį ir plaukiant. Skirtingai nei plaukime kur gali teliuškuotis prie pat kranto, alpinizme tokio avantiūrizmo negali sau leisti, šalia tavęs turi būti patyrę žmonės, kurie pamokytų kaip reikia elgtis kalnuose. Todėl kai pasitaikė proga nerti į alpinizmo vandenis su patyrusiais montis magia alpinistais supratau, kad tokios kelionės neturėčiau praleisti. Džiaugiausi proga tiesiogiai gauti patirtį ir iš karto ją praktiškai panaudoti.

Atvirai sakant šitos kelionės prisibijojau. Prisibijojau kelių dalykų. Miegojimo kalnuose palapinėje kažkur sniegynuose, kalenti dantimis nuo šalčio ir nežinoti kaip sušilti (bėgikai turi labai mažai riebalų ir jiems būna žymiai labiau šalta, nei statistiniam piliečiui). Taip pat bijojau pačių kalnų. Žinojau, kad alpinizmas yra rizikingas užsiėmimas ir jame daug žmonių žūsta. Visgi su savimi sutariau vieną dalyką, blogiausiu atveju visada galiu atsitraukti ir pasakyti – ne. Galiu apsisukti ir grįžti atgal. Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad šita galimybe vieną kartą teko pasinaudoti.

Mūsų grupę sudarė 6 keliautojai – 5 alpinistai (Andrius – kuris vadovavo visam paradui, jo dešinioji ranka - Vilma, geros nuotaikos garantas – Edmundas, civilizuoto alpinizmo šalininkas - Aleksas, racionalioji Ilona) ir aš – kalnų bėgikas, apie alpinizmą nežinantis nieko, kurį kantriai elementarių dalykų mokė visi komandos nariai. Mano kelionės tikslas buvo labai paprastas – sužinoti kas yra alpinizmas ir rasti savo santykį su juo, t. y. suprasti kas man jame patinka, o kas ne. Preliminari kelionės koncepcija susidėjo iš trijų dalių: laipiojimo uolomis (single rope), multi pitch‘o ir snieginės viršūnės šturmavimo. Įrangos sąrašą sudarė Vilma, kai ką teko nusipirkti, kai ką išsinuomoti, o kai ką pasiskolinti. Kelionės kryptis – Alpės, šturmuoti planavom Schrekhorną – 4078 m kalną stūksantį Šveicarijoje.

 Mūsų šešiukė (trail runner'is ir spalva skiriasi :D )

Schrekhorno nešturmavom. Jau vairuodami link Šveicarijos sekėme orus ir paskutiniu metu pasukome link Italijos. Atsidūrėme Finale Ligure miestelyje ir vietoj kalnų šturmo pamerkėme kojas... į jūrą. Štai taip prasidėjo mano pažintis su alpinizmu. Krykštaujantis, tarsi maži vaikai, suaugusių vyrų ir moterų būrys, šokinėjo per bangas Ligūrijos jūroje ir darė visokias kvailystes kokios tik šaudavo į galvą. Jau sekančią dieną tas pats šešetukas klampojo per sniegą Italijos Alpėse 3 km aukštyje smigdamas gylin iki kelių, nušalusiomis pėdomis bandantis pasiekti Monte Viso viršukalnę.

 Ligurijos jūroje

Keliautojus sniegas pasitiko jau 2300 metrų aukštyje, 2600 m aukštyje pradingo paskutinės pėdos ir mes klampojome nežinia kokiu maršrutu, patys skindamiesi kelią, smigdami gilyn į sniegą, traukdami kojas lauk ir vėl kartodami tuos pačius žingsnius. Kartais sustodavome atsisėsti ant akmens, nusimaudavome batus, išsigręždavome kiaurai permirkusias kojines, užsidėdavome jas atgal ir judėjome tolyn. Aleksas su Ilona nusprendė, kad nėra prasmės toliau šaldyti pėdas ir pasuko atgal, o likusi ketveriukė klampojo tolyn. Buvo akivaizdu, kad Monte Viso yra per toli ir jo pasiekti mes nespėsime, todėl nusprendėme apsiriboti kita viršukalne.

Kažkur Italijos Alpėse

Techniškai sudėtingu traversu (mano akimis žiūrint) šturmavome nežinomą viršukalnę, kurios aukštis buvo 3040 m. Tą dieną kalnuose nuėjome apie 35 km surinkdami 2000 + vertikalaus sukilimo (didesniąją dalį snieginio). Aklimatizacija man pasireiškė praleidus apie 10 val. kalnuose, kuomet rimtai skaudėjo galvą, o dėl per mažo skysčio kiekio prisidėjusi dehidratacija visai pakirto jėgas. Atsigavau tik refuge (namelis kalnuose) sukirtęs lėkšte geros sriubos ir susipylęs į save litrą vandens iš šaltinio. Vilmai teko ištuštinti skrandžio turinį, o kalnų vilkas – Andrius jautėsi absoliučiai komfortiškai. Tuo tarpu Ilona su Aleksu miegojo kalnų papėdėje po atviru dangumi kai mes nusiplūkę po 16 valandų kelionės nusileidome žemyn.

 

Traversas reikalavo drąsos ir minimalių laipiojimo įgūdžių

Tarpus tarp kopimo kalnuose puikiai užpildė laipiojimas uolomis ir multipich‘as. Atradau, kad gana neblogai pagaunu lipimo kojomis techniką ir itališkas/prancūziškas penkiukes gliaudžiau be didesnio vargo, nei kiek neiškrisdamas iš bendro komandos konteksto. Teko įveikti ir šešiukę, nors pastarajai nugalėti jau prireikė ir kalbos žodyno. Multipichas‘as nuo laipiojimo uolomis (single rope) skiriasi iš esmės tuo, kad paprasto laipiojimo uolomis aukštį riboja virvės ilgis, nes ji panaudojama tik vieną kartą. O multipich‘o aukštis nėra ribojimas, nes ta pati virvė gali būti panaudojama daug kartų. T. y. lyderis užlipa iki stoties prisitvirtina prie jos, tuomet iki stoties lipa kiti virvės nariai (tuo metu juos saugo lyderis). Jie užlipę tvirtinasi prie stoties ir lyderis su virve kopia aukštyn, kol jį saugo žemiau esantis komandos narys ir t.t. Taip kopiama tol kol baigiasi uola. Jeigu pirmu atveju lipdavome maždaug į 25 m aukštį, tai antru atveju sulipdavome į 70 – 80 m uolą, kuri natūroje atitinka maždaug 25 aukštų pastatą. Ar buvo baisu? Tikrai ne. Lipi aukštyn ir negalvoji kas ten žemiau dedasi, pasitiki tave saugančiu komandos nariu ir kapoji į viršų. Laipiojimas uolomis man labai patiko. Jaučiu, kad šitoje srityje turiu gabumų ir norėčiau truputį juos patobulinti.

Suaugusių vaikų darželis

 Multipichinam Chamonix

Taip besismagindami iš Italijos atsidūrėme Prancūzijoje, žaviajame Chamonix miestelyje (reikia tarti Šamoni). Monblano papėdėje įsikūręs sporto miestelis yra tikra kalnų entuziastų Meka. Iš čia rugpjūčio mėnesį startuoja legendinis bėgimas UTMB (Ultra Trail du Mont Blanc). 170 km ilgio su 10 km vertikaliu sukilimu neįtikėtino sunkumo trasa, kurioje šiemet antrą vietą iškovojo mūsų ultra žvaigždė Gediminas Grinius, yra bene kiekvieno ultra bėgiko svajonių sąraše. Be ultra bėgikų čia yra ir alpinistų „sostinė“, iš kurios jie šturmuoja Monblaną ir kitas greta stūksančias viršūnes. Taip pat čia žiemą smaginasi slidininkai, į kalnus mina dviratininkai ir taip toliau. Tiek daug sporto prekių parduotuvių nesu niekur matęs. Jeigu tavo brand‘o nėra čia, tai tu su kalnais neturi nieko bendro. Pats Chamonix man paliko didelį žavesį. Jaukus miestelis, su gražiu senamiesčiu, skaniu maistu ir daugybe sielos brolių, kelia malonius prisiminimus ir čia tikrai dar kartą grįšiu. Galvoje jau dėliojasi Chamonix atostogų konceptas, bet iki galo dar jo neišgryninau.

 Prancūzijos alpinizmo sostinė

Kaip rašiau pradžioje Sreckhorno mes nešturmavome. Nusprendėme imti Aiguille d‘Argentierre. Planas buvo toks: pirmą dieną pereiti suaižėjusį ledyną, pakilti aukščiau Refuge d‘Argentierre, permiegoti 2900 m aukštyje ir ryte Y kuluaru šturmuoti viršukalnę. Prisipakavę pilnas kuprines mantos (apie 25 kg ant pečių) išsiruošėme į dviejų dienų kelionę.

Belenkiek sverianti kuprinė

Pirmasis iššūkis buvo ledynas. Pirmą kartą susidūriau su suaižėjusiu ledynu, neįtikėtino dydžio plyšiais ir skylėmis, kur padarius klaidą ir nuslydus žemyn, galėtum susilaužyti viską ką turi ir visiškai neaišku kokiu būdu tave tektų iš jo ištraukti. Klaidžiojom labai atsargiai, užsidėję kates, tačiau šita vieta man nekėlė didelio žavesio ar pasitikėjimo. Ledynui pereiti prireikė apie 5 valandų. Baigiamojoje jo dalyje plyšiai susiaurėjo, tačiau jie pasislėpė sniegu, todėl teko eiti susirišus virve, kad jeigu vienas kristų, kiti galėtų jį pasaugoti. Laimei to daryti neteko, niekas neįkrito ir ledyną perėjome sąlyginai saugiai. Toliau buvo paprastas kopimas aukštyn kol sutemus pasiekėme refuge, palipome dar kažkiek aukščiau ir pasistatėme palapinės.

 Judėjome lėtai ir atsargiai

Prasmegti čia tikrai nenorėčiau

Naktis praėjo ramiai, laikrodis palapinėje rodė 5 laipsnius šilumos (nors lauke buvo minusas), todėl sušalti neteko ir mano pirmoji baimė neišsipildė. 6 valandą ryto turėjome šturmuoti viršūnę. Išjudėjome vėl tik keturiese. Aleksas nematė prasmės savęs kankinti, o Ilona jautėsi prastai ir nusprendė likti palapinėje. Pirma atkarpa nebuvo sunki. Lengvai sulipę į 3100 m aukštį patekome ant į ledo gabaliukus sušalusio snieginio šlaito. Užsidedam kates ir judame tolyn. Maždaug į 45 laipsnių šlaitą lipame kačių ir ledkirčio pagalba. 3380 m aukštyje prieiname stačiai (apie 85 laipsnių kampu) į viršų šaunantį kalną. Negaliu savo akimis patikėti, nejau mes tikrai lipsime į šitą stačią sieną su belenkokio svorio kuprinėmis ant pečių? Pasirodo, kad taip. Andrius ruošia kaiščius ir ieško plyšių sienoje kur jų tiesiog nėra! Kažkokiu mistiniu būtu po daugiau kaip valandos kančių, Andrius pramušą kelią per pusę virvės ilgio (apie 25 m). Bet iki viršukalnės dar 600 m. Nesuprantu kaip mes įveiksime šitą trasą. Tuo metu i mus reguliariai atrieda maždaug pusės – viso kumščio dydžio akmenys. Daugiausiai išjudinti Andriaus (šitie nebaisūs), bet kartais ir zvimbiantys akmenys, kurie atskrenda iš kelių šimtų metrų aukščio ir per šalmą eina kiaurai kaip kulka. Blaiviu protu vertindamas situaciją priimu sprendimą nekopti į kalną. Galbūt tikimybė, kad į tave pataikys akmuo tėra koks 1 %, bet ir tokia man atrodo ryškiai per didelė. Komandos nariai lieka kopti toliau, o aš apsisukęs pėdinu žemyn, kur randu ką tik atsikėlusius Aleksą ir Iloną. Pasakau, ką mačiau viršuje ir jie džiaugiasi savo sprendimu likti apačioje.

 Tokio statumo uola teko lipti į viršukalnę

Komandos draugai sėkmingai šturmavo viršukalnę, nors ir ne pagal alpinizmo principus (pasiekti viršukalnę iki 12-os valandos, o sunkiausią atkarpą praeiti brėkštant). Viršūnę trijulė pasiekė artėjant trečiai valandai dienos, ir nusileisti su šviesa spėjo tik iki palapinių, todėl buvo priversti praleisti kalnuose dar vieną naktį. Mes tuo tarpu leisdamiesi žemyn refuge sutikome jo šeimininką, kuris papasakojo žiaurių faktų. Pasirodo su Aiguille d‘Argentierre daug kas apsigauna. Kalnas yra klastingas. Nors pagal alpinistinius vadovus jis priskiriamas vidutinio sunkumo maršrutui, tačiau toks jis yra tik vasario – birželio mėnesiais, kol yra pasidengęs sniegu ir ledu. Tada sėkmingai su katėmis ir ledkirčiais galima jį šturmuoti. Vėliau jis tampa plikas, o kuluare tirpstantis sniegas atlaisvina akmenis todėl jis tampa labai pavojingu. Pasirodo praeitais metais tame kalne žuvo 6 alpinistai, visi besileisdami žemyn, todėl pasak refuge savininko šituo metu kopti į d‘Argentierre mandagiai išsireiškus nėra „išmintingas“ sprendimas. Dar kartą pasidžiaugiu savo sprendimu grįžti atgal ir meldžiuosi, kad mūsų draugams nieko blogo nenutiktų. Prancūzas mums taip pat paaiškina kaip sėkmingai praeiti ledyną ir vakarykštę 5 valandų kelionę, mes saugiai pakartojame 2 valandų maršrutu. Pamoka Nr. 1. spontaniškumas kalnuose nėra geras sumanymas. Be maršrutų žemėlapio būtų labai protinga dar pasikonsultuoti informacijos centre apie sezoninę situaciją kalnuose, turėti susivedus gpx maršrutą į laikrodį ir neprošal būtų paskambinti arčiausiai esančio refuge šeimininkui, kuris bene geriausiai žino situaciją aplink jo valdas.

Vaizdas nuo Aiguille d'Argentierre (manęs deja čia nebuvo)

Kodėl alpinistai žūva? Ar jie nesupranta rizikos? Manau alpinistai labai gerai supranta ir įvertina riziką. Jie kalnuose pastebi tikrai gerokai daugiau dalykų nei mes. Tačiau man atrodo, kad alpinistas susidūręs su rizika pirmiausiai sutelkia dėmesį į žinomas priemones kaip išvengti ar sumažinti nelaimės tikimybę. Jis imasi rizikos kontrolę į savo rankas, ir tikėtina, kad kartais savo gebėjimą ją kontroliuoti pervertina.

Ką aš radau alpinizme? Radau atsakymus į klausimus kuriuos kėliau sau prieš kelionę. Kas man patinka, o kas ne, kas mane erzina ir kas mane džiugina. Man tikrai nepatiko tradicinio, kaip aš pavadinau „sunkiasvorio“ alpinizmo koncepcija. Kai kaip vėžlys kartu su savimi tempiesi savo namą – palapinę, miegmaišį, primusą, maistą, ir alpinistinę įrangą visiems įmanomiems kalnų iššūkiams sudoroti. Man tai yra per lėtas ir per daug varginantis judėjimo kalnuose būdas. Supratau, kad žymiai žavingesnė yra fast and light koncepcija, kai judi greitai ir lengvai be alpinistinės įrangos arba kaip galima minimalesne įranga. Taip, tokiu atveju, tavo judėjimo keliai yra daug labiau apriboti, turi būti gerai išsistudijavęs maršrutą ir tikrai žinoti, kad savo kelyje nesutiksi to ko negalėsi įveikti turimomis priemonėmis. Bet toks judėjimas yra žymiai malonesnis.

Taip pat supratau, kad man žymiai labiau patinka vienadienės kelionės, kai sugebi tą pačią dieną nusileisti žemyn, arba bent jau susiorganizuoti nakvynę refuge. Palapinėje miegojimas man įspūdžio nepaliko, o karštas dušas po visos dienos kelionės yra neišpasakytas malonumas.

Po šitos kelionės esu pasirengęs visai kitomis akimis skaityti fast and light stiliaus guru Killian Jornet dienoraščius. O pats šiuo metu kuriu naują koncepciją, su kuria dar kartą grįšiu į Alpes. Grįšiu šturmuoti  Matterhorn arba Mont Blanc viršukalnių. O gal ir abiejų. Ir tikrai mano kuprinėje jokios palapinės nebus.