Lankstumas. Jogos asanos - būdas prasitemti kitaip

Kad bėgikams reikia atlikti tempimo pratimus žinau jau seniai. Tik prisipažinsiu: nuo pat pradžių jų labai nemėgau. Tyčia ar netyčia neretai užmiršdavau o jei ir "neužmiršdavau" tai tikrai turiu gebėjimą suskaičiuoti iki 30 per 15 sekundžių. Daugiau domintis bėgimu, šis sportas kėlė vis daugiau žavesio būdamas ne šiaip pasibėgiojimas, o kaip svarbus žmogaus evoliucijos etapas. Šalia šios didingos istorijos vis kirbėjo mintis: "Argi tie senovės žmonės darė tempimo pratimus? Vargu.... T.y. esu 99% tikra kad tokių pratimų nedarė: nestovėjo parimę prieš medį ir neskaičiavo iki 30."

Visgi tempimo pratimų nemečiau ir juose atrasti žavesio padėjo Joga. (Ir tik dar vėliau atradau labai įtikinantį ir motyvuojantį paaiškinimą kodėl bėgikams tampytis būtina).  Pirmą kartą Jogos centre apsilankėme pasinaudoję nemokamomis "Nuo sofos" projekto pamokomis. Čia atliekant tempimo pratimus tikrai neskaičiuoji ir nelauki kada jį baigsi (kaip kad bėgdamas nelauki kada baigsi tą terniruotę), išmokė puikių atsipalaidavimo pratimų.

O kas ta Joga? Iš kur ji kilusi? Kodėl jos asanos tokios ir ne kitokios? Šie klausimai pradėjo kilti tuomet kai Joga (asanomis) pradėjau nuoširdžiai žavėtis. Iš pradžių užteko mokytojų pasakojimų, kad Joga labai sena sistema, datuojama kelis tūkstantmečius prieš mūsų erą. Tikrieji klausimai pradėjo kilti po tokio nutikimo: pakeitus bėgimo techniką man kurį laiką skaudėjo įvairiose blauzdų vietose: vienų raumenų skausmą keitė kiti, vėliau įsijungė antkauliai, kol galiausiai skausmas apsistojo vienoje vietoje, apatinėje blauzdos priekio dalyje. Sumažinus kruvį skausmas aprimdavo, bet vos tik bėgdavau daugiau, iš kart gįždavo visu smarkumu. Ir tęsėsi kokius 2 mėn, kol tokioj paprastoj buitinėj situacijoj, kaip kad dėdama skalbinius į skalbyklę pritūpiau ir pajutau, kad tokioj pozicijoj labai tiksliai pratempiu skaudamą vietą. "Patūpėjimus" pradėjau kartoti reguliariai ir mano didžiam džiaugsmui skausmas išnyko! Valio!

Šį mano atradimą priminė apsilankymas kitame Jogos centre, atvirų durų dienos metu. Mokytoja parodė tokią pozą:

Ir su nusivylimu pasakė, kad nevisi žmonės (tame tarpe ir aš) ją gali atlikti taisyklingai, o ji mūsų organizmui (moterims ypač) yra be galo svarbi. Tarsi tarp kitoko paminėjo, kad svarbą įrodo tai, kad tokią pozą žmonės atlikdavo kasdien iki mūsų modernios visuomenės dienų. Kur? Na kažkur, miškely, atlikdami WC reikalus...

Pamažu man stojo prieš akis žmonių kasdienybė, kai nebuvo kėdžių, lovų ir stalų. Na jie tikrai netempė kojų pasirėmę į medį - jie tampėsi kiekvieną kartą atlikdami paprastus buitinius reikalus. O panašių "veiksmų" turi ir joga: lenkimasis į priekį, sėdėjimas ant žemės:

Už to tikrai turi kažkas slėptis, pamaniau. Kažkokia didinga asanų evoliucija. Kažin iš kur atsirado varniukas arba skėrys?  Pradėjus ieškoti informacijos internete radau tai ko visai nesitikėjau: pasirodo dauguma Jogos asanų amžius nesiekia net šimtmečio! Taip, Joga kaip filosofinis mokymas, dvasinio tobulėjimo menas įskaitant kvėpavimo pratimus, minčių koncentraciją ir meditaciją siekia 3 tūkst. pr. m.e, bet didžiosios daugumos dabartinių asanų joje nebuvo. Juk ištiesų kam praktikuoti pozą "bažnyčioje", kurią atlieki keletą kartų per dieną tualete? Ir apskritai, kėdė, didžioji mūsų sustabarėjimo kaltininkė, aktyviau pradėta naudoti tik 16 amžiuje, o iki tol tiek problemų su lankstumu, kiek turime dabar, neturėjo kilti.
Taigi, pasak Mark Singleton, dabartinės asanos su tikrąja Joga nelabai ką turi bendra.

Ištiesų asanų pradininku galima vadinti daną Niels Bukh, kuris apie 1915m sugalvojo pratimus norėdamas pratempti raumenis, nes po ilgo ir monotoniško darbo ūkyje jie sustingo ir sutrumpėjo. Pavadino juos "pirmykšte gimastika" (primitive gymnastics). Tokį pavadinimą davė nes tikėjo, kad būtent kultūrinis išsivystymas privedė prie tokios kūno degeneracios, su kuria pirmykčiai žmonės nebūtų susidūrę. Į šią gimanastikos sistemą dėmesį ypač atkreipė danų armija, kuri savo karius pasiuntė į gimanstikos kursus. Pats Niels Bukh keliavo po pasaulį ir rengė savo gimastikos parodomasias programas. Panašiu būdu šie pratimai atkeliavo ir į Indiją, kur čia kaip ir visame pasaulyje buvo prasidėjus fizinės kultūros karštinė.  Niels Bukh pratimai (o juose buvo ir energinų judesių, šuoliukų) susiliejo su vietinėm disciplinom, kaip pvz imtynės. Žmonės tikėjo, kad tik fiziškai stipri tauta gali atsilaikyti prieš kolonistus Britus ir jiems pasipriešinti. Šių pratimų mokytojai keliavo per šalį pridengdami Jogos guru, kad išvengtų akylos valdžios akies.Jie mokė raumenų stiprinimo ir kovos pratimų galimus revoliucionierius. Ilgainiui pratimai evoliucionavo į asanas ir tapo tikra Jogos dalimi. Vis naujos asanos atsiranda nuolatos. Pasak Mark Singleton Indijoje iki šiol asanos nėra tokios populiarios kaip vakaruose, ir dauguma Indijos Jogos centrų asanų pamokas skiria būtent vakariečiams Jogos piligrimams patenkinti.

Turiu pripažinti, kad ši nuomonė gana kontraversiška ir dar nėra visuotinai priimama. Tačiau tol, kol neradau kito konkretaus paaiškinimo, aš ja visiškai tikiu. Man jau neužtenka pasakymo, kad Joga tokia sena, kad niekas neužrašė asanų gimimo. Kažkaip visa kita užrašė, o didžioji dalis asanų tiesiog praslydo? (Lotoso poza irgi yrs asana ir ji tikrai senosios Jogos dalis, pagrindinė meditacijos poza).  Žmonės yra smalsūs. Jei sugebėjo apirėpti "vietines" galaktikas, kodėl negali atsekti asanų, asiradusių palyginti ne tokioje senoje praeityje?

Ar šis atradimas supurtė mano "tikėjimą" Jogos asanomis?  Veikiau priešingai. Yra laikas griauti ir laikas statyti. Ypač jei tas naujas pastatas puikiai funkcionuoja. Bent jau šiuo metu neketinu praktikuoti kitų Jogos dalių apart asanos, nes pats bėgimas puikiausiai atstoja tą pačią meditaciją (meditacijoj svarbu suvaldyti mintis, o bėgant ilgus atstumus nori nenori tų pašalinių minčių nebelieka, nes įvargę smegenys nebeužsiima niekuo kitu apart judesio ir kordinacijos valdymo). Gaila vienintelio dalyko, kad daugelis Jogos mokytojų gan kreivai žiūri į bėgimą (ir visą kitą sportą), kaip į kokį "velnią" trumpinantį raumenis ir sausgysles. Tačiau aš labai pritariu Jono Girskio nuomonei, kad sveikos sausgyslės ir raumenys turi būti tamprūs. Nei per daug įtempti,kaip pas dažną bėgiką mėgėją, nei pernelyg ištampyti kaip pas mūsų Jogos atsovus.

Jogos asanos tikrai nėra vienintelis būdas prasitempti, tačiau nuoširžiai patariu bent susipažinti su jomis ir būtinai Jogos centre. Tai galima padaryti nemokamai, nes Jogos centrai dažnai siūlo nemokamas pamokas "apsižvalgymui" arba atvirų durų dienas. Aš irgi pradėjau nuo nemokamų pamokų su projektu Nuo Sofos. Patys Jogos centrai yra gana skirtingi. Vieni labiau "religiniai", kiti išties atviri visiems, aktyviai nieko neperšantys ir nereikalaujantys.

Jei trūksta motyvacijos lankstumo ir tvirtumo pratimams reguliariai atlikti, labai padeda tikslo nusistatymai, pvz: atsistoti ant galvos (padės sustipritni viršutinę nugaros dalį ir pečius. Jau pakeliui.), pasilenkus nesunkiai padėti delnus ant žemės(pasistūmėjau beveik per pirštų ilgį), ir gražiai atsitūpti (nepasvirus į priekį), padėjus kulnus ant žemės kaip tikras bušmenų bėgikas.

Bėgikų tipai

Kodėl Jūs bėgate? Koks pagrindinis motyvas priverčia Jus užsimauti sportbačius ir lėkti per pusnis, pūgą, šlapdribą, ledą, purvyną ir kaitrą į savo tikslą, stebinti aplinkinius ir atrodyti keistuoliu? Per tuos kelis bėgiojimo metus teko susipažinti su daugybę bėgikų, kurie labai skirtingi arba labai panašūs. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl priežasčių bėgti gali būti tūkstančiai, tačiau kai kurios jų kartojasi taip dažnai, kad natūraliai susidariau bėgikų psichologinius portretus. Kaip ir kiekvienoje tipologijoje išgryninti tipai pasitaiko gana retai, todėl tikėtina, kad panašumų turėtumėte rasti bent keliuose kategorijose. Taigi bėgikų tipai:

 

Risnotojas. Tai dažniausiai nemažai viršsvorio turintis vyrukas arba tobulų kūno formų ieškanti mergina. Jų galvoje sukasi tik kilogramai ir centimetrai. Jiems bėgimas tėra vienas iš daugelio galimų būdų prisidėti prie svorio metimo, kūno formų padailinimo. Jie bėgioja vien dėl to, kad mano jog bėgimas gali būti jiems naudingas. Tokie bėgikai nelabai veržiasi dalyvauti varžybose, nes mano, kad jos yra „rimtų“ bėgikų reikalas. Pasiekus savo tikslą tokie bėgikai dažnai evoliucionuoja į sveikuolio arba kitą bėgiko tipą.

Sveikuolis. Tai žmogus puikiai žinantis, kad bėgioti yra sveika ir naudinga tiek kūnui tiek protui. Jis stengiasi palaikyti savo fizinę formą, psichologinę būseną, kūno svorį, gerą savijautą, darbingumą. Jis mėgsta išvėdinti galvą po darbų, pajusti harmoniją su gamta, o retkarčiais tiesiog gerai išsikrauti. Toks bėgikas nesiekia aukštų rezultatų, sportuoja dėl savęs ir nealina organizmo itin ilgais bėgimais. 

Tiesiog bėgikas. Tai yra žmogus kurio tikslas yra pats bėgimas ir su juo susiję potyriai. Varžybų rezultatai jam yra mažiau svarbūs. Bėgimas jam yra malonumas, kuris atsiskleidžia įvairiais aspektais: jausmas „čia ir dabar“, endorfinų antplūdis, išsikrovimas. Nuo „sveikuolio“ jis skiriasi tuo, kad bėgimas yra tikslas, o ne priemonė tikslui pasiekti, todėl bėgami atstumai yra kur kas ilgesni, linkęs labiau išsikrauti. Tokiam žmogui tikra kančia laikytis griežtų bėgimo treniruočių programų. Jis mėgsta improvizaciją. Bėgimo atstumą ir greitį keičia pagal nuotaiką ir savijautą. Labai mėgsta fartlek tipo bėgimus. Jeigu šis tipas mėgsta varžybų atmosferą, tai nuolatos dalyvauja varžybose. Jam nesvarbu, kad koncentruodamasis į kelias varžybas galėtų parodyti kur kas geresnį rezultatą. Svarbiausia bėgti ir tuo mėgautis.

Nugalėtojas. Žmogus kuriam pats bėgimas nelabai terūpi, bet jam reikia kažką įrodyti. Įrodyti, kad gali įveikti tam tikrą atstumą (10 km, 21 km, 42 km) arba įrodyti, kad gali jį įveikti greičiau negu kažkas kitas (draugas, brolis ir pan.). Šis žmogus dažnai turi labai didelį pasitikėjimą savo jėgomis ir mėgsta įvairius iššūkius. Įveikęs iššūkį jis dažniausiai ieško naujo arba randa bėgime kažką tokio dėl ko pereina į kitą bėgiko kategoriją. Pirmuosius bėgimo mėnesius aš pats priklausiau šiaip tipui (tikslas buvo tiesiog įveikti maratoną, laikas nesvarbus) tačiau greitai radau bėgime šį tą daugiau nei vien iššūkį.

Sportininkas. Bėgikas kurio pagrindinis motyvas yra išspausti iš savęs viską ką gali. Nuolatos siekia asmeninio rekordo. Šitam tipui svarbi kiekviena, nors ir mažiausia, detalė. Jis bėgimui išleidžia daugybę pinigų. Turi bent penkias poras sportbačių, modernius gps pulsomačius, griežtai prisižiūri mitybą, naudoja sportinius gėrimus ir treniruojasi griežtai pagal programą. Jis nepretenduoja užlipti ant prizininkų pakylos (ten užlipa tikri sportininkai), todėl varžybose svarbi ne vieta, o asmeninis laikas. Toks bėgikas renkasi kuo lengvesnes bėgimo trasas varžyboms, nes ten didesnė tikimybė pagerinti savo asmeninį rezultatą. Jeigu pas šį tipą kiti bėgimo motyvai yra silpnai išreikšti, yra didelė rizika, kad pradėjus prastėti rezultatams jis apskritai mes bėgimą ir susiras kitą veiklą.

Kitų sporto šakų atstovas. Tai bėgikai, kuriems bėgimas yra tik priedas prie jų pagrindinės sporto šakos: futbolo, krepšinio, teniso ir t.t. Parke lengvai atpažįstami pagal gerą fizinį sudėjimą, bet bėgimui nepritaikytą aprangą (ir/ar) avalinę. Kai kuriuos „bėgikus“ galima lengvai atpažinti net iš toli, dėl neįprastai didelio viršutinės kūno dalies lingavimo į šonus. Perkopus 30 - 40 metų, jie tampa potencialūs „bėgikų“ sporto šakos atstovai.

Nerandate savęs tarp šių tipų? Tuomet pasidalinkite savo bėgimo istorija.