How much is too much?

 Į namų duris pasibeldęs pavasaris, laikraščiuose trimituojančios antraštės apie 5 km ilgio „maratonus“, bėgti kviečiančios žvaigždės vėl į parkus ir gatves išvarė tūkstančius žiemą pratūnojusių „bėgikų“. Asmenukės socialiniuose tinkluose ir dantimis sukąstas medalis yra gero tono ženklas. Bėgimas turbūt yra populiaresnis net už krepšinį. Ir jeigu tu nebėgi, tikrai nesi madingas. Popsiškumo šleikštulį jaučiantys „patyrę“ bėgikai, dažnai renkasi nekomercinius bėgimus, panašiai kaip kino gurmanai, europietišką kiną vietoj holivudinio. Naujokai kuria ambicingus planus kaip įveiks „pilną maratoną“, o jų facebook‘as žinoma mirgės nuo like‘ų. Įronija? Jokiu būdu. Epitetai - kvailas, ambicingas, avantiūristiškas, narciziškas labai tiko mano pirmajam bėgimo pusmečiui. Gerai, kad žmonės bėga, gerai, kad randa priežastį ar motyvaciją tai daryti. Deja dauguma jų šiemet patirs traumas. Žinių stoka, per didelės ambicijos, svaiginančiai gerėjantys rezultatai skatins bėgti daugiau ir greičiau, bet tikrai ne išmintingiau. 

Bėgikų pasaulyje besisukdamas ketvirtus metus, nuolatos matau traumas ir persitreniravimus. Traumuojasi visi - patyrę ir naujokai. Džiaugiuosi, kad man rimtų traumų visus tuos keturis metus pavyko išvengti, nors mini skausmų kurie tęsdavosi vieną ar dvi savaites ir versdavo mažinti krūvius buvo ne vienas. Aš pats manau, kad sėkmės priežastis yra mano įdirbis, nes nuo mokyklos laikų visada kažką sportuodavau (daugiausiai futbolą), todėl kūnas neturėjo progos visiškai atrofuotis. Užtat persitreniravimo išvengti nepavyksta. Kiekvieną sezoną jaučiu, kad būna momentų kai „nusėdu“. Kaip, kad dabar. Besiruošdamas kalnų ultra maratono varžyboms nusprendžiau, kad galiu pakelti ilgesnius „longrun‘us“ negu galiu iš tikrųjų. Keturi iš eilės savaitgaliai su vidutiniu 35 km nuotoliu (vertikalus sukilimas apie 1000 m) ir darbe gavau klausimą – „ar tau viskas gerai su energija“? Ne, tikrai negerai! 

Kaip atpažįstu persitreniravimą? Pats turiu kelis požymius: 1) darbe nuolatos galvoju, kad viskas ko dabar noriu tai patogiai įsitaisyti lovoje, 2) mane ima erzinti smulkus dalykai, 3) akivaizdžiai suprastėja miego kokybė. Vienintelis efektyvus vaistas išlipti iš šitos duobės yra poilsis ir miegas. Kartais padeda vitaminai. Nebėgiojimo laikas yra vertingas. Leidžia apmastyti ką tu darai, kodėl tai darai ir kodėl darai būtent taip kaip darai.

Man niekada nekilo klausimas kodėl aš tai darau. Jis atrodė toks pats kvailas kaip ir klausimas, „kodėl aš valgau“ arba „kodėl aš prausiuosi“. Atsakymų į klausymą „kodėl“ yra daugybė ir jie akivaizdūs. Paskutiniu metu į galvą kalasi kitas klausimas – kodėl aš būtent taip darau. O čia jau žymiai įdomiau. Kodėl bėgi tiek kilometrų, kodėl bėgi tokiu greičiu ir ką gyvenime dėl to aukoji? Manau tie klausimai yra ne sykį iškilę kiekvienam ilgiau bėgiojančiam. Bėgimas kaip hobis suvalgo daug laiko ir daug pinigų. Per tuos keturis metus supratau, kad didžiausia bėgiko klaida yra kilometrų vaikymasis. Atrodo žinau, bet pats dažnai ant to grėblio užlipu. Ne kilometrai parodo bėgimo krūvį ir reikiamą poilsio kiekį. Daug svarbiau yra treniruotės intensyvumas. Kas bėgo su LTU Trail Running People Sapieginėje 15 km ratuką, turbūt sutiks, kad po jo jautėsi kur kas labiau pavargę nei po 20 km bėgimo Vingio parke. Kai supratau kaip perskaičiuoti kalvotos vietovės kilometražą į lygumų kilometražą pamačiau, kad paskutinių savaičių krūvis buvo ne 87 km, o 102 km. Papildomai įtraukiau tempinukus ir intervalus ir jau dvi dienas sėdžiu nusėdusiomis baterijomis ir negaliu bėgti. Bet tas laikas naudingas. Ne tik todėl, kad galiu parašyti jums, bet ir todėl, kad turiu daugiau laiko sudėlioti mintims į savo vietas. O mintys yra tokios. 

1) Savaitėje labai svarbu turėti bent 1 – 2 dienas laisvas nuo bėgimo ir nuo sporto. Tos dienos tavo rezultatų iš esmės tikrai nepagerins, bet ženkliai sumažins traumų ir persitreniravimo tikimybę, o taip pat ir psichologinį spaudimą dėl asmeninio gyvenimo reikalų.

2) Savaitėje pilnai užtenka 3 – 5 bėgimo treniruočių. Vietoj „junk“ bėgimo (atstatomieji, aerobiniai ir pan. bėgimai), geriau įtraukti papildomas treniruotes (plaukimą, jogą, raumenų stiprinimą ir pan.). Tiksliau sakant tos papildomos treniruotės yra būtinos. Bet kuriam sveikam žmogui svarbu cardio, jėgos ir lankstumo balansas. Kiekvienas disbalansas išlenda vienokiu ar kitokiu pavidalu. Nesvarbu kokia sporto šaka užsiiminėtum.

3) Visada rotuok bėgimo treniruotes ir bėgimo trasas. Geriausia, kad savaitėje nebūtų dviejų identiškų treniruočių ir nebėgtum kiekvieną dieną Vingio parke, nes tikrai vėliau ar anksčiau užmuši savo motyvaciją.

4) Per savaitę negalima daryti daugiau kaip 3-jų sunkių treniruočių (sunkios treniruotės yra intervalai, tempinukai, long run‘ai, kalniukai).

Besivadovaudamas šitais principais pabandžiau sudėlioti savo optimalią treniruočių savaitę.

Pirmadienis – poilsis;

Antradienis – Intervalai, kalniukai arba fun run (paaiškinta apačioje), 15 – 20 km;

Trečiadienis – joga arba atstatomasis bėgimas su drills‘ais, 0 – 10km;

Ketvirtadienis – Tempinukas arba fun run, 15-20 km;

Penktadienis – joga;

Šeštadienis – long run‘as (longruną darau šeštadienį ir tik šeštadienį, nes dažnai būna, kad sekančią dieną būni nusėdęs, o aukoti darbo energiją vardan bėgimo jau savaime yra gyvenimo disbalansas), 25-35 km;

Sekmadienis – Jėgos treniruotė arba atstatomasis bėgimas, 0-10 km.

Visumoje gaunasi 55 – 95 km savaitė su visomis esminėmis treniruotėmis, tiek bėgimo, tiek kūno bei laisvu pirmadieniu ir penktadieniu (nes darbas baigiasi anksčiau ir galiu pasidaryti jogos treniruote). Beje dėl papildomų treniruočių. Iš visko ką esu bandęs – gym‘as, crossfit‘as, plaukimas, dviratis, joga, laiko ir gaunamos naudos prasme efektyviausia yra ejangaro joga. Ištampo kūną kaip reikalas, sustiprina raumenis (netikėjau, kad joga gali reikalauti fizinės jėgos) ir sudėlioja mintis į savo vietas.

Kas per velnias tas fun run? Tokio termino nėra bėgimo treniruočių programose, nes jį gali sugalvoti tik pačiuožęs trailininkas. Fun run bėgimas skirtas patirti kuo daugiau malonumo. Aš begu į maksimaliai vaizdingas vietas (mano favoritai Karoliniškės, Verkiai, Sapieginė, Kalnų parkas, arba Senamiestis naktį) su maksimaliai smagiais takais (ypatingai vertinu lėkštai greitas ir vingiuotas nuokalnes, su daugybę kliūčių, nuvirtusių medžių, duobių ar šaknų arba su smagiais laiptukais) ir tose trasose stengiesi patirti maksimaliai daug malonumo, tarsi žaisdamas vaikas. Arba bėgu į visiškai nežinomas vietas ir bandau surasti naujas įdomias trasas. Šitie bėgimai yra gryniausia meditacija ir jų laukiu labiau nei bet kokių kitų.

Sapieginė Xtreme 900

Labai gerai atsimenu kaip praeitų metų spalio mėnesį purvini ir nusikalę, keistais judesiai krypuodami į šonus, valgydami visą maistą iš eilės kokį tik pamatydavome, judėjom iš Lenkijos namo. Tuomet prasitaškę Lemkowynos purvynuose (70 km ultra maratonas kalnuose su 2500 m vertikaliu peraukštėjimu), šiek tiek pačiuožusiomis  smegenimis, užsinorėjom kažką įdomaus ir netradicinio padaryti Lietuvos padangėje. Pirma idėja buvo padaryti grynas vertical 500 varžybas, kurias nusprendėm įgyvendinti ant Didžiojo Sapieginės Kalno. Reikėtų subėgti į kalną 10 kartų aukštyn ir žemyn. Finišas butų viršuje, kur palaikymo komanda liežuvius iškišusius bėgikus ragintų kovoti iki galo ir atiduoti visas jėgas. Įsivaizdavome kaip bėgikai tiesiog iškrenta paskutinį kartą užkopę į kalną (tikruose vertical kilometer varžybose tokį vaizdą dažnai pamatysite) ir tas vaizdas mus labai džiugino. Buvo viena problemėle, tokiame trumpame ratuke saugiai galėtų varžytis ribotas kiekis bėgikų, o paleidinėti atskiromis grupėmis būtų mažiau įdomu, nes dingtų tiesioginė konkurentų akistata. Nepaisant to Tengris mūsų idėją labai pozityviai priėmė, todėl pagrindiniai organizaciniai klausimai nukrito nuo pečių. 

Toliau buvo kitokio pobūdžio brainstormingas, datų derinimas ir kiti organizaciniai klausimai prie kurių dirbo LTU Trail Running People ir Tengris. Artėjant varžybų laikui vis labiau ėmiau abejoti mūsų sumanymo išpildymu, todėl nusprendžiau pabandyti paieškoti alternatyvios trasos. Turėjau keletą variantų, bet Sapieginėje sugalvota trasa man patiko labiausiai. Paprasta, žiauri, nesunkiai nužymima ir saugi (išvengiau kirtimo per kelius). Sapieginės vilkai Jonas ir Artūras įnešė kelis patobulinimus, kol galiausiai patys likome patenkinti savo kūriniu ir leidome jums išbandyti jį savo kailiu. Galutinis variantas 12,5 km trasa su beveik 900 m vertikaliu peraukštėjimu, visiškai natūraliais miško takais, nukritusiais medžiais bėgimo trasoje, sudėtingomis ir pavojingomis nuokalnėmis – varžybos kokių Lietuvoje dar nebuvo. Žinojau, kad bėgdamas pats keiksiu save už tai ką sugalvojau, kad degančiomis šlaunimis ir užpumpuota širdimi užvarius į kalną iš karto reikės leistis slidžia ir sudėtinga nuokalne žemyn, bet jaučiau, kad tai bus kažkas įsimintino ir įdomaus, kažkas kas galės sudominti bėgikų bendruomenę.

Ir iš tiesų dėka aktyvaus promotinimo (ačiū Jūratei, Rūtai, Marijai ir Jonui), net nepaisant blogo oro susirinko apie 150 bėgikų. Nepriekaištingas trasos nužymėjimas, puikus palaikymas pačiose sunkiausiose atkarpose, puikūs fotografai, šaunus Mariaus Grebliko sumanymas pafilmuoti bėgikus įvairiose vietose, gera dalyvių nuotaika paliko labai solidžių varžybų įvaizdį. Mačiau patenkintus arba nustebintus veidus (kai kurie dalyviai akivaizdžiai nesuprato į kokią aferą veliasi). 

Varžybos buvo įdomios dar vienu aspektu. Visi puikiai žinojome, kad kalnų bėgime dalyvių pajėgumas gali būti visiškai kitoks nei plento varžybose ir mums patiems buvo labai įdomu sužinoti kas ką sugeba tokioje erdvėje. Visą laiką jaučiau, kad varžybas turėtų laimėti Modestas Bacys. Mačiau ką jis sugeba bėgiodamas į Trijų Kryžių kalną ir laikiau jį varžybų favoritu. Tačiau tai ką jis padarė Sapieginėje buvo tiesiog įspūdinga. Išbėgti tokioje trasoje kilometrą iš 5 minučių, reikia arkliškos sveikatos. Antras liko Vaidas Žlabys, trečias Donatas Stulgys. Man pačiam varžybos susiklostė panašiai kaip ir daugeliui kitų – per greitas startas ir kur kas lėtesni antras ir trečias ratukai. Paskutiniame ratuke į Velnio kalną jau ropščiausi keturiomis, bet nepaisant to buvo velniškai smagu. Nuokalnėse jaučiausi užtikrintai ir stabiliai nepaisant šlapio ir patežusio grunto, matyt jau formuojasi technika. Atbėgau septintas. Jaučiu, kad galėjau subėgti truputi geriau, jei bučiau teisingai paskirstęs jėgas, bet patirties tokio tipo bėgimuose nei vienas neturėjome. 

Džiaugiuosi, kad bėgikų bendruomenė priėmė pozityviai šitą renginį. O mano galvoje kirba naujos idėjos. Be Sapieginės esu įsimylėjęs dar dvi vietas Vilniuje. Jos galėtų būti ne tokios žiaurios (sukilimą padaryčiau 500 – 600 m), bet ne mažiau įdomios ir patrauklios. Jeigu Tengriui patiks tokios idėjos ir jis užsiims galutiniu jų išpildymu galbūt Lietuvoje atsiras daugiau trail running vertical tipo varžybų ir žinoma bėgikų. O pabaigai puikus Mariaus Grebliko video ir kelios nuotraukos atspindinčios varžybų atmosferą. Autoriai Donatas Lazauskas ir SportPhoto.lt

https://vimeo.com/124169657