2016 m. liepos 3 d., sekmadienis

Dolomiti Extreme



Visi kas bėga trailą žino kas tie dolomitai, o kas nebėga tiems pasakysiu, kad taip mes vadiname trailo varžybas Italijoje, vykdomas Dolomitų kalnuose pavadinimu – Dolomiti Extreme. Žodis extreme čia įdėtas neatsitiktinai, nes trasa, net pačiuožusiems trailininkams atrodo sudėtinga, o jeigu ten netyčia atsidurtų koks nors plentininkas tai gautų lengvą šoką. Trasos sudėtingumas iš esmės yra stačiuose įkalnėse ir stačiuose nuokalnėse, kurioms įveikti reikia turėti tam tikro meistriškumo ir tokie elementai kaip via feratos (kas iš esmės yra alpinizmo elementas) ten nekelia jokios nuostabos. Dolomitų vėliavnešys – Jonas Žakaitis taip išreklamavo šitas varžybas, kad beveik kiekvienas Sapieginės bėgikas ar bėgikė įtraukė šitą renginį į savo artimiausius arba vėlesnius planus. Įtraukiau ir aš. 

Šitoje vietoje reiktų pasakyti, kad su bėgimu pastaruoju metu išgyvenu labai stiprų filosofinį santykį ir jo svarba ir vieta mano gyvenime yra šiek tiek pasikeitusi. Kalbant filosofiškai žmogus bėgime, kaip turbūt ir kitose gyvenimo srityse, turi du pagrindinius variklius – ego ir malonumą. Ego susiveda į mūsų ambicijas pasiekti rezultatą, aplenkti varžovą, nugalėti save, įrodyti, kad kažką gali. Šita jėga yra mūsų visuomenės variklis, internete plinta tūkstančiai filmukų apie tai kaip nugalėti save, peržengti ribas, pasiekti tai kas manei esą neįmanoma. Tai yra pati stipriausia jėga sporte, duodanti didžiausią tobulėjimą, arba... sulaužanti. Geriausia kai šitą jėgą dozuoja treneris, kuris tave pristabdo matydamas tai, ko tu nepajėgi duotuoju momentu įžvelgti. 

Antroji jėga yra – malonumas, kai žmogus daro kas jį nuoširdžiai veža ir mėgaujasi šituo procesu. Šita jėga žymiai labiau tausoja tavo organizmą, bet žinoma neleidžia pasiekti tokių aukštų rezultatų. Kiekvienas bėgikas turi abi jėgas. Nežinau nei vieno 100 % atvejo, kai žmogus bėga vedamas tik ego ir neturėdamas jokio malonumo, arba jausdamas tik malonumą, bet nenorėdamas nieko pasiekti. Tokią ilgoką įžvalgą padariau norėdamas pasakyti, kad manyje pastaruosius metus akivaizdžiai dominavo malonumo jėga, todėl treniruočių programos, didžiuliai kilometražai, nuėjo į antrą planą, o mėgavimasis procesu tapo nepalyginamai svarbesnis. 

Galbūt gana anksti supratau, kad mano kaip ir kitų žmonių galimybės yra nepaprastai didelės, kad nubėgti 100 kilometrų, 100 mylių ar bėgti 24 valandas tėra sistemos, treniruočių ir motyvacijos klausimas. Tam nereikia žiūrėti įkvepiančių filmukų ar klausytis Coelho lygio citatų, tam reikia paprasčiausiai atsisėsti, suplanuoti ir padaryti. Viskas. Tik tiek. Jokios dramos. Tai iš tiesų paprasta.  
Tai va šitas suvokimas, iš esmės ir pakeitė mano santykį tarp ego ir malonumo. Kai akys atsivėrė, kad tu iš esmės gali padaryti bet ką, ego kažkiek pasimetė ir į sceną įžengė malonumas, kuris pradėjo reikalauti nuoširdžių atsakymų, kas tau bėgime iš esmės yra malonu. Tai su tuo malonumu dabar ir gyvenu ir dolomitams ruoštis nei kiek neketinau. Bėgiojau tiek kiek norėjau, tada kada norėjau ir taip kaip norėjau, visas programas padėjęs į stalčių. Ir aišku juokinga lyginti, kad mano pikinė savaitė nepasiekė net 90 km (vidurkis apie 50 km), kuomet kai kurių bėgikų poilsinės savaitės siekdavo 100+. 

Žinoma su tokiu pasiruošimu tikslas buvo paprastas – finišuoti. Nors besėdėdamas namelyje iš nuobodulio sukūriau varžybų planą – polinkis skaičiuoti ir prognozuoti matyt įaugęs man į kraują. 

Apie varžybas daug papasakoti negaliu. Viskas labai paprasta ir banalu. Šūvis, startas, bėgimas minioje, iš miestelio dingsti į mišką, takeliais pradedi ropštis į kalną ir pasineri į varžybinį tranzą. Žiūri po kojomis, vikriai statai pėdas tarp keistai išsimėčiusių akmenų, saugausi kad neišsisuktum čiurnų, geri, valgai, bėgi, pasieki maitinėlę, pasipildai vandens atsargas, įsimeti kažką iš maisto ir vėl tolyn į kalnus. Taip ir varai 53 km su 3,8 km sukilimu. Po kažkurio laiko ima jaustis ketrugalviai, blauzdos, kažkur lokaliai dilgčioja vienas kitas raumenukas, įspėjantis, kad dar mane pakankinsi, ir susitrauksiu taip, kad nebegalėsi bėgti. Su juo gražiai pabendrauji, pabandai kaip mažą užsispyrusi vaiką įtikinti, kad pakentėtų dar truputi. 

Kažkur nuokalnėje mane lenkia Mindaugas Kardamovičius, savo ilgomis kojomis techniškai kaip koks italas besileidžiantis nuo kalno. Aš tuo tarpu svirduliuoju kaip karvė ant ledo, labai nestabiliai jaučiuosi su savo Salmingais ant šlapių akmenų. Ne vieną kartą išsitiesiu, pakylu, bėgu toliau. Apačioje paveju Mindaugą, bėgam pusiau atskirai, pusiau kartu, persimetam keliais žodžiais, pajuokaujam, jaučiuosi tarsi būčiau Lietuvoje, tarp draugų. Mindaugas geriau juda žemyn, o aš į viršų, todėl visuomet susitinkam maitinėlėse.

Diena apsiniaukusi, visur rūkas, aplinkui matosi nedaug, bet vaizdais ir taip nėra kada grožėtis -  baisu koją išsisukti. Užbėgęs ant kažkurios keteros pakeliu akis – wow, koks grožis! Peizažai atsiveriantys nuo kalnų turbūt yra didžiausias motyvas tiek trailo bėgikams, tiek alpinistams. Kažkurioje įkalnėje, bandant pratemti traukiančius raumenis, mane aplenkia Darius Stulgys. Maloniai nustebintas Dariaus bėgimu, raginu jį nesustoti ir varyti dar geriau. Aš po skrandžio spazmų nebegaliu valgyti maisto, todėl realiai du trečdalius trasos bėgu tuščiu skrandžiu, tik ant arbatos ir vandens. Įkalnes ir tiesias atkarpas  kapoju gerai, bet leidžiantis žemyn suima tokie spazmai, kad kas minutę tenka sustoti ir luktelti kol atleis. Prarandu daug laiko, bet nuotaika nuo to nei kiek neprastesnė. Į šitą bėgimą žiūriu tiesiog kaip į nuotykį. 

Paskutinę bėgimo valanda visiškai įsilyja, kiaurai peršlapusį kūną, kalno viršūnėj negailestingai košia žvarbus vėjas. Galėčiau bandyti persirengti, bet kai supranti, kad iki finišo liko mažiau nei valanda, nekyla jokio noro be reikalo stoviniuoti. Paskutinis ilgas ir skausmingas (dėl skrandžio) nusileidimas. Lieka prabėgti pro finišo miestelį. Ten randu nulūžusį Darių, siūlau kabintis į mane, kad patraukčiau iki finišo, bet aš akivaizdžiai per daug jėgų išsaugojęs, todėl vietomis įsibėgėju iki 3:50 min/km ir matau, kad Darius mane paleidžia. Finišavau pavargęs, bet nemiręs. Laikas neįspūdingas – 8 val. 19 min., leidžiantis būti tarp 50-ies greičiausių, bet ne daugiau. Jonas Žakaitis su savo žvėriška forma užima 3-ią vietą, Darius Stulgys irgi patenka tarp 50 greičiausiu. Šimtuke dar yra Mindaugas Kardamovičius ir Tomas Butvytis. Gražiai atrodo lietuviškas bėgikų desantas.  

Po varžybų atsigaunu gana lengvai. Suprantu, kad norint bėgioti ultrą trailą nereikia rinkti super didelių kilometražų, užtenka tiesiog judėti ir palaikyti formą. Kita vertus be didelio ego, TOP‘e tikrai nebūsi. Vien malonumo ieškojimas negarantuoja gero rezultato. Bet gyvenimo kokybę neabejotinai pakelia. Kiekvienas renkamės kas mums svarbiau.  

Senai nerašiau čia, bet galvoje kirba keletas temų, kurias norėčiau detaliau paplėtoti ir pasidalinti savo mintimis. Kaip visada atvirai ir nuoširdžiai. O šį kartą tiek.

M

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Bėgimas žiemą



Apie bėgimą žiemą yra prirašyta daugybė teorinių straipsnių, kaip reikėtų rengtis ir ką daryti, kad bėgimas teiktų malonumą, o ne peršalimą ir ilgą poilsį lovoje. Rodos perskaitai straipsnį, viskas ten išdėstyta logiškai ir teisingai, tačiau ką pačiam reikia daryti vis tiek nežinai. Viskas labai teoretizuota ir sterilu. Todėl nusprendžiau parašyti labai konkretų, sakyčiau net reklaminį straipsnį, ką aš atradau bandydamas įvairius produktus ir kas man pasiteisino. Nieko neslepiant pasakysiu, kad man bėgioti žiemą nepatinka. Kodėl? Todėl, kad tikras bėgikas mėgsta bėgimą, mėgsta judesį, dinamiką, greitį, lengvumą. Kad ir kokia tobula apranga bebūtų, niekada žiema nepatiriu tokio malonumo kaip vasara. Bėgant į Karoliniškių šlaitus slysta kojos, suplūktas sniegas gadina bėgimo žingsnį, o ledas nuolatos kėsinasi išsukti koją ar bent jau parversti ant užpakalio. O kur dar peršalimo rizika? Sušilai ir perpūtė vėjas, arba peršalai, arba prisikvėpavai šalto oro. Rizikų yra daug. Bet vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad vis tiek geriau bėgti negu sėdėti ant sofos. Taigi pradedam nuo galvos iki kojų, tiksliau nuo kojų iki galvos, nes man taip labiau patinka.


Batai. Nežinau kaip jums, bet man žiema kojos nešąla. Naudoju paprasčiausius trailo batus, su padoriu gripu, tokius kaip inov-8 rocklite arba inov-8 x-tallon 212. To pilnai pakanka, jei nėra ledo. Jei yra ledas naudoju batus su šipukais – Salomon Spike Cross. Nepatinka man jie, tokie gremėzdiški kažkiek, bet ką padarysi.

Inov-8 Rocklite 243
Inov-8 X-tallon 212

 Salomon Spikecross


Kojinės. Visada naudoju kojines kurios užsimauna ant timpų, kad neliktų nei lopinėlio pliko kūno. Žinau žmonių kurie bėgioja plikomis kulkšnimis, bet man tas nepatinka, ir sausgyslių pašalimo rizika nemaža. Mano mėgstamiausios kojinės Inov-8 race ultra. Žiūrėkite medium ilgio.


Timpos. Naudoju apatinį termo sluoksnį Craft (internete ieškokite termino "underpants"). Puikus daiktas, beje pagamintas Lietuvoje. O ant viršaus dedu vasarines timpas. Man šitas derinys yra super. Tikrai geriau už pašiltintas timpas su pūkeliu. Apskritai žmonės Lietuvoje mėgsta savo šiknų nesaugoti ir po to pasigauna visokius šlapimo takų uždegimus. Nežinau kaip jūs, bet aš žiemos metu kojų niekada nesu perkaitinęs (priešingai nei viršutinės kūno dalies).

Craft Underpants

Helly Hansen timpos


Viršutiniai drabužiai. Esu išbandęs įvairius variantus ir man labiausiai pasiteisino toks derinys: paprasta bėgimo maikutė trumpomis rankovimės, vidurinis sluoksnis (nuostabus daiktas Inov-8 Base Elite 150 merino) ir plonas windstoperis (pavyzdžiui Salomon fast wing hooded). Esu bandęs puikią Adidas striukę kuri turi du sluoksnius savyje (šildantį ir windstoperį), bet jos klimatas tikrai neprilygsta pirmam deriniui. Waterproof striukės visiškai nepasiteisina, nemalonu bėgti ir tiek. 

Inov-8 Base Elite 150 merino

Salomon fast wing hooded


Kepurė. Naudoju pačią paprasčiausią kepurę, pvz.: Inov-8 race ultra skull. Man bėgant nereikia šiltos kepurės. Svarbu, kad kepurė garintų drėgmę.



Pirštinės. Esu išbandęs visokias bėgimo pirštines prie kurių parašyta warm ir su visomis longrun‘e nušaldavau rankas. Niekai ir tiek. Naudoju pirštines pirktas iš kalnų parduotuvės Iguana Aquatrail. Nuostabus dalykas, visai kitas bėgimo komfortas. Rankos minimaliai sudrėksta, bet nei kiek nešąla.


Buff. Man buffy yra butinas. Kitaip kaip mat peršąlu gerklę. Gero buff iki šiol neradau. Norisi išlaikyti tarpą tarp burnos ir skarelės, o tai įmanoma padaryti, tik ją kabinant ant nosies. Bet aišku ji smunka. Todėl nuolatos tenka taisytis. Bet su ja žymiai geriau nei be jos. 

2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Dar kartą apie kūno svorį



Kūno svoris yra bene labiausiai išdiskutuota tema kokia tik gali būti. Tikrai daugiau negu bet koks politikos įvykis ar naujo sezono mados. Tačiau pastarosiomis dienomis sukeltos kelios diskusijos viešoje erdvėje paskatino mane dar kartą išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu. Kodėl tiek daug sumaišties, prieštaravimų ir net rimtų susipriešinimų tokia tema? Atsakymas paprastas – tik todėl, kad ši tema yra labai, labai jautri. Ji padaro žmones laimingus arba susargdina depresija, priverčia šypsotis net ausimis arba lieti ašaras, rasti naują meilę arba išsiskirti. Ji yra kiekvienos naujos dietos esmė, sporto klubų pajamų šaltinis, dizainerių darbo vietos ir dar daug daugiau.

Labiausiai apmaudu, kad siauro mąstymo žmonės labai priešina dalykus, kurie neturėtų būti priešinami. Tarkim, geriau storas bet protingas, negu atletiškas bet kvailas. Kas verčia žmones kalbėti tokias nesąmones? Geriau su ranka, bet be kojos arba geriau matyti negu girdėti? Net senovės graikams buvo aišku, kad žmogus turi būti visapusiškas, tačiau praėjus 2-3 tūkst. metų modernioji vakarų civilizacija sunkiai tai suvokia? Arba apkūniam žmogui sakoma, kad jam reikia pasportuoti. O lieknam tai jau nereikia? Kartais tenka paskaityti tokių nesąmonių, kad nebežinai ar čia juoktis ar užjausti. Žinau vieną žmogų kuris mėgo sakyti, kad „sveikam žmogui sporto nereikia, o ligotam – kenkia“. Kaip ir teisingai galite nuspėti šiandien jo sveikata nėra pati „geriausia“. 

Jeigu kam nors reiktų duoti tik vieną patarimą (o jų niekam nereikia, nes visi viską ir patys žino), tai pasakyčiau – negalvokit apie kūno svorį, galvokit apie sveikatą. Nerašykite į naujametines rezoliucijas, kad turiu sverti xx kg, nes tai yra nesąmonės. Gero kūno svorio pasiekimas, negeromis priemonėmis yra nesveikas ir trumpalaikis. Šiandien vis daugiau žmonių kritikuoja moderniąją mediciną atseit ji kovoja su ligos simptomais, o ne priežastimis. Tačiau savyje tokio pačio elgsenos modelio atpažinti nesugeba. Netinkamas (per mažas ar per didelis) kūno svoris yra nesveikos gyvensenos simptomas - pirmiausiai pasirodantis, labiausiai matomas ir labiausiai erzinantis. Neabejoju, kad yra ir kitų simptomų, mažiau pastebimų, o kiti pasireikš kur kas vėliau, nes turi didesnį atsparumą nesveikos gyvensenos sąlygoms. Kaip ir ligos atveju skirtingiems pacientams gali pasireikšti skirtingi simptomai, taip ir čia, kai kuriems žmonėms nesveika gyvensena pasireiškia netinkamu kūno svoriu, o kai kuriems – ne. Tačiau jeigu jūs artėsite (pasiekti tikrai nebūtina, užtenka priartėti) prie sveikos gyvensenos, jūsų kūno svoris artės prie biologiškai jūsų organizmui skirto kūno svorio. Jokiu būdu ne prie to kuris užrašytas naujametinėje rezoliucijoje, bet prie to koks yra tinkamas jūsų genų rinkiniui, kai aplinkos sąlygos yra artimos toms sąlygoms prie kurių jūsų genų rinkinys yra evoliucionavęs. Sudėtingas sakinys su labai aiškia mintimi. 

Žymiai sudėtingesnis klausimas kas yra ta sveika gyvensena. Aš tikrai nežinau ir nepažįstu žmogaus kuris žino ir galėtų jums vienareikšmiškai atsakyti. Kai kuriuos dalykus mes galime aiškiai identifikuoti, kad tai yra nesveika, tarkim alkoholis, nikotinas, dirbtinis cukrus, druska, ilgas sėdėjimas ant kėdės, fizinis nejudrumas ir t.t. ir daryti kuo mažiau to kas nesveika (arba nedaryti visai), kitus identifikuoti yra žymiai sunkiau. Tarkim kas yra optimali mityba? Arba kas yra optimalus fizinis krūvis? Kad ir ką sakytų ekspertai to niekas nežino. Mes galime tik nubrėžti apytiksles ribas ir bandyti jų laikytis, nes mūsų kūnas yra adaptyvus ir kintantis ir tai kas šiandien yra gerai, rytoj gali būti jau nebe. Žmogus evoliucionavo labai skirtingomis sąlygomis, skirtinguose žemės kampeliuose ir valgė labai įvairų maistą. Ir niekas negali pasakyti tiksliai, kokioms aplinkos sąlygoms gyventi žmogus yra pritaikytas ir koks atskirų genų adaptacinis intervalas skirtingoms aplinkos sąlygoms. Aišku tik viena – žmogus valgė labai įvairų maistą ir visada buvo fiziškai aktyvus. Todėl iki ašarų juokingos būna diskusijos - reikia žmogui sportuoti ar ne. Aišku, kad reikia! Reikia dėl to, kad tavo metabolizmas tinkamai funkcionuotų, dėl to, kad tavo širdies - kraujagyslių sistema gerai veiktų, dėl to, kad hormoninė sistema susibalansuotų, dėl to, kad osteoporoze senatvėje nesusirgtum ir kaulai nesutrupėtų nuo kėdės nukritus, dėl to, kad raumenyse tinkamą tonusą palaikytum, dėl to, kad turėtum tinkamą laikyseną ir sveiką stuburą, dėl to, kad turėtum normalų kūnų svorį ir dar dėl šimto kitų priežasčių. Juokinga būna klausytis kai kurie visuomenės intelektualai (akivaizdžiai gyvenantis nesveikame kūne), ką nors lepteli sportuojančių žmonių atžvilgiu. Maždaug daug sportuojantis = kvailas (nes protingas žmogus sėdi tik prie knygų). Beje mano patirtis bėgikų bendruomenėje yra absoliučiai priešinga - tai yra aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų visuomenės dalis. Arba „protingos“ mamos pareiškia, kad pagaliau išmoko mylėti save ir joms neberūpi kūno svoris (tiksliau tai, kad yra storos). Norėčiau paprieštarauti – iš tiesų save mylintis žmogus, tampa tokiu žmogumi, kokiu gamta yra sukūrusi jį būti. Šiandieniniai mokslininkai mano, kad 70 % mūsų ligų yra išvengiamos pakeitus savo gyvenseną. Todėl nustokime kalbėti apie kilogramus, pradėkime kalbėti apie sveiką gyvenseną.