2018 m. gegužės 8 d., antradienis

Sporto treneriai

Turbūt įžangą reiktų pradėti nuo to, kad sporto trenerių esu turėjęs daug. Esu turėjęs futbolo, tailando bokso, universalios savigynos, bėgimo, plaukimo, funkcinių treniruočių, trx, jogos trenerių ir dažniausiai ne po vieną. Tiesiog toks mano būdas, kad gyvenime teko išbandyti daug dalykų ir ateityje tikrai išbandysiu dar daugiau. O šitą temą paliečiau neatsitiktinai, nes man ji labai senai knietėjo ir jaučiau norą išdėstyti tam tikras mintis. 

Viešoje erdvėje arba už jos neretai vieni treneriai apkalba kitus trenerius. Nebūtinai pavardėmis, gali būti tiesiog kategorijos „aš“ ir „kiti treneriai“. Tai normalu, visose gyvenimo srityse žmonės kalba vieni apie kitus, vertina vieni kitų darbą. Taip ir turi būti, nes jeigu apie tave nekalba, matyt tu iš vis neegzistuoji. Tačiau kalbant apie sporto trenerius, o ypač apie „asmeninius trenerius“ neretai tos kalbos būna su labai akivaizdžiu neigiamu fonu. Ir tą neigiamą foną kaip tik ir norėčiau panagrinėti.

Didysis sporto bumas. Tai kas vyksta dabar su mėgėjišku sportu, labai primena tai kas vyko su nekilnojamu turtu prieš 2008 metų ekonomikos krizę. Galėjai statyti bet ką, bet kaip ir vis tiek būstas būtų parduotas. Tiesa sakant dažnai parduodavo dar net nepastatytus butus. Nekilnojamo turto paklausa ekonomikos rožinių akinių šviesoje buvo milžiniška. Dabar turime tokią pačią milžinišką sporto paklausą. Sportuoja dabar visi, o tie kas nesportuoja – tikrai turėtų. Nes jeigu jie vis dar to nedaro, tai garantuotai su jais kažkas yra negerai. Sporto klubai dygsta kaip grybai po lietaus ir nepatikėsite, bet jie iš karto tampa užpildyti. Išsipagirioję iš po sovietinės užstalės kultūros staiga panorome tapti gražesniais, tvirtesniais, ištvermingesniais. Bėgimo mada sudrebino jau bemaž visus miestus, kurie turėjo pakankamai fantazijos sukurti savo „maratoną“, yogos studijų net nebandyčiau suskaičiuoti, o crossfito klubai arba jį imituojančios grupinės treniruotės užtvindė daugybę sporto klubų. Jeigu 2012 metais spalio mėnesį bėgdamas Neries pakrante jau sutemus sutikdavau bėgiką, per kūną nueidavo pagarbos šiurpuliukai, nes jaučiausi sutikęs sielos brolį ir būtinai papasakodavau apie tai kaip apie dienos įvykį. Dabar net rankos nebesivarginu pakelti „sielos broliui“, nes Neries pakrantė primena bėgikų magistralę. Taigi sporto bumas įvyko, tačiau kaip ir daugumai staigių bumų taip ir šitam pasiruošti nespėjome. 

Treneriai. Sporto paklausą turėjo patenkinti sporto klubai ir sporto treneriai, todėl ir vieni ir kiti radosi tiesiog iš niekur. Tiesa sakant sporto treneriai dažniausiai radosi tiesiog iš gatvės. Sporto paklausa tapo tokia didelė, kad jeigu esi kažką pasiekęs savo sporto šakoje (dažniausiai kaip mėgėjas) ir moki save gerai pateikti – garantuotai rasi pas tave norinčių treniruotis žmonių grupę. Nors kai kurie mano pažįstami sporto mėgėjai savo paslaugų kokybe nenusileidžia buvusių sportininkų, tapusių treneriais, paslaugų kokybei, bendras vaizdas dažniausiai yra daug nykesnis. 

Pagrindinė rizika kuri tyko staiga sportuoti nusprendusio „atleto“ yra papulti ant vadinamo push‘erio „darom, darom, varom, varom“, kuris pats niekada nebuvo tikras sportininkas, bet besitreniruojant jam pavyko pasiekti gerų rezultatų, todėl dabar jis gali treniruoti kitus. Tokie žmonės dažnai paauglystėje užsiiminėjo tam tikromis sporto šakomis, todėl jau turėjo tam tikrą treniruotumą arba fiziologiškai buvo gerai tinkami savo sporto šakai. Sporto fiziologijos mokslų jie nėra baigę, supratimas apie žmogaus kūną gali būti labai įvairus. Vieni gali būti išklausę kažkokius kursus ir išsilaikę tam tikrus sertifikatus (nors tai dar nereiškia, kad yra tinkamos sporto fiziologijos žinios), kiti perskaitę kelias knygas, treti išmokę iš youtube. Tokie treneriai dažnai tinkamai neįvertina auklėtinių fizinio pasirengimo, gebėjimo toleruoti krūvį ir atsistatyti po sunkių treniruočių. Jeigu turite akivaizdaus fiziologinio „broko“ - įvairių liekamųjų traumų, raumenų disbalansų,  esminių lankstumo problemų, daugeliu atveju tokie treneriai bus nepajėgus adekvačiai jų suprasti, įvertinti ir adaptuoti krūvį ir pratimus būtent jums. Todėl jeigu patekote pas push‘erį esate padidintoje traumų rizikos zonoje ir turėtumėte labai gerai įsiklausyti į savo kūną. Kaip rodo mano praktika, tokie treneriai dažniausiai pamoko kaip taisyklingai atlikti judesį ar pratimą ir tai yra daug geresnis pasirinkimas negu treniruotumėtės savarankiškai, tačiau fiziologinės žinios ir gebėjimas individuliai nustatyti auklėtinio silpnąsias vietas ir pagal tai parinkti pratimus ar dozuoti krūvį – dažniausiai minimalios. 

Mažesnėje rizikos zonoje būsite jeigu papulsite pas esamą/buvusį sportininką. Kaip rodo praktika, tokie treneriai dažniausiai turi geresnes sporto šakos ir fiziologines žinias, nes patys treniravosi pas tikrus sporto trenerius, patys patyrė sporto traumas kurias gydė sporto gydytojai, o ne poliklinikų ekspertai. Tačiau čia slypi kitos rizikos. Dauguma sporto trenerių nori mėgėjus treniruoti kaip sportininkus, t. y. duoti didesnius krūvius ir orientuoti į rezultatą. Jiems sunkiai sekasi suprasti, kad žmogus gali tiesiog treniruotis dėl geresnės savijautos ar gražesnių kūno linijų. Šio tipo treneriai būtinai jus ruoš kažkokioms varžyboms, kuriuose turėsite parodyti gerą rezultatą. Jums svarbiau procesas, emocija, akimirka? Tuomet šitie treneriai nėra skirti jums.

Tobulo trenerio beieškant. Visada galvojau, kad tobulas treneris be asmeninių savybių ir gebėjimo išgirsti kliento poreikius, dar turėtų būti pats profesionaliai sportavęs savo sporto šaką ir būti įgijęs stiprias sporto fiziologijos žinias. Kaip buvau bėgikas, galvojau, kad tokiu treneriu galėtų būti Andrius Ramonas. Deja Andrius savo planuose matyt tokios vizijos neturėjo. Naivu manyti, kad rinkoje gali atsirasti tiek daug trenerių turinčių visas reikiamas žinias, kurios leistų siekti gerų rezultatų saugiu būdu ir dar pakankamai individualizuotai. Palikime treneriams mokinti sporto šakų paslapčių, judesių atlikimo taisyklingumo, krūvio dozavimo, periodizacijos ir kitų dalykų. Bet pasitelkime kineziterapeutus ar sporto medicinos ekspertus, kurie padarytų tam tikrą sportininko dosje išryškinančią fiziologinius ypatumus bei pateiktų konkrečiai sporto šakai aiškias rekomendacijas. Turbūt šiai dienai tai yra vienintelis būdas nestatyti Perkūnkiemių, o kurti aukštos kokybės gyvenimo sąlygas. 

Žiūrint į ateitį. Jeigu norite būti bėgikas – jums pasisekė. Jums taip pat pasisekė, jeigu norite būti crossfit‘eris, jogas, dviratininkas ar tenisininkas. Rinka tikrai turės ką jums pasiūlyti. Kur kas blogiau jeigu jūs nusprendėte būti stiprus, ištvermingas, lankstus, koordinuotas ir dar greitas. Crossfit‘eriai sakys, kad – hey tai mūsų sporto šaka. Bet ne ponai, tai nėra jūsų sporto šaka, nors pagal apibrėžimą ir panašiai skamba. Jeigu jūs norite būti universalus, jums nepasisekė. Galbūt vieną dieną rinka pasiūlys sprendimą. Galbūt kada nors atsiras išmanūs treneriai 2.0 kurie pajėgs matyti visą vaizdą ir supras, kad jų klientas be jų sporto šakos kultivuoja dar tris kitokias sporto šakas ir negana to turės tiek žinių, kad galės savo sporto krūvį integruoti į kliento savaitę tokių būdu, kad leistų jam pasiekti visus savo asmeninius tikslus. Trenerio versija 2.0 dar nėra sukurta. Jeigu norite būti universalūs, kelią teks sugalvoti patiems. 

Gražaus pavasario. Sportuokime saugiai ir protingai. Iki.

2017 m. spalio 1 d., sekmadienis

Universalumo paieškos



Praėjo daugiau kaip metai po paskutinių mano oficialių bėgimo varžybų - Talino maratono. Dar pasiblaškęs kelis mėnesius pirmyn - atgal nusprendžiau baigti savo 5 metus trukusią bėgimo karjerą, iš kurios liko labai daug stiprių prisiminimų ir daugybė ypatingų žmonių, kuriuos turėjau džiaugsmo pažinti. Paskutiniu metu apleidau šitą blogą, nes neradau pakankamai laiko rašyti, o gal man tiesiog trūko stiprių įspūdžių ar gilių įžvalgų. Po gyvenimo etapo, kuris vadinosi „run as far as you can“, atėjo naujas gyvenimo etapas, kuris vadinasi – „būk universalus ir daryk tai kas naudinga tau, o ne rezultatui“. Nesakau, kad manyje numirė konkurencingasis pradas, jis tikrai dar ne kartą išlys ir išdidžiai pareikš savo nuomonę. Tiesa sakant ir išlenda. Paskutinis kalnų show – kopimas į Monblaną „fast and light“ stiliumi, kurį reikėtų įvardinti „fast and stupid“ yra puikiausias to pavyzdys. Esu tikras, kad ir kitais metais padarysiu bent vieną kažkokią nesąmonę. Tiesa sakant gyvenimas nėra „true or false“ ir kiekvieną mūsų sprendimą yra sunku įvertinti „teisingas“ – „klaidingas“ kategorijomis. Tarkim ilgi bėgimai yra nesąmonė, šiuo metu esu tuo taip tvirtai įsitikinęs, kad vargu ar kas mane perkalbėtų. Bet jeigu nebūčiau pasirinkęs šito kelio, nebūčiau atradęs ypatingų manyje (ir kiekviename jūsų) esančių savybių, nebūčiau sutikęs tiek daug nuostabių draugų ir tikrai dabar būčiau daug nykesnis žmogus. Dabar kai pasakoju savo nuotykius patirtus per visišką išsekimą, matau nuostabą ir žavesį kitų žmonių akyse ir suprantu, kad kai kuriems jų atveriu panosėje slypinčias galimybes ir įkvėpiu naujiems išbandymams. Nepaisant to, kad ilgų distancijų bėgimas yra kenksmingas tau ir tavo kūnui, iki šiol nesiryžčiau teigti, kad šitas kelias buvo klaidingas, ir manau jeigu tektų grįžti atgal jį ir vėl pakartočiau tik gal truputi kitaip. Kaip ne kaip iš klaidų visgi kažko išmokstama.

Kodėl aš taip stumiu ant bėgimo. Tiesa sakant stumiu ant bet kokios ištvermės sporto šakos, kuri alina ir naikina tavo kūną. Aš nekalbu apie bėgikus nuo sofkutės, kuriems patirti traumas yra visiškai normalus ir kasmetinis dalykas. Kalbu ir apie tuos man pažįstamus plieninius žmones su visą gyvenimą treniruotais kūnais, kurie irgi save perspaudę subyra. Bėgimas degina ne tik tavo riebalus, jis degina ir trumpina tavo raumenis, vargina tavo sąnarius, sausgysles ir raiščius. Per daug kilometrų yra nuolatinis organizmo alinimas, kuris tavo kūnui neša daugiau žalos nei naudos. Kai kurie bėgikai šitą problemą bando kompensuoti jėgos treniruotėmis, bet sėkmė būna tik dalinė. Ar bėgimas yra blogai? Ne, bėgimas savaime nėra blogai. Blogai yra tuomet kai jis tampa dominuojančia fizinio aktyvumo veikla, ir triženklis kilometrų skaičius per savaitę tau tampa norma. Nedidelis kilometražas priešingai, tavo kūnui yra naudingas. Bet kur ta riba, per daug ar per mažai, aš tikrai nežinau. Bėgimas taip pat sukelia tavo kūnui oksidacinį stresą ir sendina tave ne pagal amžių. Mano dievukas – Killian Jornet atrodo geru dešimtmečiu vyresnis nei yra iš tiesų. Vizualiai atrodantiems ultra bėgimo varžybų seniams, ne retai tėra apie 30 metų. Kodėl tuomet žmonės tiek daug bėga ir tiek daug save kankina. Atsakymas paprastas – dėl rezultato. Kuo daugiau treniruositės tuo greitesni būsite. Šita aksioma galioja beveik visuose gyvenimo srityse, iki to momento, kol perspaudi save ir patiri overtrainingą. Tuomet rezultatai stovi vietoje arba net ima prastėti. Dėl fetišo tikslui arba rezultatui aš labai pykau ant kai kurių bėgimo trenerių. Apskritai vakarietiška koncepcija „privalai nusistatyti tikslus ir kažko siekti“, savaime nėra bloga, bet turi vieną didelį trūkumą. Tikslas turi būti prasmingas ir naudingas Tau. Tačiau apie tikslo prasmę yra nutylima. Pasiekei tikslą – šaunuolis, nepasiekei – lūzeris. Nei velnio! Kvailas tikslas yra blogiau negu jokio! Būtent dėl to kai kuriuos žmones reikia skatinti, o kai kuriuos stabdyti.

Yra žmonių, kurie sako, kad žmonės nesikeičia. Niekada nesutikau su šia nuomone, ir visą laiką sakiau priešingai – žmonės nuolatos keičiasi. Galbūt dėl to, kad pats nuolatos keičiuosi, matau ir kituose žmonėse nuolatinį pokytį.  Užvertus bėgimo lapą, atsiverčia naujas lapas, kuris man yra lygiai taip pat įdomus kaip ir prieš tai buvęs. Manau prieš 6 metus man reikėjo tikėjimo, kad 30 metų sulaukusio žmogaus, su nuolatos krintančią fizine forma gyvenimas gali būti kitoks. Ir aš tą tikėjimą radau. Radau daug daugiau nei galėjau pamanyti. Dabar jaučiu, kad mano kūnas prašo harmonijos. Ir aš ieškau jos. Rezultatas man nuėjo į antrą planą. Dalykas kuriuo tikiu yra tai, kad žmogui fizinis aktyvumas yra būtinas. Sunkiai tai sekasi paaiškinti nesportuojantiems žmonėms, bet aš lieju prakaitą ne todėl, kad mano six packas šviestų iš už 100 metrų, bet todėl, kad likusios dienos valandos būtų visai kitokios kokybės. Ir kai tu kartą patiri tą gyvenimo kokybę, nieku gyvu nebenori grįžti atgal. Sportuojantys žmonės puikiai žino apie ką aš kalbu. Ir per tiek sporto metų senai supratau (bet iki šiol ignoravau), kad žmogaus kūnas prašo švenčiausios trejybės: kardio, jėgos ir lankstumo. Bėgikai praranda ir jėgą ir lankstumą, crossfiteriai turi jėgą, funkciją, bet stokoja ištvermės (mano treneris su tuo nesutiks, bet aš kalbu iš asmeninės praktikos) ir dažnas lankstumo. Bodybuilderiai turi raumenis, stumia daug nuo krūtinės, bet jeigu netyčia koks užklysta į funkcines treniruotes, tai liekna panelė jį suvalgo kaip mažą vaiką. Jogos mergaitės (vyrai kažkodėl ignoruoją šį užsiėmimą, nors jis jiems būtų daug naudingesnis nei yra panelėms) stokoja jėgos ir žinoma kardio.

Būti universaliam, reiškia pasmerkti save niekada nebūti geriausiam. Bet jeigu tau ne 16 ir tavo EGO yra kontroliuojamas tai gali būti vienas racionaliausių pasirinkimų. Būtent todėl aš dabar miksuoju tris elementus, kuriuos bandau dalinti lygiomis proporcijomis: cardio (bėgimas, dviratis, žiema galbūt plaukimas), jėga (funkcinės treniruotės, kažkas panašaus į crossfit) ir lankstumas (joga). Kol kas labiausiai nuvilia joga, nes bėgimas tiek užtrumpinęs raumenis, kad niekaip nematau apčiuopiamo rezultato. Bet pasikliauju kantrybe. Manau šį kartą pasakiau viską ką norėjau. Nesmerkite manęs už šitą nuomonę, ji tėra mano, jūs galite turėti savąją :) Prasmingo judesio!

2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Monblanas „fast and light“ stiliumi arba ko jūs tikrai neturėtumėte mėginti pakartoti



Po praėjusių metų kelionės į Alpes su Montis Magia klubu ir pažintimi su tradiciniu alpinizmu, šiemet į Alpes išsiruošiau su Neko Trail Runners klubu ir mintimi išbandyti „fast and light“ alpinizmą. Šio alpinizmo koncepcija yra kalnuose judėti greitai ir lengvai su kuo mažesniu svoriu, kažkiek dėl jo aukojant saugumą.  Didžiausias koncepcijos įkvėpėjas – Killian Jornet įspūdingą savo projektą Summits of my Life - http://summitsofmylife.com/#/proyecto - vainikavo šturmuodamas Everestą nuo bazinės stovyklos iki viršukalnės per 17 valandų be jokių deguonies kaukių ar įtvirtintų virvių. Žinant, kad įprastas kopimas vyksta apie 4 dienas toks judėjimas kalnuose, atrodė, kad atveria visiškai naujus horizontus ir galimybių ribas, kurias labai norėjau pačiupinėti savo rankomis. Neko Trail Runners organizavo 8  dienų stovyklą Alpėse Les Houches miestelyje (šalia Chamonix), kurią turėjo vainikuoti Monbalno šturmas Gouter maršrutu, tiesiog nuo mūsų trobelės Les Houches miestelyje. Pačią stovyklą sudarė labai aktyvi fizinė veikla per savaitę susidėjusi maždaug iš 30 valandų bėgimo ir kopimo į kalnus, neskaitant laipiojimo stačiomis olomis su sauga, slackline'inimo ir kitų malonumų. Mūsų būrį sudarė 10 "nurautų" žmonių, kurių originalumas ir entuziazmas garantavo gerą nuotaiką ir nesibaigiančius nuotykius.

Bet grįžkime prie Monblano. Kad skaitytojas geriau suvoktų avantiūros mąstą, pasakysiu, kad tradiciškai Monblanas Gouter maršrutu kopiamas taip: pirmą dieną traukinuku užsikeliama iki La Station Mont-Lachat (2074 m), tuomet lipama iki Refuge de Tete Rousse (3167 m) arba Refuge du Goutier (3815 m) ir nuo jų (permiegojus ir pavalgius) kitą rytą (naktį) šturmuojama viršukalnė. Mūsų planas buvo išjudėti vakare iš savo namelio (1100 m) ir vienų įkvėpimu šturmuoti Montbalną su pirmaisiais saulės spinduliais.

Kad būtų galima toliau objektyviai suvokti mūsų nuotykius reiktų pateikti lyginamąjį savo portfolio tipinio alpinisto atžvilgiu:

  • Naudojimasis alpinistine įranga – pradžiamokslio pradžia (esu porą sykių naudojęs kates bei ledkirtį, moku kelis mazgus, bet tikrai nemokėčiau iškelti žmogaus iš plyšio);
  • Žinios apie kalnus – minimalios (buvau tik vienoj alpinistinėj kelionėm į kalnus, trekinimas neapsnigusiais takais nesiskaito);
  • Ištvermė – labai gera;
  • Laipiojimo įgūdžiai – vidutiniai;

Mano įranga:

  • La Sportiva Crossover GTX bėgimo batai;
  • Bėgimo timpos su apsauga nuo vėjo ir neperšlampamos žygio kelnės;
  • Termo apatiniai, pukinė striukė su kapišonu, žygeivio striukė nuo lietaus;
  • Šilta kepurė;
  • Plonos ir storos pirštinės;
  • Rišamos katės, tiesus ledkirtis, trekinimo lazdos, šalmas;
  • Suunto laikrodis su gpx maršrutu;
  • 1,5 – 2 l vandens, truputis energetinių guminukų, keli snikers batonėliai, keli kalnų žygių batonėliai ir elektrolitų tirpios tabletės.
  • Bendras kuprinės svoris apie 7 – 8 kg.

Neskaitant dviejų mūsų vedlių, kiti komandos nariai buvo dar mažiau negu aš čiupinėję alpinizmo ir realiai nelabai žinojo į ką veliasi. Bet entuziazmas kartais nuverčia kalnus. Taigi, to entuziazmo vedami šeši iš dešimties stovyklos narių nusprendė šturmuoti Monblaną.

20:30 pajudėjome iš savo namelio, nėrėme į mišką ir vingiuotu serpantinu pasileidome į žygį. Kartu su pirmaisiais kalnų ožiais, mus pasitiko sutemos ir traukinuko bėgiais jau judėjome tamsoje. Naktį tiesa sakant nelabai ką ir tesupranti, judi vorele paskui vedlį ir tiek. Taip nieko nesuprasdami atsidūrėme ant pavojingojo kuluaro, kuris pasižymi nuolatiniu akmenų byrėjimu. Maždaug tokiu:

Aš tiesą sakant tamsoje net nesupratau, kad esu ant kuluaro, o kelią pametę kai kurie alpinistai, tiesiog lipo kuluaru aukštyn keldami akmenų griūtis. Nuolatiniai riksmai - „rock“ ir mūsų griuvinėjimai ant žemės bandant apsaugoti galvas priminė vaikystės karinius žaidimus, tik dabartiniai buvo žymiai pavojingesni. Laimei niekam akmuo į galvą nepataikė, taigi praėję baisiąją atkarpą patekome ant maždaug 400 m aukščio sienos. Ji mus pasitiko su šypsena. Nebuvo jokio ledo, tik pliki akmenys, todėl judėti buvo vienas malonumas. Čia reiktų pasakyti, kad mūsų startas buvo pernelyg intensyvus, todėl šitoje vietoje jau kai kurie komandos nariai buvo pernelyg pavargę, kad galėtų judėti pakankamai greitai, todėl grupė po truputi skydo (už tai susilaukėm daug priekaištų iš tradicinio alpinizmo atstovų Lietuvoje, bet fast and light koncepcija būtent tokia ir yra, kad kiekvienas juda sau patogiu tempu ir turi gebėti pats savimi pasirūpinti). Susitikome visi Refuge de Tete Rousse (3167 m), kurį pasiekėme maždaug po 4 valandų. Nepaisant nuovargio judėjime toliau, Refuge du Goutier (3815 m) pasiekėme po 6,5 val., ir dabar jau buvo aišku, kad toliau judėti bus dar sunkiau. Aš pabaigiau paskutinius savo skysčių likučius, vandens pasipildyti naktį negavome, todėl prognozės tapo visai nelinksmos. Po pusvalandžio atokvėpio išjudėjome toliau. Jonas traukė pirmas, aš atsilikęs iš paskos, kiti nariai dar toliau. Nuotykių aišku buvo. Vieną grupės narę ištiko kalnų liga su labai rimtais simptomais, todėl jai teko greitai judėti žemyn (jai viskas dabar gerai), kitam grupės nariui aklimatizacijos stoka pakirto paskutines jėgas, o likę du bandė jais pasirūpinti. Mes su Jonu judėjome tolyn, bet atskirai dėl fizinių galimybių skirtumo. Labai gaila, kad šitoje vietoje laikrodyje pasispaudė pauzė ir daugiau detalių apie kopimą negaliu pasakyti. Žinau, tik kada pasiekiau viršukalnę pagal nuotraukos padarymo laiką. Dome du Gouter pasiekiau su „smėliu burnoje“, tai toks šlykštus dehidratacijos jausmas, kai gerklėje nebelieka seilių ir žinai, kad esi labai rimtoje padėtyje. Čia manęs laukė jau gerokai sušalęs Jonas, ragindamas greičiau judėti kartu į viršūnę, bet aš supratau, kad tokio tempo tokioje būsenoje tikrai nepalaikysiu, todėl ir toliau judėjome atskirai. Iki viršukalnės buvo belikę vos 500 metrų, bet jie buvo neabejotinai sunkiausi mano gyvenime. Be milžiniškos dehitratacijos, prisidėjo aklimatizacijos stoka, ir uraganinis iš kojų verčiantis vėjas. Daugybė ekspedicijų apsisukinėjo ir grįžinėjo atgal, o aš bandžiau keteromis judėti tolyn, ignoruodamas akivaizdžiai didelę riziką (apie malonumą judėti keteromis galite pasižiūrėti čia (nuo 2:30, ypač smagu prasilenkti su besileidžiančiomis grupėmis, jei nuslysi nuo briaunos, tai tavo gyvenimas jau baigtas).
Amerikiečių ekspedicija, paklausė ar tikrai aš su tokią įranga (katės ir lazdos), prie tokio vėjo lipsiu į viršukalnę, ir kvailas ego atsakė, taip, žinoma. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų. Bėgimo terminais kalbant buvau visiškai lūžęs, tačiau priešingai nei bėgime neturėjau teisės sustoti, nes sustojimas reiškia sušalimą su labai liūdnomis pasekmėmis. Nežinau, kodėl neapsisukau ir negrįžau atgal, nors keliasdešimt kartų jaučiau, kad daugiau nebegaliu. Žingsnis po žingsnio iki viršūnės. Monblaną pasiekiau 7 ryto. Euforijos nebuvo jokios, bandžiau padaryti kelias nuotraukas, bet vėjas tiesiog laužė telefoną iš rankų. 

Todėl greitai apsisukau ir judėjau žemyn. Buvau taip lūžęs, kad net judėti nuo kalno reikėjo pastangų. Manau, čia mane išgelbėjo ultra patirtis ir supratimas, kad net tada kai negali, vis tiek dar gali. Nežinau kiek valandų judėjau su smėliu burnoje, žingsnis po žingsnio. Protas nebeveikė, bandžiau kažkokiu būdu stumtis ir dariau viską, kad nebūčiau nupūstas nuo keteros. Žingsnis po žingsnio, kuo žemiau, kuo toliau nuo viršūnės su viltimi prieiti bet kokį vandens šaltinį. Nežinau kiek valandų judėjau tokios būsenos, gal 4, gal 5. Nusileidau nuo sienos, praėjau baisųjį kuluarą ir vos tik jį kirtau, radau tirpstančio vandens šalinį. Tuomet mano Monblanas buvo baigtas. Pagaliau tapau ramus, kad nuo kalno sėkmingai nusileisiu.

Ar dar kartočiau tokį žygį? Ne. Ar siūlyčiau kam nors daryti kažką panašaus? Ne. Tikrai yra labai neprotinga su tokiu nuovargiu atsidurti pačioj pavojingiausioje vietoje. Mums dalinai pasisekė su oru, nepaisant iš kojų verčiančio vėjo, oras buvo šiltas (labai nedidelis minusas). Bet jeigu tokioj būsenoj patektum į pūgą arba kaulus stingdantį šaltį, pasekmės galėtų būtų labai liūdnos. Fast and light stilius yra puikus ir efektyvus būdas keliauti kalnuose, bet reikalauja ne tik puikaus fizinio pasiruošimo, bet ir didelės alpinistinės patirties, kitu atveju tai tėra paprasčiausia avantiūra. Kol nesate gerai fiziškai ir techniškai pasirengę, nedarykite to. Beje oras čia yra lemiamas. Killian Jornet po savaitės su marškinėliais pasišvilpaudamas sukopė tuo pačiu maršrutu. Ir jeigu jo būtumėte paklausę įspūdžių, pasakytų - žiūrėk, koks nuostabus oras, ir išvardintų visas aplink esančias Alpių viršukalnes. Tiesiog kita klasė :)