Universalumo paieškos

Praėjo daugiau kaip metai po paskutinių mano oficialių bėgimo varžybų - Talino maratono. Dar pasiblaškęs kelis mėnesius pirmyn - atgal nusprendžiau baigti savo 5 metus trukusią bėgimo karjerą, iš kurios liko labai daug stiprių prisiminimų ir daugybė ypatingų žmonių, kuriuos turėjau džiaugsmo pažinti. Paskutiniu metu apleidau šitą blogą, nes neradau pakankamai laiko rašyti, o gal man tiesiog trūko stiprių įspūdžių ar gilių įžvalgų. Po gyvenimo etapo, kuris vadinosi „run as far as you can“, atėjo naujas gyvenimo etapas, kuris vadinasi – „būk universalus ir daryk tai kas naudinga tau, o ne rezultatui“. Nesakau, kad manyje numirė konkurencingasis pradas, jis tikrai dar ne kartą išlys ir išdidžiai pareikš savo nuomonę. Tiesa sakant ir išlenda. Paskutinis kalnų show – kopimas į Monblaną „fast and light“ stiliumi, kurį reikėtų įvardinti „fast and stupid“ yra puikiausias to pavyzdys. Esu tikras, kad ir kitais metais padarysiu bent vieną kažkokią nesąmonę. Tiesa sakant gyvenimas nėra „true or false“ ir kiekvieną mūsų sprendimą yra sunku įvertinti „teisingas“ – „klaidingas“ kategorijomis. Tarkim ilgi bėgimai yra nesąmonė, šiuo metu esu tuo taip tvirtai įsitikinęs, kad vargu ar kas mane perkalbėtų. Bet jeigu nebūčiau pasirinkęs šito kelio, nebūčiau atradęs ypatingų manyje (ir kiekviename jūsų) esančių savybių, nebūčiau sutikęs tiek daug nuostabių draugų ir tikrai dabar būčiau daug nykesnis žmogus. Dabar kai pasakoju savo nuotykius patirtus per visišką išsekimą, matau nuostabą ir žavesį kitų žmonių akyse ir suprantu, kad kai kuriems jų atveriu panosėje slypinčias galimybes ir įkvėpiu naujiems išbandymams. Nepaisant to, kad ilgų distancijų bėgimas yra kenksmingas tau ir tavo kūnui, iki šiol nesiryžčiau teigti, kad šitas kelias buvo klaidingas, ir manau jeigu tektų grįžti atgal jį ir vėl pakartočiau tik gal truputi kitaip. Kaip ne kaip iš klaidų visgi kažko išmokstama.

Kodėl aš taip stumiu ant bėgimo. Tiesa sakant stumiu ant bet kokios ištvermės sporto šakos, kuri alina ir naikina tavo kūną. Aš nekalbu apie bėgikus nuo sofkutės, kuriems patirti traumas yra visiškai normalus ir kasmetinis dalykas. Kalbu ir apie tuos man pažįstamus plieninius žmones su visą gyvenimą treniruotais kūnais, kurie irgi save perspaudę subyra. Bėgimas degina ne tik tavo riebalus, jis degina ir trumpina tavo raumenis, vargina tavo sąnarius, sausgysles ir raiščius. Per daug kilometrų yra nuolatinis organizmo alinimas, kuris tavo kūnui neša daugiau žalos nei naudos. Kai kurie bėgikai šitą problemą bando kompensuoti jėgos treniruotėmis, bet sėkmė būna tik dalinė. Ar bėgimas yra blogai? Ne, bėgimas savaime nėra blogai. Blogai yra tuomet kai jis tampa dominuojančia fizinio aktyvumo veikla, ir triženklis kilometrų skaičius per savaitę tau tampa norma. Nedidelis kilometražas priešingai, tavo kūnui yra naudingas. Bet kur ta riba, per daug ar per mažai, aš tikrai nežinau. Bėgimas taip pat sukelia tavo kūnui oksidacinį stresą ir sendina tave ne pagal amžių. Mano dievukas – Killian Jornet atrodo geru dešimtmečiu vyresnis nei yra iš tiesų. Vizualiai atrodantiems ultra bėgimo varžybų seniams, ne retai tėra apie 30 metų. Kodėl tuomet žmonės tiek daug bėga ir tiek daug save kankina. Atsakymas paprastas – dėl rezultato. Kuo daugiau treniruositės tuo greitesni būsite. Šita aksioma galioja beveik visuose gyvenimo srityse, iki to momento, kol perspaudi save ir patiri overtrainingą. Tuomet rezultatai stovi vietoje arba net ima prastėti. Dėl fetišo tikslui arba rezultatui aš labai pykau ant kai kurių bėgimo trenerių. Apskritai vakarietiška koncepcija „privalai nusistatyti tikslus ir kažko siekti“, savaime nėra bloga, bet turi vieną didelį trūkumą. Tikslas turi būti prasmingas ir naudingas Tau. Tačiau apie tikslo prasmę yra nutylima. Pasiekei tikslą – šaunuolis, nepasiekei – lūzeris. Nei velnio! Kvailas tikslas yra blogiau negu jokio! Būtent dėl to kai kuriuos žmones reikia skatinti, o kai kuriuos stabdyti.

Yra žmonių, kurie sako, kad žmonės nesikeičia. Niekada nesutikau su šia nuomone, ir visą laiką sakiau priešingai – žmonės nuolatos keičiasi. Galbūt dėl to, kad pats nuolatos keičiuosi, matau ir kituose žmonėse nuolatinį pokytį.  Užvertus bėgimo lapą, atsiverčia naujas lapas, kuris man yra lygiai taip pat įdomus kaip ir prieš tai buvęs. Manau prieš 6 metus man reikėjo tikėjimo, kad 30 metų sulaukusio žmogaus, su nuolatos krintančią fizine forma gyvenimas gali būti kitoks. Ir aš tą tikėjimą radau. Radau daug daugiau nei galėjau pamanyti. Dabar jaučiu, kad mano kūnas prašo harmonijos. Ir aš ieškau jos. Rezultatas man nuėjo į antrą planą. Dalykas kuriuo tikiu yra tai, kad žmogui fizinis aktyvumas yra būtinas. Sunkiai tai sekasi paaiškinti nesportuojantiems žmonėms, bet aš lieju prakaitą ne todėl, kad mano six packas šviestų iš už 100 metrų, bet todėl, kad likusios dienos valandos būtų visai kitokios kokybės. Ir kai tu kartą patiri tą gyvenimo kokybę, nieku gyvu nebenori grįžti atgal. Sportuojantys žmonės puikiai žino apie ką aš kalbu. Ir per tiek sporto metų senai supratau (bet iki šiol ignoravau), kad žmogaus kūnas prašo švenčiausios trejybės: kardio, jėgos ir lankstumo. Bėgikai praranda ir jėgą ir lankstumą, crossfiteriai turi jėgą, funkciją, bet stokoja ištvermės (mano treneris su tuo nesutiks, bet aš kalbu iš asmeninės praktikos) ir dažnas lankstumo. Bodybuilderiai turi raumenis, stumia daug nuo krūtinės, bet jeigu netyčia koks užklysta į funkcines treniruotes, tai liekna panelė jį suvalgo kaip mažą vaiką. Jogos mergaitės (vyrai kažkodėl ignoruoją šį užsiėmimą, nors jis jiems būtų daug naudingesnis nei yra panelėms) stokoja jėgos ir žinoma kardio.

Būti universaliam, reiškia pasmerkti save niekada nebūti geriausiam. Bet jeigu tau ne 16 ir tavo EGO yra kontroliuojamas tai gali būti vienas racionaliausių pasirinkimų. Būtent todėl aš dabar miksuoju tris elementus, kuriuos bandau dalinti lygiomis proporcijomis: cardio (bėgimas, dviratis, žiema galbūt plaukimas), jėga (funkcinės treniruotės, kažkas panašaus į crossfit) ir lankstumas (joga). Kol kas labiausiai nuvilia joga, nes bėgimas tiek užtrumpinęs raumenis, kad niekaip nematau apčiuopiamo rezultato. Bet pasikliauju kantrybe. Manau šį kartą pasakiau viską ką norėjau. Nesmerkite manęs už šitą nuomonę, ji tėra mano, jūs galite turėti savąją :) Prasmingo judesio!

Monblanas „fast and light“ stiliumi arba ko jūs tikrai neturėtumėte mėginti pakartoti

Po praėjusių metų kelionės į Alpes su Montis Magia klubu ir pažintimi su tradiciniu alpinizmu, šiemet į Alpes išsiruošiau su Neko Trail Runners klubu ir mintimi išbandyti „fast and light“ alpinizmą. Šio alpinizmo koncepcija yra kalnuose judėti greitai ir lengvai su kuo mažesniu svoriu, kažkiek dėl jo aukojant saugumą.  Didžiausias koncepcijos įkvėpėjas – Killian Jornet įspūdingą savo projektą Summits of my Life - http://summitsofmylife.com/#/proyecto - vainikavo šturmuodamas Everestą nuo bazinės stovyklos iki viršukalnės per 17 valandų be jokių deguonies kaukių ar įtvirtintų virvių. Žinant, kad įprastas kopimas vyksta apie 4 dienas toks judėjimas kalnuose, atrodė, kad atveria visiškai naujus horizontus ir galimybių ribas, kurias labai norėjau pačiupinėti savo rankomis. Neko Trail Runners organizavo 8  dienų stovyklą Alpėse Les Houches miestelyje (šalia Chamonix), kurią turėjo vainikuoti Monbalno šturmas Gouter maršrutu, tiesiog nuo mūsų trobelės Les Houches miestelyje. Pačią stovyklą sudarė labai aktyvi fizinė veikla per savaitę susidėjusi maždaug iš 30 valandų bėgimo ir kopimo į kalnus, neskaitant laipiojimo stačiomis olomis su sauga, slackline'inimo ir kitų malonumų. Mūsų būrį sudarė 10 "nurautų" žmonių, kurių originalumas ir entuziazmas garantavo gerą nuotaiką ir nesibaigiančius nuotykius.

Bet grįžkime prie Monblano. Kad skaitytojas geriau suvoktų avantiūros mąstą, pasakysiu, kad tradiciškai Monblanas Gouter maršrutu kopiamas taip: pirmą dieną traukinuku užsikeliama iki La Station Mont-Lachat (2074 m), tuomet lipama iki Refuge de Tete Rousse (3167 m) arba Refuge du Goutier (3815 m) ir nuo jų (permiegojus ir pavalgius) kitą rytą (naktį) šturmuojama viršukalnė. Mūsų planas buvo išjudėti vakare iš savo namelio (1100 m) ir vienų įkvėpimu šturmuoti Montbalną su pirmaisiais saulės spinduliais.

Kad būtų galima toliau objektyviai suvokti mūsų nuotykius reiktų pateikti lyginamąjį savo portfolio tipinio alpinisto atžvilgiu:

• Naudojimasis alpinistine įranga – pradžiamokslio pradžia (esu porą sykių naudojęs kates bei ledkirtį, moku kelis mazgus, bet tikrai nemokėčiau iškelti žmogaus iš plyšio);
• Žinios apie kalnus – minimalios (buvau tik vienoj alpinistinėj kelionėm į kalnus, trekinimas neapsnigusiais takais nesiskaito);
• Ištvermė – labai gera;
• Laipiojimo įgūdžiai – vidutiniai;

Mano įranga:

• La Sportiva Crossover GTX bėgimo batai;
• Bėgimo timpos su apsauga nuo vėjo ir neperšlampamos žygio kelnės;
• Termo apatiniai, pukinė striukė su kapišonu, žygeivio striukė nuo lietaus;
• Šilta kepurė;
• Plonos ir storos pirštinės;
• Rišamos katės, tiesus ledkirtis, trekinimo lazdos, šalmas;
• Suunto laikrodis su gpx maršrutu;
• 1,5 – 2 l vandens, truputis energetinių guminukų, keli snikers batonėliai, keli kalnų žygių batonėliai ir elektrolitų tirpios tabletės.
• Bendras kuprinės svoris apie 7 – 8 kg.

Neskaitant dviejų mūsų vedlių, kiti komandos nariai buvo dar mažiau negu aš čiupinėję alpinizmo ir realiai nelabai žinojo į ką veliasi. Bet entuziazmas kartais nuverčia kalnus. Taigi, to entuziazmo vedami šeši iš dešimties stovyklos narių nusprendė šturmuoti Monblaną.

20:30 pajudėjome iš savo namelio, nėrėme į mišką ir vingiuotu serpantinu pasileidome į žygį. Kartu su pirmaisiais kalnų ožiais, mus pasitiko sutemos ir traukinuko bėgiais jau judėjome tamsoje. Naktį tiesa sakant nelabai ką ir tesupranti, judi vorele paskui vedlį ir tiek. Taip nieko nesuprasdami atsidūrėme ant pavojingojo kuluaro, kuris pasižymi nuolatiniu akmenų byrėjimu. Maždaug tokiu:

Aš tiesą sakant tamsoje net nesupratau, kad esu ant kuluaro, o kelią pametę kai kurie alpinistai, tiesiog lipo kuluaru aukštyn keldami akmenų griūtis. Nuolatiniai riksmai - „rock“ ir mūsų griuvinėjimai ant žemės bandant apsaugoti galvas priminė vaikystės karinius žaidimus, tik dabartiniai buvo žymiai pavojingesni. Laimei niekam akmuo į galvą nepataikė, taigi praėję baisiąją atkarpą patekome ant maždaug 400 m aukščio sienos. Ji mus pasitiko su šypsena. Nebuvo jokio ledo, tik pliki akmenys, todėl judėti buvo vienas malonumas. Čia reiktų pasakyti, kad mūsų startas buvo pernelyg intensyvus, todėl šitoje vietoje jau kai kurie komandos nariai buvo pernelyg pavargę, kad galėtų judėti pakankamai greitai, todėl grupė po truputi skydo (už tai susilaukėm daug priekaištų iš tradicinio alpinizmo atstovų Lietuvoje, bet fast and light koncepcija būtent tokia ir yra, kad kiekvienas juda sau patogiu tempu ir turi gebėti pats savimi pasirūpinti). Susitikome visi Refuge de Tete Rousse (3167 m), kurį pasiekėme maždaug po 4 valandų. Nepaisant nuovargio judėjime toliau, Refuge du Goutier (3815 m) pasiekėme po 6,5 val., ir dabar jau buvo aišku, kad toliau judėti bus dar sunkiau. Aš pabaigiau paskutinius savo skysčių likučius, vandens pasipildyti naktį negavome, todėl prognozės tapo visai nelinksmos. Po pusvalandžio atokvėpio išjudėjome toliau. Jonas traukė pirmas, aš atsilikęs iš paskos, kiti nariai dar toliau. Nuotykių aišku buvo. Vieną grupės narę ištiko kalnų liga su labai rimtais simptomais, todėl jai teko greitai judėti žemyn (jai viskas dabar gerai), kitam grupės nariui aklimatizacijos stoka pakirto paskutines jėgas, o likę du bandė jais pasirūpinti. Mes su Jonu judėjome tolyn, bet atskirai dėl fizinių galimybių skirtumo. Labai gaila, kad šitoje vietoje laikrodyje pasispaudė pauzė ir daugiau detalių apie kopimą negaliu pasakyti. Žinau, tik kada pasiekiau viršukalnę pagal nuotraukos padarymo laiką. Dome du Gouter pasiekiau su „smėliu burnoje“, tai toks šlykštus dehidratacijos jausmas, kai gerklėje nebelieka seilių ir žinai, kad esi labai rimtoje padėtyje. Čia manęs laukė jau gerokai sušalęs Jonas, ragindamas greičiau judėti kartu į viršūnę, bet aš supratau, kad tokio tempo tokioje būsenoje tikrai nepalaikysiu, todėl ir toliau judėjome atskirai. Iki viršukalnės buvo belikę vos 500 metrų, bet jie buvo neabejotinai sunkiausi mano gyvenime. Be milžiniškos dehitratacijos, prisidėjo aklimatizacijos stoka, ir uraganinis iš kojų verčiantis vėjas. Daugybė ekspedicijų apsisukinėjo ir grįžinėjo atgal, o aš bandžiau keteromis judėti tolyn, ignoruodamas akivaizdžiai didelę riziką (apie malonumą judėti keteromis galite pasižiūrėti čia (nuo 2:30, ypač smagu prasilenkti su besileidžiančiomis grupėmis, jei nuslysi nuo briaunos, tai tavo gyvenimas jau baigtas).

Amerikiečių ekspedicija, paklausė ar tikrai aš su tokią įranga (katės ir lazdos), prie tokio vėjo lipsiu į viršukalnę, ir kvailas ego atsakė, taip, žinoma. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų. Bėgimo terminais kalbant buvau visiškai lūžęs, tačiau priešingai nei bėgime neturėjau teisės sustoti, nes sustojimas reiškia sušalimą su labai liūdnomis pasekmėmis. Nežinau, kodėl neapsisukau ir negrįžau atgal, nors keliasdešimt kartų jaučiau, kad daugiau nebegaliu. Žingsnis po žingsnio iki viršūnės. Monblaną pasiekiau 7 ryto. Euforijos nebuvo jokios, bandžiau padaryti kelias nuotraukas, bet vėjas tiesiog laužė telefoną iš rankų. 

Todėl greitai apsisukau ir judėjau žemyn. Buvau taip lūžęs, kad net judėti nuo kalno reikėjo pastangų. Manau, čia mane išgelbėjo ultra patirtis ir supratimas, kad net tada kai negali, vis tiek dar gali. Nežinau kiek valandų judėjau su smėliu burnoje, žingsnis po žingsnio. Protas nebeveikė, bandžiau kažkokiu būdu stumtis ir dariau viską, kad nebūčiau nupūstas nuo keteros. Žingsnis po žingsnio, kuo žemiau, kuo toliau nuo viršūnės su viltimi prieiti bet kokį vandens šaltinį. Nežinau kiek valandų judėjau tokios būsenos, gal 4, gal 5. Nusileidau nuo sienos, praėjau baisųjį kuluarą ir vos tik jį kirtau, radau tirpstančio vandens šalinį. Tuomet mano Monblanas buvo baigtas. Pagaliau tapau ramus, kad nuo kalno sėkmingai nusileisiu.

Ar dar kartočiau tokį žygį? Ne. Ar siūlyčiau kam nors daryti kažką panašaus? Ne. Tikrai yra labai neprotinga su tokiu nuovargiu atsidurti pačioj pavojingiausioje vietoje. Mums dalinai pasisekė su oru, nepaisant iš kojų verčiančio vėjo, oras buvo šiltas (labai nedidelis minusas). Bet jeigu tokioj būsenoj patektum į pūgą arba kaulus stingdantį šaltį, pasekmės galėtų būtų labai liūdnos. Fast and light stilius yra puikus ir efektyvus būdas keliauti kalnuose, bet reikalauja ne tik puikaus fizinio pasiruošimo, bet ir didelės alpinistinės patirties, kitu atveju tai tėra paprasčiausia avantiūra. Kol nesate gerai fiziškai ir techniškai pasirengę, nedarykite to. Beje oras čia yra lemiamas. Killian Jornet po savaitės su marškinėliais pasišvilpaudamas sukopė tuo pačiu maršrutu. Ir jeigu jo būtumėte paklausę įspūdžių, pasakytų - žiūrėk, koks nuostabus oras, ir išvardintų visas aplink esančias Alpių viršukalnes. Tiesiog kita klasė :)

Bėgimo "karjeros" pabaiga

Toks gana pretenzingas pavadinimas gavosi. Iš tiesų čia nebuvo jokios „karjeros“. Buvau toks pats bėgikas kaip ir visi kiti mėgėjai, kurie kiekvienais metais kelia sau ambicingus planus ir susidarę programas bando juos įgyvendinti. Ir dažniausiai įgyvendina. Nors kartais ir ne. Tai va, aš buvau būtent toks bėgikas ir manau, kad kaip mėgėjas visai neblogų rezultatų pasiekiau, nors nuo Lietuvos mėgėjiško elito vis tik ženkliai atsilikau. Galbūt galėjau ir su jais pakonkuruoti, jeigu bučiau skyręs tiek pat laiko bėgimui kiek ir jie, bet neskyriau ir dėl to nei kiek nesigailiu.

Žvelgiant atgal į tuos 5 bėgiojimo metus, manau, kad patyriau be galo daug šaunių dalykų. Kas labiausiai įstrigo atmintyje? Pirmasis maratonas per 3:37, kur patyriau naujokams būdingą kančią jau nuo 25 km (dabar tokį startą vertinčiau kaip visišką avantiūrą). Savo maratono PB - 2:54 Vilniuje kalvotoje trasoje, kuriam beje irgi ruošiuosi gana atmestinai. Per kūną bėgančius šiurpuliukus Roterdame stovint prie starto linijos, kartu traukiant maratono himną. Atstovavimą Lietuvos trailo rinktinei pasaulio čempionate Annecy, kai prieš akis tavęs laukia daugiau kaip 80 km trasa kalnuose. Trailo debiutą Zugspitze 60 km trasoje, kai pirmą kartą supratau, kad maratonas nėra jokia riba. Šitas blog‘as kuris buvo aktyvus 2012 – 2013 metais, o vėliau gerokai prigeso. Projektas bėgikai.lt. Ir žinoma žmonės kuriuos sutikau šitame kelyje. Turbūt 75 % šiandieninių mano draugų yra iš bėgimo trasos.

Nuostabiausias dalykas kurį radau šitame kelyje buvo suvokimas, kad nėra jokių antžmogių ir tu taip pat gali daryti įspūdingus, kitiems žmonėms sunkiai suvokiamus, dalykus. Viskas tėra motyvacijos ir protingų treniruočių klausimas. Bėgime radau harmoniją. Tai yra lygiai toks pats normalus ir kasdieninis žmogui dalykas kaip miegas, valgymas ar prausimasis. Bėgimas yra tarsi testas. Jeigu tau yra fizinė kančia lengvu tempu risnoti 60 min., vadinasi kažką savo gyvenime darai ne taip. 

Nemažai mano draugų ir pažįstamų nesupranta mano pasirinkimo. Jiems atrodo, kad turi toliau varyti, siekti tikslų, ruoštis startams ir t.t. O mano galvoje seniai brendo harmoningo gyvenimo ir harmoningo sporto koncepcija. Po darbo, lygiagrečiai vystyti 5 veiklas ir visas aukščiausiu lygiu nesugebu, todėl tenka kažką aukoti ieškant balanso. Ignas Staškevičius vienoje konferencijoje yra sakęs, kad laimėdamas bėgimo trasoje, tu neišvengiamai pralaimi gyvenime. Ir tai yra tikra tiesa. Norėdamas išspausti iš savęs maksimumą bėgime, turi sutelkti visą dėmesį, laiką ir pastangas į šią veiklą ir tikrai paaukoti daug kitų dalykų, kurių mano supratimu aukoti mėgėjui neverta (nebent tavo tikslas pakilti į tokį lygį kaip Gediminas Grinius ar Vaidas Žlabys). Nepaisant šių išvadų, vis tiek daugeliui žmonių rekomenduočiau įveikti maratoną (42 km), vien tam, kad praplėstų savo sąmonės ribas. 

Priešingai nei futbolo, bėgimo batelių ant vinies nekabinu. Toliau bėgiosiu ir toliau treniruosiuosi. „Karjeros“ pabaiga reiškia, tik tai, kad šiems metams neturiu jokių tikslų pagerinti PB, laimėti kažkokią vietą ar įveikti kažkokią distanciją. Bėgimas gražiai nugulė į savo stalčiuką ir jis nebėra aukštesnio prioriteto veikla nei intelektinė veikla po darbo, užsienio kalbų mokymasis, knygų skaitymas, cross fitas, joga, kultūriniai renginiai, pasisėdėjimai su draugais, savaitgalio iškylos ir pan. Bėgimo svoris tapo toks pats kaip ir kitų. O tai reiškia, kad 50 km per savaitę bėgimo man bus jau labai daug. Jeigu dar bėgsiu kokiose trailo varžybose (dabar tokių planų neturiu), tai darysiu ne rezultatui, o malonumui, kai gali sustoti kalno viršūnėje ir ramiai apžvelgti visą grožį, kuriame esi paskendęs, nei kiek nesijaudindamas, kad į nugarą šnopuojantis bėgikas tuoj tave aplenks. 

Ieškodamas judesio harmonijos, senai supratau, kad karūnos uždėjimas ant kardio galvos, nieko gero neduoda. Turi būti balansas tarp kardio, jėgos ir lankstumo. Tas balansas nepadeda tau pasiekti PB maratono trasoje, bet neabejotinai tave padaro sveikesniu ir universalesniu žmogumi. Kokios proporcijos tarp trijų karalių yra optimalios žmogui savijautos prasme dar nežinau, bet manau bandymų būdu pavyks surasti. Nuo savo lieknumo apatinės ribos, kurioje esu buvęs per bėgiojimo „karjerą“ – 73 kg, pasunkėjau iki 81 kg ir dabar jaučiuosi daug geriau. Manau toks svoris mano ūgio vyrui (185 cm) yra optimalus (žinoma, kad tą svorį sudaro raumenų, o ne lašinių masė).

Pabaigai retrospektyva. Brangiausios akimirkos. Tiek daug įžvalgu radau atmintyje perkratęs epizodus. Įdomu, kad tarp brangiausiųjų nėra nei vieno PB! Bet juk jis dažniausiai būna pagrindinis treniruočių tikslas!

Pirmas kartas visada ypatingas. 2011 metai, čia net nepanašus į bėgiką :)

2012 m. trečiasis maratonas. Kojos sutrauktos mėšlungio du atitinkama veido išraiška. Kančia atmintyje išlieka.

2013 m. Roterdame feilinau, tačiau ta didžiojo maratono emocija atmintyje įsirėžė žymiai labiau, nes tais pačiais metais Vilniuje pirmą kartą iš 3:00 išliptas maratonas

2014 m. Trailo debiutą Zugspitze prisimenu maloniau, nei tų pačiais metais pasiektą maratono PB - 2:54

2015 m. Pasaulio čempionatas Annecy. Šalia žmonės kurie kurie jau yra Lietuvos bėgimo istorija.

2016 m. iš bėgimo neatsimenu nieko. Nors kažką tikrai bėgau, netgi maratoną ir ultrą. Alpinizmo stovykla Alpėse. Vėl pirmas kartas ir vėl ypatingas.