Kodėl mes geriame pieną?

Dar viena tema apie maistą. Ji išėjo tarsi temos apie mėsą tęsinys. Tiesiog įvairiuose šaltiniuose šalia argumentų kodėl negalima valgyti mėsos, visuomet atsirasdavo gana griežtas pasisakymas pieno tema.  Iš tiesų negalima nesutikti su teiginiu:”Karvės pienas – veršiukams. Karvės vaikams.” Prie ko čia žmogus? Na bet jau tubūt nekeista, kad beveik viskas pasaulyje šiaip ar taip susiję su žmogumi. 

Pieno tema man aktuali. Aš tiesiog jį ir jo produktus labai mėgstu. Man visai nesunkiai pavyko atsisakyti kavos, kai sugalvojau, kad vietoj jos galiu gerti kakavą. Ir tai tebuvo būdas pieną praskiesti kitu karštu gėrimu. Vienu metu jau bandžiau save įtikinti, kad tas pienas man nereikalingas. Nepavyko. Na aš visgi nemanau kad juo labai piknaudžiauju, bet kad galiu lengvai apseiti  - tikrai netiesa.

Taigi kuo blogai tas pienas?

Dažniausiai įvardinamos blogybės yra tokios:

• Piene esantis kalcis mažina geležies įsisavinimą;
• Dauguma žmonių piene esančios laktozės negali virškinti;
• Piene esantys baltymai, pieno cukrus ir riebalai padidina riziką nutukti, susirgti diabetu ir širdies ligomis.
•  Pienas yra žmogui svetima substancija;

Iš tiesų, kodėl mes pieną vartojame? Mes esame žinduoliai kaip ir karvės, stirnos, lapės ir t.t. Bet nei vienas kitas gyvūnas pieno nebenaudoja kai suauga.

Pienas ir medus yra bene vienintelės substancijos kurių paskirtis yra vienintėlė – būti maistu. (Visų kitų dalykų žemėje tikslas yra išlikti ir daugintis.) Nenuostabu kad šie produktai yra be galo turtingi įvairiomis medžiagomis. Visi žinuduolių palikuonys būdami maži turi virškinimo fermentą laktazę, kuris perdirba pieno cukrų (laktozę). Mažyliams užaugus šio fermento jie nebeturi ir pieno gerti nebegali. Natūraliomis aplinkybėmis žmogus laktozę turėtų virškinti iki 4 metų. Gamta pasistengė ne veltui. Tai tiesiog būdas motinai užauginti mažylį, bet netapti nuolatiniu jo maisto šaltiniu.

Taigi kodėl dabar didžioji dalis europiečių, azijiečių ir amerikiečių puikiai virškina laktozę?

Žmonių dalis, kuri negali virškinti laktozės.

Įdomu tai, kad žmonės galvijų pieną naudoja tik apie 10 000 metų, nuo tada kai pradėjo gyventi sėsliai ir užsiimti žemdirbyste. Šis laikotarpis, tai be galo trumpas blyksnis žmogaus evoliucijoje. Kaip per tokį trumpą laiką nauja mutacija galėjo taip plačiai pasklisti?

Iškelta teorija yra tokia: žmonėms pradėjus gyventi sėsliai, vartojamo maisto pasirinkimas labai susiaurėjo. Iki tol jie klajojo ir maitinosi pačiomis įvairiausiomis gamtos gėrybėmis. O pradėję kultivuoti žemdirbystę nustojo daug judėti, maitinosi vos keliomis kultūromis kurias sugebėjo užauginti. Negana to žmonės pradėjo gyventi didesnėmis bendruomenėmis, kūrėsi miestai. Kuriuose buvo didžiulė nešvara, plito ligos ir maras. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis išgyveno tie, kurie galėjo virškinti laktozę. Gerdami pieną jie gavo kur kas daugiau maistinių medžiagų ir švaraus vandens. Įšliko sveiki ir susilaukė palikuonių.

Kas mes: žolėdžiai ar mėsėdžiai?

Man ką tik išoperavo visus 4 protinius dantis. Esu visiškai nukenksminta ir nebegaliu niekam įkąsti. Valgau tik skystą, dažniausia pussaldį maistą per šiaudelį. Aš nekenčiu saldumynų. Ir noriu mėsos. Labai. Gal tai kaip tik puikus laikas parašyti jau seniai planuota tema.

Mano santykis su mėsa nuo vaikystės nebuvo labai artimas. Visais įmanomais būdais stengiausi jos vengti, nes man tai atrodė taip pat nevalgoma, kaip kad imti graužti medį. Bet suaugus ji pamažu įsiliejo į mano maisto racioną ir tapo bene būtiniausia pietų dalis.

Nors niekada nepiknaudžiavau greitu maistu ir užkandžiais, pradėjus bėgioti maisto asortimentas pradėjo keistis iš esmės. Didžiausias pokytis vyko mėsos proporcijoje. Ji nuolatos mažėjo. Iš tiesų, vartojant mažiau mėsos, pradėjau jaustis lengvesnė ir žvalesnė. Perskaičius Chrissie Wellington autobiografiją (kuri dabar yra mano viena didžiausių sporto autoritečių, arba tiksliau, antra po tarzano :)) susidarė įspūdis, kad įštvermės sporto atstovai mėsos vengia. (Chrissie ir nemažai jos kolegų tapo vegerais). Gal tos mėsos nereikia ir man? Tačiau visuomet atsirasdavo tokių momentų, ypač po ilgųjų bėgimų, pagalvojus apie liesos mėsos gabalėlį net žalia akyse darydavosi. Tokiu atveju niekada nestabdžiau. Noriu ir valgau.

Nagrinėjant šią temą internete yra dvi labai stiprios nuomonės:

a) žmonės iš prigimties vegetarai ir mėsa jiems kenkia. Mėsos vartojimas didina riziką susirgti vėžiu, širdies ligomis, osteoporoze ir t.t. Iš kitos pusės mėsa per ilgai užsibūna ir pūna mūsų virškinamajame trakte;

b) žmonės mėsą valgyti privalo, kad gautų visas reikiamas medžiagas;

  

Pasisakantieji už vegetarystę, labiausia apeliuoja į tai, kad žmogus būdamas toks nevikrus negalėjo pats susimedžioti grobio laukinės gamtos sąlygomis, bei visa mūsų fiziologiją kur kas labiau atitinka žoliaėdžius.  Pirmoji tema jau buvo aptarta šiame bloge ir dabar prie jos negrįšiu. O panagrinėti mėsėdžių, žolėdžių ir mūsų skirtumus visai įdomu.

Požymis	Mėsėdžiai	Žolėdžiai	Žmonės
Dantys	Plačiai išsižiojantys nasrai ir aštrūs dantys, pritaikyti papjauti kitą gyvūną ir plėšti žalią mėsą	Palyginti siaura burna ir buki dantys pritaikyti žolėms ir šakelėms sukramtyti.	Siaura burna ir buki dantys.
Maisto kramtymas	Maisto nekramto	Maistą privalo smulkiai sukramtyti	Maistą privalo smulkiai sukramtyti
Virškinimo sistemos ilgis	3-6 kartus ilgesnis nei kūno ilgis. Kad suvirškinta pūnanti mėsa kuo greičiau pasišalintų	10-12 kartų ilgesnis nei kūno ilgis. Kad spėtų suvirškinti ir įsisąvinti maisto medžiagas.	8-11 kartų ilgesnis nei kūno ilgis
Vandens vartojimo būdas	Laka	Geria	Geria
Skrandžio rūgštingumas	pH <1 Puikiai virškina gyvulinės kilmės baltymus.	pH 4-5	pH 1.5- 3.5
Maisto slinkimas žarnynu	Nebūtinos maistinės skaidulos	Būtinos maisinės skaidulos	Būtinos maistinės skaidulos
Seilės	Neturi virškinimo fermentų	Turi angliavandenius virškinančius fermentus	Turi angliavandenius virškinančius fermentus
Skrandžių kiekis	1 paprastas	Sudėtingi, kelių dalių, 2 skrandžiai	1 paprastas
Celiuliozės viškinimas	Nevirškina	Virškina	Nevirškina
Akloji žarna	Visiškai neveiksni	Virškina ir fermentuoja maistą	Visiškai neveiksni

Turiu pripažinti, kad pasisakantieji už tai, kad žmogus iš prigimties yra vegetaras, turi šiokių tokių argumetų, bet iki galo neįtikina. Čia dar  galime prisiminti Pandas.

Pagal daugelį fiziologinių požymių ji atrodo kaip mėsėdis. Tačiau vienintelis(!) jos galimas racionas yra bambukai. Tarsi to būtų maža, net medžiagų apykaita nepritaikyta gerai įsisavinti šias maisto medžiagas, nes turi labai trumpą virškinamąjį traktą. Tam kad gauti būtiną kalorijų normą, jos tuos bambukų ūglius kramsnoja po 16 val. per parą. Net retėjantys bambukų miškai ir gręsiantis pačių pandų išnykimas nepriverčia jų apsigalvoti dėl savo raciono paįvairinimo. Nepriverčia, nes kito maisto valgyti jos negali. Mes mėsą valgyti galim. Taškas žmonių visaėdžių naudai. 

Žmogus be mėsos išgyventi gali. Bet ar nuo to jam tikrai geriau? Nemažai maistinių medžiagų, pvz. Geležį, Omega 6, Omega 3, Vitaminą B12 kur kas lengviau pasisavina iš gyvulinės kilmės maisto.

Žiūrint į žmogaus evoliucijos raidą, galima aptikti dar vieną labai įdomią teoriją: mes esam tokie kokie esam, tik dėl to, kad pradėjoma vartoti mėsą.  T.y. mūsų protėvių smegenų dydžio staigus padidėjimas sutapo su mėsos vartojimo pradžia.  Apie 4 mln. metų pr. m. e. gyvenusio žoliavalgio Australopithecus  smegenų dydis buvo nuo 310 iki 530 kubinių centimetrų. Pirmojo žmogaus valgančio mėsą Homus habilis(2.3-2 mln.metų pr.m.e) smegenys siekė 580-572 kub.cm o Homo erectus(1.8 mln.metų pr.m.e), kuris mėsą jau vartojo nuolatos (nors jai ir neesant pagrindiniu maisto šaltiniui) smegenys sudarė 775-1225 kub. cm. Aišku viena, kad didelėms smegenims reikėjo žymiai daugiau energijos, kurią padėjo užtikrinti įvairesnis ir kaloringesnis racionas.

Manau sutarsim, kad mėsa mūsų racione neprivalo būti visai išbraukta. Visgi, klausimas kiek tos mėsos mums reikia? Labai įdomius duomenis išvystame palyginant kaip mėsos suvartojimas skiriasi įvairiose šalyse. Lietuva šiame kontekste užima tikrai “garbingą” 36 vietą iš 176 šalių. Net mūsų kaimynai Latviai šiek tiek kuklesni.

 Mėsos vartojimo pasiskirstymas pasaulyje:

 Bent jau greitakojai afrikiečiai mėsa tikrai nepiknaudžiauja. O mano  nuomonė lieka tokia: gerai kai po truputį.

ABN AMRO Marathon Rotterdam 2013

Rodos pats bandai planuoti savo gyvenimą, o kažkas sėdi ten viršuje ir juokiasi.. iš tavęs ir iš tavo planų. Po apsirgimo likus porai savaičių iki maratono ir nekompetentingos gydytojos sukeltos panikos į Roterdamą ruošiausi važiuoti ne maratono bėgti, o batų pirkti. Tačiau viskas gavosi atvirkščiai: maratoną nubėgau, o batų taip ir nenusipirkau. Bet apie viską nuo pradžių.

Pasiruošimas. Roterdamui pradėjau ruoštis gruodžio viduryje pagal programą 70/100. Per 18 savaičių turėjau nubėgti 1500 km. Tačiau čia kažkas pradėjo kaišioti pagalius į mano ratus.. Jau pačioje programos pradžioje po kalėdinio bėgimo pasijutau „nusėdęs“. Greitai pavyko išsiaiškinti, kad nevartodamas papildų ir energetinių gėlių buvau nusodinęs elektrolitus. Per pora savaičių pavyko juos atstatyti ir rodos grįžau į formą. Tada atėjo negailestingoji žiema, kuri nusprendė sugadinti visas greičio treniruotes ir patikrinti mano imunitetą. Greičio treniruočių klausimą pavyko išspręsti kai F.O.C.U.S. Running draugiškai priėmė mane į savo kompaniją, o va imuniteto klausimo išspręsti nepavyko. Šią žiemą sirguliavau 2 kartus ir abu kartus dėl ligos teko nebėgti po 10 dienų. Po pirmojo apsirgimo sausio pabaigoje, gana nesunkiai grįžau į treniruočių režimą, kilometražą padidinau iki 100 km per savaitę ir jaučiausi gana podoriai. O va antrasis apsirgimas įvyko visai ne laiku, prieš pat Roterdamo maratoną. Poliklinikos gydytoja kalbėdama apie bronchų problemas ir prastą kraują, paskleidė paniką mano galvoje ir jau praktiškai buvau susitaikęs, kad Roterdamo nebebus ir teks planuoti kitus startus. Tačiau paskutinę savaitę pradėjau įtarti, kad gydytojos išvados gali būti tiesiog nekompetentingos ir nėra viskas taip blogai. Pajutęs, kad ligos simptomai baigia išnykti antradienį ir trečiadienį pabandžiau lengvai prasibėgti po 6-7 km. Bėgti buvo sunku, jėgų viduje rodos visiškai nėra, tačiau kai po bėgimo ligos simptomai neatsinaujino, supratau, kad vilties dar yra. Taigi sportinė apranga keliauja į krepšį ir skrendam į Olandiją. Ketvirtadienį Roterdame jau bandžiau prasibėgti planuojamu maratonu tempu. Pagaliau jutau, kad kojos vėl neša, bet pulsas buvo gerokai per didelis. Penktadienį atlikau pagreitėjimus, o šeštadienį paskyriau poilsiui. Jaučiausi atsigavęs ir maratoną nusprendžiau bėgti lyg nieko nebūtų buvę - 04:20 tempu. 

Maratonas. Didžiausia baimė buvo ta, kad maratono tempo buvau praktiškai netreniravęs, todėl nežinojau koks turi būti jausmas bėgant tokiu tempu (ačiū žiemai). Kaip paaiškėjo vėliau ta baimė buvo nepagrįsta ir maratono tempą sekėsi gana neblogai gaudyti. Startavau iš D sektoriaus, kur turėjo būti mano tempo bėgikai. Deja nebuvo nieko panašaus. Pirmame kilometre beviltiška siena, kurią sudarė lėtesni bėgikai – 04:55. Jeigu nebūtu vietomis laisvų šaligatvių, kur galėjau juos lenkti tai pirmas kilometras turbūt būtu gavęsis koks 05:20. Toliau pradėjau ieškoti savo tempo ir greitis svyravo nuo 04:05 iki 04:28, vidutiniškai bėgau apie 04:16 tempu. Pulsas atrodė per didelis pagal tempą, tačiau nusprendžiau pabandyti – o gal pavyks? Kad nepavyks pradėjau įtarti jau 16-ame kilometre, o galutinai supratau 25-ame kai pradėjau smigti. Kojos pradėjo drebėti, tarsi nebebūtų energijos, ir apėmė baimė, kad trasos apskritai nepavyks įveikti. Natūraliai krito greitis. Bandžiau tiesiog bėgti, tačiau pulsas vis tiek buvo per aukštas. Likusius kilometrus kentėjau už per didelį optimizmą, žūtbūt bandydamas nesustoti. Perkopus 35-tą kilometrą į koją bandė mestis mėšlungis, tačiau pakeitus bėgimo judesius išnyko. Pagal laiką mačiau, kad bėgu maždaug ant Vilniaus laiko (03:10), ir galvojau, kad jeigu kažkaip nenulūšiu iki 40 km, bandysiu likusius du iš paskutiniųjų pagreiti ir pagerinti Vilniaus laiką bent 20 – 30 sekundžių.  Tačiau 39-as kilometras tuo klausimu turėjo kitą nuomonę. Ramiai bėgant staiga surakino dešinę šlaunį ir už sekundės kairę. Bandžiau vienaip tempti, kitaip tempti – jokių šansų. Neatleidžia nors tu ką. Išsidrėbiau ant šaligatvio ir beviltiškai bandau kažką padaryti... Ir čia olandai dar kartą parodė savo svetingumą ir paslaugumą. Prie manęs pribėgo paprasčiausias žiūrovas siūlydamas energetinį geliuką. Ne, sakau, geliuko man nereikia, man raumenis sutraukė. Tada vietinis olandas pratempė mano viena koją, po to kitą – raumenys atsileido. Po trijų kančios minučių pavyko atsistoti. Lengvai klibikščiuoju, kojų nebetraukia. Nusprendžiau tiesiog užbaigti trasą lengva ristele – rekordo pagerinti nebeturėjau jokių šansų. Sunkus finišas skelbė 03:13:39 arba beveik 3 minutėmis lėčiau nei Vilniuje. 

 

Paieškos. Šitas maratonas tarsi įkyrus pirštas reikalauja, kad atkreipčiau dėmesį ir rasčiau atsakymus į tam tikrus klausimus:

1. Dar neturėjau tokio maratono, kad daugiau ar mažiau netrauktu raumenų. Šitas maratonas tuo klausimu buvo pats blogiausias. Akivaizdu, kad privalau surasti tą mitybos formulę kuri aprūpintų organizmą reikiamomis medžiagomis.

2. Dar neturėjau tokio maratono, kad pabaigoje daugiau ar mažiau nesmigčiau. Treniruočių stoka? Netinkamas tempas? Šį kartą pagrindinis įtariamasis hemoglobino lygis. Ligos eigoje 3 kartus dariausi kraujo tyrimus ir stebėjau kaip tolygiai krito hemoglobino lygis nuo 155 iki 139 (daugiau nei 10 %). Galbūt būtent tai buvo pagrindinė per aukšto pulso priežastis?

3. Supratau, kad norint subėgti „tobulą“ maratoną reikalingas pulsomatis su GPS‘u, kuris leistu nuolatos kontroliuoti bėgimo tempą;

4. Vis dar ieškau geliukų nuo kurių neskauda šono ir kurie nėra šlykščiai saldūs. 

Roterdamas. Roterdamo mačiau nedaug, neturėjau laiko dairytis – bėgau. Sirgaliams rašau 10 balų – jie nuostabūs. Jie supranta šitą sportą ir žino ko reikia bėgikams. „Ma-ry-jūs“ girdėjau kokį 100 kartų. Minia labai triukšminga ir palaikanti. Fainos buvo juodukų atžalos, kurios kišo savo mažas rankutes, norėdamos su maratonininkais delnais pliaukštelti. Organizacija labai aukšto lygio. Jaučiuosi šiek tiek išlepęs ir net nebežinau kaip čia Vilniuje reiks bėgti. Roterdame buvo pragalvotos visos smulkmenos, nerandu jokių priekaištų. Oro sąlygos nebuvo itin palankios. Įsidienojus turbūt buvo apie 20 laipsnių. AIMS skelbė, kad Roterdame silpniausiai subėgta nuo 2009 metų. Pats miestas gana specifinis. Vienas didžiausių pasaulio uostų, jaučiasi didelis miesto ryšys su vandeniu, dominuoja specifinė laužytų formų architektūra. Didelė rasių įvairovė. Rajone kuriame gyvenome mečečių buvo daugiau nei bažnyčių. Miestas yra labiau pramoninis, turistams kažko įspūdingo vargu ar gali pasiūlyti. Aišku dviračių takai tiesiog fantastiški. Juos pamačius nebekyla klausimų kodėl Olandija yra dviračių šalis Nr. 1.