Turbūt įžangą reiktų pradėti nuo to, kad sporto trenerių esu
turėjęs daug. Esu turėjęs futbolo, tailando bokso, universalios savigynos, bėgimo,
plaukimo, funkcinių treniruočių, trx, jogos trenerių ir dažniausiai ne po vieną.
Tiesiog toks mano būdas, kad gyvenime teko išbandyti daug dalykų ir ateityje
tikrai išbandysiu dar daugiau. O šitą temą paliečiau neatsitiktinai, nes man ji
labai senai knietėjo ir jaučiau norą išdėstyti tam tikras mintis.
Viešoje erdvėje arba už jos neretai vieni treneriai apkalba
kitus trenerius. Nebūtinai pavardėmis, gali būti tiesiog kategorijos „aš“ ir „kiti
treneriai“. Tai normalu, visose gyvenimo srityse žmonės kalba vieni apie kitus,
vertina vieni kitų darbą. Taip ir turi būti, nes jeigu apie tave nekalba, matyt
tu iš vis neegzistuoji. Tačiau kalbant apie sporto trenerius, o ypač apie „asmeninius
trenerius“ neretai tos kalbos būna su labai akivaizdžiu neigiamu fonu. Ir tą
neigiamą foną kaip tik ir norėčiau panagrinėti.
Didysis sporto bumas.
Tai kas vyksta dabar su mėgėjišku sportu, labai primena tai kas vyko su
nekilnojamu turtu prieš 2008 metų ekonomikos krizę. Galėjai statyti bet ką, bet
kaip ir vis tiek būstas būtų parduotas. Tiesa sakant dažnai parduodavo dar net
nepastatytus butus. Nekilnojamo turto paklausa ekonomikos rožinių akinių
šviesoje buvo milžiniška. Dabar turime tokią pačią milžinišką sporto paklausą.
Sportuoja dabar visi, o tie kas nesportuoja – tikrai turėtų. Nes jeigu jie vis
dar to nedaro, tai garantuotai su jais kažkas yra negerai. Sporto klubai dygsta
kaip grybai po lietaus ir nepatikėsite, bet jie iš karto tampa užpildyti.
Išsipagirioję iš po sovietinės užstalės kultūros staiga panorome tapti
gražesniais, tvirtesniais, ištvermingesniais. Bėgimo mada sudrebino jau bemaž
visus miestus, kurie turėjo pakankamai fantazijos sukurti savo „maratoną“,
yogos studijų net nebandyčiau suskaičiuoti, o crossfito klubai arba jį imituojančios
grupinės treniruotės užtvindė daugybę sporto klubų. Jeigu 2012 metais spalio
mėnesį bėgdamas Neries pakrante jau sutemus sutikdavau bėgiką, per kūną
nueidavo pagarbos šiurpuliukai, nes jaučiausi sutikęs sielos brolį ir būtinai
papasakodavau apie tai kaip apie dienos įvykį. Dabar net rankos nebesivarginu
pakelti „sielos broliui“, nes Neries pakrantė primena bėgikų magistralę. Taigi
sporto bumas įvyko, tačiau kaip ir daugumai staigių bumų taip ir šitam pasiruošti
nespėjome.
Treneriai. Sporto
paklausą turėjo patenkinti sporto klubai ir sporto treneriai, todėl ir vieni ir
kiti radosi tiesiog iš niekur. Tiesa sakant sporto treneriai dažniausiai radosi
tiesiog iš gatvės. Sporto paklausa tapo tokia didelė, kad jeigu esi kažką
pasiekęs savo sporto šakoje (dažniausiai kaip mėgėjas) ir moki save gerai
pateikti – garantuotai rasi pas tave norinčių treniruotis žmonių grupę. Nors
kai kurie mano pažįstami sporto mėgėjai savo paslaugų kokybe nenusileidžia
buvusių sportininkų, tapusių treneriais, paslaugų kokybei, bendras vaizdas
dažniausiai yra daug nykesnis.
Pagrindinė rizika kuri tyko staiga sportuoti nusprendusio „atleto“
yra papulti ant vadinamo push‘erio „darom, darom, varom, varom“, kuris pats
niekada nebuvo tikras sportininkas, bet besitreniruojant jam pavyko pasiekti
gerų rezultatų, todėl dabar jis gali treniruoti kitus. Tokie žmonės dažnai paauglystėje
užsiiminėjo tam tikromis sporto šakomis, todėl jau turėjo tam tikrą
treniruotumą arba fiziologiškai buvo gerai tinkami savo sporto šakai. Sporto
fiziologijos mokslų jie nėra baigę, supratimas apie žmogaus kūną gali būti labai
įvairus. Vieni gali būti išklausę kažkokius kursus ir išsilaikę tam tikrus
sertifikatus (nors tai dar nereiškia, kad yra tinkamos sporto fiziologijos
žinios), kiti perskaitę kelias knygas, treti išmokę iš youtube. Tokie treneriai
dažnai tinkamai neįvertina auklėtinių fizinio pasirengimo, gebėjimo toleruoti
krūvį ir atsistatyti po sunkių treniruočių. Jeigu turite akivaizdaus
fiziologinio „broko“ - įvairių liekamųjų traumų, raumenų disbalansų, esminių lankstumo problemų, daugeliu atveju
tokie treneriai bus nepajėgus adekvačiai jų suprasti, įvertinti ir adaptuoti
krūvį ir pratimus būtent jums. Todėl jeigu patekote pas push‘erį esate padidintoje
traumų rizikos zonoje ir turėtumėte labai gerai įsiklausyti į savo kūną. Kaip
rodo mano praktika, tokie treneriai dažniausiai pamoko kaip taisyklingai
atlikti judesį ar pratimą ir tai yra daug geresnis pasirinkimas negu
treniruotumėtės savarankiškai, tačiau fiziologinės žinios ir gebėjimas
individuliai nustatyti auklėtinio silpnąsias vietas ir pagal tai parinkti
pratimus ar dozuoti krūvį – dažniausiai minimalios.
Mažesnėje rizikos zonoje būsite jeigu papulsite pas
esamą/buvusį sportininką. Kaip rodo praktika, tokie treneriai dažniausiai turi
geresnes sporto šakos ir fiziologines žinias, nes patys treniravosi pas tikrus
sporto trenerius, patys patyrė sporto traumas kurias gydė sporto gydytojai, o
ne poliklinikų ekspertai. Tačiau čia slypi kitos rizikos. Dauguma sporto
trenerių nori mėgėjus treniruoti kaip sportininkus, t. y. duoti didesnius
krūvius ir orientuoti į rezultatą. Jiems sunkiai sekasi suprasti, kad žmogus
gali tiesiog treniruotis dėl geresnės savijautos ar gražesnių kūno linijų. Šio
tipo treneriai būtinai jus ruoš kažkokioms varžyboms, kuriuose turėsite
parodyti gerą rezultatą. Jums svarbiau procesas, emocija, akimirka? Tuomet
šitie treneriai nėra skirti jums.
Tobulo trenerio
beieškant. Visada galvojau, kad tobulas treneris be asmeninių savybių ir
gebėjimo išgirsti kliento poreikius, dar turėtų būti pats profesionaliai
sportavęs savo sporto šaką ir būti įgijęs stiprias sporto fiziologijos žinias.
Kaip buvau bėgikas, galvojau, kad tokiu treneriu galėtų būti Andrius Ramonas. Deja
Andrius savo planuose matyt tokios vizijos neturėjo. Naivu manyti, kad rinkoje
gali atsirasti tiek daug trenerių turinčių visas reikiamas žinias, kurios leistų
siekti gerų rezultatų saugiu būdu ir dar pakankamai individualizuotai. Palikime
treneriams mokinti sporto šakų paslapčių, judesių atlikimo taisyklingumo,
krūvio dozavimo, periodizacijos ir kitų dalykų. Bet pasitelkime
kineziterapeutus ar sporto medicinos ekspertus, kurie padarytų tam tikrą
sportininko dosje išryškinančią fiziologinius ypatumus bei pateiktų konkrečiai
sporto šakai aiškias rekomendacijas. Turbūt šiai dienai tai yra vienintelis
būdas nestatyti Perkūnkiemių, o kurti aukštos kokybės gyvenimo sąlygas.
Žiūrint į ateitį.
Jeigu norite būti bėgikas – jums pasisekė. Jums taip pat pasisekė, jeigu norite
būti crossfit‘eris, jogas, dviratininkas ar tenisininkas. Rinka tikrai turės ką
jums pasiūlyti. Kur kas blogiau jeigu jūs nusprendėte būti stiprus,
ištvermingas, lankstus, koordinuotas ir dar greitas. Crossfit‘eriai sakys, kad –
hey tai mūsų sporto šaka. Bet ne ponai, tai nėra jūsų sporto šaka, nors pagal
apibrėžimą ir panašiai skamba. Jeigu jūs norite būti universalus, jums
nepasisekė. Galbūt vieną dieną rinka pasiūlys sprendimą. Galbūt kada nors
atsiras išmanūs treneriai 2.0 kurie pajėgs matyti visą vaizdą ir supras, kad jų
klientas be jų sporto šakos kultivuoja dar tris kitokias sporto šakas ir negana
to turės tiek žinių, kad galės savo sporto krūvį integruoti į kliento savaitę
tokių būdu, kad leistų jam pasiekti visus savo asmeninius tikslus. Trenerio
versija 2.0 dar nėra sukurta. Jeigu norite būti universalūs, kelią teks
sugalvoti patiems.
Gražaus pavasario. Sportuokime saugiai ir protingai. Iki.
