Taigi prabėgom savo pirmąsias oficialias distancijas. Kas įveikė maratoną, kas šiaip paturseno pora ratų, bet ir savęs be nuopelnų nepaliksiu :) Pabandysiu papasakoti nuo ko viskas prasidėjo.
Su bėgiojimu susipažinau dar mokykloj. Nors fizinio lavinimo pamokose tupėjau ‚paruošiamojoje‘ grupėje dėl sveikatos problemų, užsidegus lieknėjimo manija pasirinkau sportą kuris man atrodė visai patrauklus ir galimas kaimo vietovėje. Lieknėjimo karštligė praėjo bet bėgimas liko. Ir tai jau buvo priklausomybė. Kiekvieną dieną bėgdavau po 5 km, ir nesvarbu ar lauke +30 ar liūtis su žaibais. Tiesiog nepabėgiojusi nerasdavau sau vietos. Taip buvo mokykloj. Įstojus į universitetą gyvenimo ritmas ir aplinkybės pasikeitė iš esmės ir bėgiojimui nebeliko laiko. Bandžiau keletą kartų prasibėgti šaligatviais, lankyti sporto klubą, bet kažko pritrūko, kad vėl įsivažiuočiau. Gal kažkoks vidinis balsas gąsdino, kad jau per vėlu, nebe tie laikai. Kai susipažinau su Marium to laiko tarsi dar sumažėjo. Vėliau prasidėjo alinantys viršvalandžiai darbe, kai darbo diena trunka 12-14 valandų. Taip tesėsi gal 2 metus. Nepaisant to, kad abu mes aistringai mylim savo darbą, kiekvienas esam ištikimi savo hobiams: aš užsiimu rankdarbiais, ‚aliejukais‘, mada, kulinarija ir dar bala žino kuo išskyrus .. aišku futbolą :) dėl kurio galvą pametęs Marius :) Abu jautėm kad trūksta mus vienijančios veiklos.
Vėliau gabūt viskas pajudėjo nuo to, kad kolega Olegas prasitarė bėgsiantis maratoną.. Mano akyse virš jo galvos net sušvito aureolė.. Bet kai šnekėdavom apie sportą, viskas ką aš galėjau pasakyti buvo:”Kažkada seniai, seniai, prieš daug daug metų aš irgi bėgiojau…” Buvo ir pavydu, ir skaudu, kad aš nebegaliu to daryti ką kažkada dariau, taip jaustis kaip tada jaučiausi. Aišku ilgėjausi ne to žingsnių dėliojimo, bet fizinės ir dvasinės savijautos. Bėgiojimas tikrai didina energiją ir gerina nuotaiką. Oi kaip dažnai gyvenime man to pritrūkdavo.. Kažkodėl atrodė, kad man jau viskas per vėlu, kol Olegas neištarė: „Katrė irgi bėgo, tiesa pusė maratono.” Kai pamačiau, kad vat šitie, tokie pat paprasti žmonės kaip aš, tai daro, tai kodėl aš negaliu? Kažkaip kai žiūrėdavau į „rimtus” sportininkus, jie atrodė visai kitokie ir jie tai gali. Maždaug „kam lemta vaikščiot- neskraidys niekada”. Man tiesiog nelemta. Bet kai susiduri su šalia esančiais žmonėmis perspektyva visiškai pasikeičia.
Kažkur tuo metu ir Marius vis skundėsi kad jaučiasi „sunkus” aikštelėje ir vienos treniruotės per savaitę jam nepakanka. Kartu pradėjom lakstyti ratukus mokyklos stadione netoli namų. Reikėdavo apsukti ne vieną 250 m ilgio ratuką, kad susidarytų bent šiokia tokia treniruotė. Ne pats maloniausias treniravimosi variantas, bet smagiau, nei bėgti elektriniu takeliu sporto klube, kai nėra net kuo kvėpuoti. Šias treniruotes trumpam vėl nutraukėm nes prasidėjo intensyvūs būsto pirkimo ir įrengimo darbai, bet šį kartą buvom vienas kitam pažadėję, kad kai gyvenimas vėl stos į vėžes pradėsim rimčiau treniruotis, nes galėsim bėgioti Neries pakrante. Tą pažadą tesėjome. Gegužės mėnesį Olego padrąsinta mus abu su Marium užrašiau į “Vilniaus maratono” distancijas: Marių į 42 km, save i 21km. Tuo metu šie atstumai atrodė įspūdingi, ir nei vienas nebuvom tikri kad juos įveiksim. Bet žmogus negali tik to, ko negali jo valia. Na mes treniravomės :) Ir rugsėjo 11 jau tvirtai stovėjom prie maratono/ pusmaratonio starto.
Aišku kiekvienas besiruošiantis ilgesniems bėgimams jau per treniruotes patiria, kad kruopščios treniruotės dar negarantuoja gero laiko varžybų metu. Pvz aš pati savaitę iki maratono peršalau, pasigavau ausies uždegimą, ištino limfmazgiai ir t.t. Bet dėkui Dievui, apsiginklavus visom žinomom priemonėm šeštadienį patikėjau, kad bėgti vėl galėsiu :) Aišku dar daug kas gali nutikti: vienas neapdairus kąsnis ir skuosi ne finišo link, bet į šoną. Bent jau trumpam.
Varžybų dieną irgi tyko tam tikrų pavojų. Kalbant apie maratoną labai svarbu pasirinkti tinkamą greitį varžybų pradžioje, kad užtektų jėgų visai distancijai. Bėgant senamiesčio grindiniu ypatingai svarbu sveiką protą neštis iki pat finišo, nes pavargusios kojos gali labai greitai kryptelėti. (Prieš mano akis, likus porai šimtų metrų, labai skaudžiai išsitiesė viena mergina norėjusi finišą pasiekti bent keliomis sekundėm anksčiau). Galbūt verta pagalvoti ir apie smulkesnes traumas. Pvz. Esant drėgnam orui pūsles ant kojų prisitrinti galima labai greitai. Mūsų atveju jau nuvažiavus į vietą Marius prisiminė, kad pats pleistriukų nepasiėmė, o aš buvau pasiruošus po vieną kiekvienam kulnui. Išprašė kad savuosius su juo pasidalinčiau ir pasižadėti, kad prasitrinsim ne daugiau nei po vieną pūslę. Aišku kaip tikras savo žodžio šeimininkas, kuris savo žodį duoda ir kada nori atsiima, jis prasitrynė po pūslę beveik ant kiekvieno kojos piršto :)
Tai toks tas maratonas. Pasiruošimas būna ilgas ir sudėtingas dėl vienos triumfo dienos. Nors man atrodo būtent pasiruošimas ir yra svarbiausioji distancijos dalis. Neįtikina tie, kurie sako,”Nenubėgau pusmaratonio, nes net nesitreniravau. Jei pasitreniruočiau tikrai gerai nubėgčiau.” Manau daugiau prarado tie, kurie nesitreniravo ir palankiai susiklosčiusiom aplinkybėm nubėgo greičiau per varžybas, nei tie, kurie treniravosi, bet dėl tam tikrų priežasčių suklupo varžybų metu.
O taip, maratoną aš tikrai bėgsiu. Dar nežinau kada, nes treniruočių metu dar nepasiekiau 30′to kilometro. Bet tikrai žinau, kad galiu. Ir labai apsidžiaugsiu jei paskaitę musų blogą bėgiojimo azartu užsikrės ir mūsų draugai :)
P.S. Žemiau esantis video puikiai atspindi mano jausmus bėgant. (Sorry už titrus, švaraus neradau)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą