Dar nagrinėdama straipsnius bėgančio žmogaus evoliucijos tema aptikau D. Bramble ir D. Liebermani strapsnį. Tą kart viso nuodugniai nenagrinėjau, nes iš karto supratau, kad jis vertas atskiros temos.
Jau seniai visiems aišku, kad žmogus prastas sprinteris. Ir dar, nepaisant tokio kuklaus sprinto greičio, jis gali trukti tik apie 10 sekundžių. Žmogus naudoja pernelyg daug energijos, kur kas daugia nei jos prireikia kitiems gyvūnams. Žinoma dabar galima prisiminti savo smegenis. Vos 2% kūno masės sudarantis raizginėlis naudoja apie 20% visos kūnui reikalingos energijos ramybės metu. Visgi nagrinėjant judesių mechaniką, žmogus negali lygintis su šuoliuoti galinčiais gyvūnais. Būtent bėgimas šuoliais yra greičiausių gyvūnų sprinto būdas. Tačiau šuoliavimas nėra greičiausias būdas įveikti ilgą atstumą. Turbūt visi jau gerai žinome kad žmogaus bėgimo greitis yra labai konkurencingas įveikiant ilgus atstumus. Gyvūnai bėgdami ilgus atstumus pasirenka kitą bėgimo būdą - bėgimą ristele.
Kodėl taip skiriasi bėgimo ir ėjimo energijos sąnaudų grafikai? Bėgimo ir ėjimo mechanizmas skiriasi iš principo. Nagrinėdami kojų judesių mechaniką, žmogaus ėjimą galima lyginti su švytuokle, o bėgimą - su spyruoklių sistema.
Bėgimo metu kinetinė (judesio energija, judant į priekį) veikia vienu metu kaip ir potencinė energija (atsispiriant nuo žemės aukštyn). T.y. mes pakylame ir judame į priekį vienu metu. Deformacijos energija (sausgyslių tamprumo energija) gali mums labai padėti kompensuoti pirmųjų energijų nuostolius. Įdomiausias dalykas tame, kad šios energijos dauguma mūsų visiškai neišnaudoja! Kad išnaudotume šią energiją mūsų žingsnis turi būti pakankamai staigūs, kad atsispyrimo metu pašoktume kartu su tamprumo energijos impulsu. Dauguma mūsų bėga retais žingsniais. Tuo metu kai tamprumo energija kilsteli mus aukštyn, mes toliau smengame į žemę jai priešinga kryptimi. Dar viena vieta, kur tamprumo energija gali paskęsti yra minkštas bato padas. Tik čia atsargiai! Įsivaizduokim staigiai tempiamą gumą ir virvę. Virvė gali trūkti. Kaip ir mūsų sausgyslės, jei jos nėra išmankštintos.
Kaip bėgti greitai ir ekonomiškai?
Visų pirma turime bėgti teisingai atsispirdami ir išnaudoti savo kojų "spyruokles" (bei daryti tempimo pratimus, kad palaikytume sausgyslių ir raumenų tamprumą).
Greičio didinimas susideda iš dviejų etapų - didinant žingsnio ilgį ir didinant žingsnių dažnį. Dideli žingsniai naudoja daugiau energijos nes išbalansuoja svorio centrą, ir tam kad išlaikyti pusiausvyrą reikia papildomos energijos. Antra, didinant žingsnį bėgant tuo pačiu tempu turime pamažinti žingsnių dažnį, ko pasekoje iššvaistome sausgyslių tamprumo energijos teikiamą naudą. Žemiau esančiuose grafikuose pavaizduota efektyvaus bėgimo žingsnių ir dažnio kitimas kintant greičiui.
Bėgant skirtingu greičiu žingsnių dažnis turėtų kisti labai nedaug ir greitis didinamas tik didinant žingsnio ilgį. Dažniausiai pasitaikanti nuomonė, kad 90 (viena koja) žingsnių per minutę yra optimalus.
Tiesą sakant aš visą laiką jaučiausi kaip tas taksiukas nosimi ariantis žemę ir svajojantis užaugęs tapti ilgakoju kurtu.. Kai tekdavo bėgti paskui Marių sniegui šviežiai pasnigus, matydavau jo pėdų įspaudus beveik dvigubai didesnius už manuosius.. Įvairiuose šaltiniuose mirguliuoja patarimai kokius pratimus atlikti kad tas žingsnis padidėtų. Ir tik dabar pagaliau atsipalaidavau supratus, kad mažaūgiai turi pranašumą dėl savo vikrumo. Trumpa kojelė yra lengvesnė, nenutolsta toli nuo svorio centro ir reikia mažiau energijos stabilumui išlaikyti. Plius, labai tikėtina kad pats žemaūgis svers šiek tiek mažiau nei aukštaūgis ir bėgant nešti savo svorį bus lengviau. Visa tai paaiškina kodėl geriausi maratono bėgikai yra kur kas žemesni nei tarkim sprinteriai.
Jei žingsnio dažnis Jūsų neįtikino, įsivaizduokit 13 km/h greitį. 4:36 min/km paprastiems bėgikams turėtų būti vertas pagarbos. Tokį greitį gali išvystyti pelė. Ką su degtuko ilgio kojomis nuveiktume mes?
