Ar mes mokame bėgti?

Visada galvojau, kad žmogus moka bėgti iš prigimties, tai vienas išgyvenimo instinktų.  Tačiau ar ne keistas dalykas, kad vos gimęs kūdikis moka plaukti, tačiau kelių metų vaikas, iki tol nematęs vandens, "eina kirviu į dugną"?

Kai dėl traumos turėjau praleisti „Rygos maratoną“, pirmą kartą teko stebėti bėgikus-mėgėjus iš šalies. Pirmieji bėgo elitas. Bėgo taip, kaip aš įsivaizdavau kaip turi atrodyti bėgantys žmonės. Tačiau kai minia pradėjo tirštėti, vaizdas labai pasikeitė. Visi jie bėgo tikrai greitai (stebėjau atkarpą nuo elito iki Mariaus). Tačiau stulbino tai, kaip chaotiškai jie atrodo palyginus olimpiados vaizdais.

Kai su Marium darėmės dinaminį pėdos tyrimą WinerSport parduotuvėje, nustatė, kad mano žingsnis yra neutralus, tačiau gana stipriai smugiuoju kulnu. Konsultanto išvada - tiesiog reikia smūgį amortizuojančių batų. Kadangi mano turimi batai buvo praktiškai žieminiai ir vasarai reikėjo lengvesnių - įsigijau naujus batus. Tačiau laukiamo efekto nebuvo. Priešingai. Sąnariai įskausdavo rodos dar dažniau. Ramybės nedavė mintis, kad kažką darau ne taip. Tos minties vedama sudalyvavau Nike ir Nestle bėgimo treniruotėse. Tačiau ten treneris buvo vienas, o bėgikų - daug. Nike bėgime treneris tikrai bėgiojo išilgai bėgikų ir dalino patarimus, tačiau man atkreipė dėmėsį tik į tai, kad bėgdama gan stipriai gniaužiu vieną ranką į kumštį. Niekada nebuvau to pastebėjus, bet iki šiol save pagaunu tą darant. Dėl žingsnių komentarų negavau. Tai gal viskas gerai?

Tačiau skaudžiausiai smogė kirkšnies trauma prieš pat taip lauktą Vilniaus maratono startą. Kai visą vasarą taip intensyviai ruošiausi, kai net per treniruotes jausdavau virpuliukus vien pagalvojus, kad jau tikrai tuoj nubėgsiu maratoną... Ir kodėl būtent man? Kodėl žmonės bėga ir nubėga 1000 km, o aš net 42-jų negaliu? Ką aš darau ne taip? Ir kaip daryti teisingai?

Dėl tos pačios traumos atsiradus daugiau laiko, vėl susiradau pradėtą skaityti "Born to Run". Jau sekančiame skyriuje gavau atsakymą - reikia bėgti basomis. Toks pasiūlymas atrodė daugiau nei netikėtas, nes iki šiol iš įvairiausių šaltinių tik ir girdėjau, kaip svarbu bėgikui yra gera, smūgius amortizuojanti avalynė. Tačiau pateikti argumentai mane įtikino. Ne be reikalo žmogaus pėda yra tokia jautri. Žengiant žingsnį, pėdos receptoriai fiksuoja apkrovas ir informaciją siunčia smegenims. Smegenys apdoroja informaciją ir koreguoja judesį. Visi smūgius amortizuojantys batai tą informaciją blokuoja. Dažna to pasekmė - bėgimas - koją statant kulnu, o ne priekine pėdos dalimi.

Ar tikrai tai blogai? Turiu pripažinti, kad nemažai rastų straipsnių internete to nelaiko klaida, kurią reikia taisyti, o tiesiog bėgimo stiliumi. Tačiau mane įtikino teiginys, kad kulnas reikalingas stabilumui, o ne judesiui. Neveltui pėdų protezai skirti bėgimui (jie būna atskiri bėgimui, plaukimui, dviračių sportui) projektuojami be kulno. Prisiminkime Olimpiadoje matytą Oscar Pristorius.

Pėdos protezas atrodo labai elementarus, tačiau esminis principas - "spyrokliuojanti" C formos pėda. Lanksti pėda pati "neutralizuoja" smūgio jėgą, ir neperduoda jos aukščiau esantiems sąnariams. Būtent dėl bėgimo "kulnais" atsiranda dažniausios bėgikus kamuojančios čiurnos, sanarių ir nugaros traumos.

Tai kodėl gi tiek daug žmonių bėga nuo kulno? Pasak Christhopher McDougall bėgimą nuo kulno sugalvojo Bill Bowerman, pirmųjų "modernių" smūgius absorbuojančių batelių išradėjas ir Nike įkurėjas. Jis iškėlė mintį, kad statant pėdą nuo kulno, žingsnis tampa ilgesnis ir galima bėgti greičiau. Tačiau toks bėgimo būdas buvo galimas tik su naujais moderniais bateliais "Nike Cortez".

Pirmųjų batelių modelis 1968 m.

Šis bėgimo būdas labai greitai išpopuliarėjo ir dėl to, kad bėgti nuo kulno nesportuojančiam, bet vaikščioti įpratusiam žmogui yra daug lengviau (einama visada nuo kulno). O gal tai nėra blogai? Juk greičiausi kačių šeimos atstovai ant pėdų turi pagalvėles, kodėl ir mes negalime jų užsidėti? Bet gamta klaidų nedaro. Gepardai evoliucianavo taip, kad bėgtų greitai, o mes - ilgai. Mes neturime apsaugų ant padų. Tačiau neturime nei 4 kojų nei uodegos ligsvarai išlaikyti. Būtent pėdos jautrumas tai kompensuoja. Jei analizuosime gepardo pėdų sandarą, kulno tikrai nerasime, o vaizdas šiek tiek primins bėgimo protezus (neveltui protezai pavadinti "Cheetah").

Pagalvėlės ant batų tikrai gelbsti, tačiau visų pirma turime bėgti taisyklingai. Jei prisiminsime Etiopijos bėgikus, visi jie bėga pėdą statydami ant priekinės dalies. Dažnai atrodo, kad bėgikas nusileis ant kulno, tačiau šis filmukas vaizdą patikslina:

Nenuostabu, kad bėgimo virtuozai dažniausiai užauga bėgiodami basi.

Idėja, kad mano pačios organizme yra integruotas bėgimo mokymosi mechanizmas, žūt būt turėjo būti išbandyta. Bėgti basai atėjus rudeniui neatrodo lengvai įgyvendinama. Tačiau juk ne aš pirma suradau šią mintį - Amerikoje jau seniai paplitęs bėgimas "basomis". Žinoma kad yra sugalvoti ir tam skirti batai. Šia tema šiek tiek domėjausi, ir visą informaciją gana neblogai apibendrina šis filmukas:

Pradžioje jau ieškojau kur galima atsisiųsti batus, kuo labiau primenančius basą koją. Į populiariuosius Vibram Five Fingers žiūrėjau skeptiškai vien dėl to, kad pasimatuoti galimybės neturiu, pirštuotose batuose pranašumo nematau, o tikimybė, kad jie trins gana didelė. Labiau domino jų alternatyva iš Zemgear:

Tačiau žiūrėdama į šį modelį prisiminiau savo maudymosi batelius pirktus Norfoje prieš kelis metus už 10Lt .

Tai buvo pirmas ''rimtesnis" bėgimas po traumos. Buvau skaičiusi, kad pradėti bėgioti basomis reikia pamažu, taigi pasirinkau savo trumpiausią 7km atstumą. Pradžioj bėgti buvo labai nepatogu, nes turėjau nuolatos galvoti, kad kulnais nearčiau asfalto. Net negaliu pasakyti, kad tai buvo panašu į bėgimą. Tam kad nedungsėčiau kulnais, visą laiką bėgau praktiškai pasistiebusi. Artėjant 3 km supratau, kad 7km "mažumėlę" per didelis atstumas ir laikas suktis atgal. Tačiau šį kartą priežastis buvo ne kirkšnis, kaip jau buvo įprasta, o blauzdos. Labai konkrečiose vietose jaučiau tarsi adatų dūrius kiekvieno žingsnio metu. Kažkokiu man pačiai nesuvokiamu būdu parbėgau namo, nes eiti negalėjau dėl kirkšnies skausmo.

Kitą dieną didžiam Mariaus džiaugsmui teko nupūsti dulkes nuo aukštakulnių, nes su jais einant blauzdos skaudėjo mažiausiai. Trečią dieną skausmas šiek tiek atlėgo, tad vėl sumaniau bėgti. Deja jau antrame žingsnyje vieną blauzdą kaip peiliu perdūrė. Apie bėgimą nebuvo nei kalbos, nes jau ir eiti vos galėjau. Šį sykį poros dienų neužteko, kad skausmas nurimtų, bet situaciją lengvino tai, kad blauzdą galima aprišti elastiniu bintu. Kažkuria prasme džiaugiausi, kad galbūt judu teisinga linkme, tačiau negaliu apsakyti apmaudo dėl to, kad prieš mėnesį buvau tikra, kad esu pasiruošusi bėgti maratoną. O dabar net 7 km negaliu nubėgti..

Blauzdai gyjant pradėjau bėgioti su batais. Pradžioj dar turėjau galvoti, kad nebėgčiau nuo kulno, tačiau pamažu įpratau to nedaryti. Kojai sugijus vėl bandžiau autis silikoninius batelius. Šį kartą su jais bėgti buvo net labai "skanu". Judesiai atrodė natūralesni ir žymiai plastiškesni nei bėgant su batais. Tačiau turiu pripažinti, kad kojos įvargsta žymiai greičiau ir prie tokio bėgimo dar turiu priprasti. Vėl pradėjus didinti kilometražą, ilgesniems bėgimams naudoju įprastus batus. Tačiau pastarieji man pradėjo labai trinti pirštus ir pėdos šoną. Kaip suprantu taip vyksta todėl, kad batų padas yra nelankstus. Statant pėdą priekine dalimi, padas neišsilenkia, o pėda kaskart šiek tiek pačiuožia į priekį.

Turbūt visiems įdomu ar Marius bėga teisingai? Taip, jis visada bėgo teisingai. Įdomu kodėl? Aš manau, kad taip atsitiko todėl, kad jis nuo mažens mokėsi bėgti žaisdamas futbolą. Savaime aišku futbolo bateliuose nėra jokių paminkštinimų. Iš kitos pusės sunku įsivaizduoti kaip reiktų varytis kamuolį bėgant nuo kulno. Čia prisiminiau dar vieną knygos "Born to Run" pasakojimą, apie Tarahumarų mokyklose vedamas fizinio lavinimo pamokas. Pagrindinės jų treniruotės yra  bėgimas vedantis medinį kamuoliuką. Šis žaidimas vyksta estafetės principu ir komandos lenktyniauja tarpusavy, kas kamuoliuką prasives greičiau. Beje, jie su tuo kamuoliuku bėgioja ne pievomis, o uolėta danga.

O kaip bėgate Jūs?