Plento dviračių taurė 2013. III etapas.

Turbūt negali būti naujokui labiau demotyvuojančio dalyko, kaip pasitraukti iš varžybų jų neužbaigus. Tačiau būtent taip man ir nutiko. Savaitės viduryje draugai iš F.O.C.U.S. running per FB pasidalino informacija, kad Vilniuje vyks Plento dviračių taurės III etapas. Seniai svajodamas apie triatloną, nusprendžiau paragauti ir dviračių varžybų skonio. Mano „garaže“ guli du dviračiai: triatloninis dviratis su „ragais“ (su tokiu neleidžiama dalyvauti varžybose) ir fitnessas Giant Escape RX, kurį pirkau į darbą važinėti. Taigi teko rinktis pastarąjį. Trasą sudarė 6 ratai po 8,5 km, viso 51 km. Buvo visko: greitų nuokalnių, tiesių atkarpų bei desertui ilgoji Laisvės pr. – Architektų g. įkalnė.

Pažiūrėjus į pirmojo taurės etapo Birštone varžybų rezultatus, atvirai sakant man ant kaktos iššoko akys ir varžybų tikslas buvo pats minimaliausias: susipažinti su dviračių sportu ir nelikti paskutiniam. Apie kažkokią varžybų strategiją neturėjau jokio supratimo. Įsimečiau buteliuką energetinio gėrimo ir vieną geliuką – tai buvo viskas. Diena buvo labai karšta, tačiau dviračių sporte, priešingai nei bėgime, šiluma yra gerokai mažesnis priešas ir karščio poveikis jautėsi tik įkalnėse nukritus greičiui.

Nenorėdamas trukdyti patyrusiems šios sporto šakos atstovams, atsistojau į minios galą ir nusprendžiau startuoti ramiai. "Stipri širdis, silpnos kojos" taip galvojau apie bėgikus dalyvaujančius dviračių varžybose, kadangi dirba šiek tiek kiti kojų raumenys.Tačiau greitai supratau, kad mano fizinė forma yra geresnė nei maniau ir pradėjau lenkti vieną dviratininką po kito. Maždaug po pirmo kilometro įsipaišiau į dviratininkų grupę ir planavau nesiblaškydamas važiuoti su jais. Visgi greitai užsinorėjau daugiau adrenalino ir pradėjau vėl lenkti lėtesnius varžovus. Pirmajame rate turbūt peršokau per kokias 5 grupes į priekį.

Antrasis ratas buvo gerokai stabilesnis ir turbūt pakeičiau tik dvi dviratininkų grupes. Apskritai trasa man patiko. Buvo greitų nuokalnių ir ilgų bei sudėtingų įkalnių. Didžiausias atradimas man buvo tas, kad būtent įkalnės yra tobula vieta pasislinkti per vieną grupę į viršų. Važiuojant lėčiau, oro pasipriešinimas sudaro mažesnę pastangos dalį, todėl įkalnėse lengva aplenkti daug varžovų. Tiesiose trasos atkarpose yra visiškai priešingai. Kai trečiajame rate nusprendžiau peršokti į aukštesnę grupę kuri nuo manęs buvo nutolusi apie 100 metrų tiesiojoje, gaudžiau ją maždaug 3 – 4 km, kol vos ne vos užsikabinau ant rato. 

Maždaug vienos valandos trukmės bėgime, kai varai ant savo galimybių ribų, trasos viduryje ateina esminis pasunkėjimas, kurį bėgikas turi sėkmingai atlaikyti ir artėjant trasai link pabaigos pridėti dar šiek tiek greičio. Kirtus 3 ratą iš 6, jaučiausi puikiai ir nusprendęs palikti dar vieną lėtesnę dviratininkų grupę, pabandžiau užsikabinti ant tolumoje šmėžuojančio būrelio. Gaudyti teko vėl apie 2 – 3 km ir kai galiausiai pagavau, tryškau džiaugsmu, kad su šita grupe bandysiu pabaigti likusią trasos dalį (nebetikėjau, kad galėjau persistumti dar per vieną grupę į priekį). Fiziškai jaučiausi puikiai ir galvojau, kad neišsitaškydamas pabaigsiu varžybas. Ir tada iš mano dviračio pradėjo eiti baisus garsas... Netrukau suprasti, kad man nuleido galinę padangą – varžybos baigtos. Namie ištraukiau nemažo stiklo šukę. Ačiū Lietuvos alkoholikams, daužantiems alaus butelius ir griaunantiems sportininkų varžybas! 

Nepaisant šios nesėkmės nesu labai nusiminęs. Pirma, susipažinau su dviračių sportu, sužinojau kaip viskas atrodo „iš vidaus“. Antra, važiuoti sekėsi kur kas geriau nei tikėjausi prieš varžybas. Vidutinis greitis viršijo 32 km/h, maksimalus 1 km atkarpos greitis pagal endomondo siekė 43,4 km/h. Į įkalnes lipau 20-30 km/h greičiu, tiesiosiose artėdavau prie 40 km/h, nuokalnėse dažniausiai viršydavau 40 km/h. Dviračių varžybos labai skiriasi nuo bėgimo. Čia labai svarbu komanda. Turi pataikyti į savo pajėgumo grupę, kitaip nebus gero rezultato. Vienam važiuoti dideliu greičiu yra be galo sunku. Labai norėčiau išmėginti asmeninio laiko varžybas (kur galėčiau išsitraukti savo Focus triatlono dviratį). Tačiau jų data tradiciškai kertąsi su Vilniaus bėgimo maratonu, todėl panašu, kad šiemet daugiau dviračių varžybų man nebebus. O gaila, nuoširdžiai užkabino.