Šios knygos autorius yra Adharanand Finn - britų žurnalistas, rašantis ir "Runners World" žurnalui. Vaikystėje jis nemažai sportavo, bet vėliau metė ir bėgimo varžybose sudalyvaudavo tik tam, kad galėtų objektyviai apžvelgti bėgimo naujienas "Runners World" numeriui.
Jam kilo mintis išvažiuoti keliems mėnesiams į Keniją ir ten pastudijuoti kenijiečių treniruotes, gyvenimo būdą ir pabandyti atskleisti jų greičio paslaptį. Jis iš pat pradžių planavo Kenijoje dalyvauti tose pačiose treniruotėse kaip geriausi Kenijos bėgikai todėl dar būdamas namie pradėjo intensyviau treniruotis, kad būtų pajėgus atlaikyti jų tempą bent kažkurį atstumą.
Knygoje pasakojama apie jo kelionę į Keniją ir ten patirtus įspūdžius, kasdienybę ieškant atsakymo į klausimą: "Kur slypi Kenijos bėgikų greičio paslaptis?"
Pirmiausia labai stebina Kenijiečių naivumas savo galimybių atžvilgiu. O galbūt tas naivumas ir yra jų sėkmės dalis. Atrodo, kad jie visiškai nesuvokia, kad žmonės iš prigimties skiriasi savo galimybėmis. Visi jie labai nuoširdžiai tiki, kad rimtai pasitreniravę jie gali pasiekti tokių pat aukštumų kaip jų kaimynas. Neretai jiems atrodo, kad ne giminystės, o tarkim mokyklos draugystės ryšys jiems didina perspektyvas pasiekti puikių rezultatų. Ir visuomet dalyvaudami varžybose jie nuoširdžiai tiki, kad gali jas laimėti. Nes jų bėgimo tikslas yra laimėti ir užsidirbti pinigų.
Knygos autorius važiuodamas į Keniją tikėjosi stebėti, kaip ten treniruojasi basakojai atletai. Ir pirminiam jo nusivylimui visi jie bėgo su batais. Labai dideliais batais. Tačiau kai pradėjo stebėti tenykštes varžybas, pastebėjo, kad būtent vaikų tarpe, beveik visi vaikai su batais(tokių vaikų tarpe vos vienas kitas, visi kiti - basi) atbėga patys paskutiniai. Greičiausiai atbėga tie, kurie yra prasčiausiai apsirengę. Pvz dvi greičiausiai atbėgusios mergaitės vilkėjo net ne sportinę aprangą, o sukneles. Pasirodo beveik visi aukščiausius rezultatus pasiekę Kenijos bėgikai yra kilę iš skurdžių šeimų kaimo vietovėse. Jie kiekvieną dieną po porą kartų basi bėga į mokyklą ir atgal. Mokytojai negaili fizinių bausmių už vėlavimą (bėgikė Faith Kipyegon dėl mokytojo sumušimo pateko į ligoninę, o po kelių dienų.. tapo pasaulio čempione), o namuose jie dirba fizinį darbą padėdami tėvams ūkyje.
Sporto stovyklose gyvenimas susideda iš 3 dalykų: bėgimas, valgymas ir miegas. Viskas. Pertraukų tarp rytinės ir vakarinės treniruotės metu dažniausiai jie arba sėdi lauke ir spokso į dangų arba eina miegoti. Jie neturi jokių kitų darbų, tikslų ar idėjų. Neina apsipirkinėti, gaminti valgio ar susitikti su draugais už stovyklos ribų, Tačiau pasiekę vieną kitą gerą rezultatą ir užsidirbę pinigų bėgimą meta: nusiperka karvę, žemės, pasistato namą ir pagaliau gyvena "normalų" gyvenimą.
Aukščiausios klasės bėgikų sporto stovykla yra pati skurdžiausia. Čia nėra kanalizacijos, vandentiekio, šilto vandens. Tualetus atletai valo patys pagal sutartą grafiką. Ir nors už tvoros stovi naujausi visureigiai, atletai supranta, kad norint išlaikyti tokius pačius rezultatus, reikia išlaikyti ir kasdienybę tokią, kuri juos atvedė iki to, kur jie yra. Pasiduodami malonumams jie pradės sau nuolaidžiauti ir treniruotėse bei varžybose.
Treniruodamiesi jie visuomet bėgioja "smėlėtais" takais, kur klimsta kojos. Ilgose treniruotėse jie visada bėga grupėmis o juos lydi treneris su visureigiu pranešdamas "splitus" ir tiekdamas vandenį. Net tuo atveju jei visureigio gauti nepavyksta ir turima tik paprastas automobilis bėgikai nesutinka bėgti asfaltu. Asfaltu Kenijoje tiesiog nebėgama.
Pagrindinis kenijiečių patiekalas yra beskonė kukurūzų košė ugali, šalia kurios dažniausiai patiekiamas daržovių troškinys. Knygos autoriui ir jo šeimai šis patiekalas pasirodė visai neskanus, bet vietiniai jį ištiesų labai mėgsta. Ir grįžę iš po kelionės į varžybas Europoje, jie savo maisto išties pasiilgsa. Bendrai paėmus Kenijiečių maistas yra labai paprastas ir praktiškai be riebalų. Saldainių ir pyragų čia taip paprastai negausi.
Daugiausia stiprių atletų yra kilę iš vieno Kenijos miesto Iteno, į kurį ir važiavo A. Finn. Čia pirmą bėgikų mokyklą įkūrė airių vienuolis brolis Colm O'Connell. Nors neturėdamas jokių sporto trenerio pagrindų, jis užaugino ne vieną atletą ir po įspūdingų rezltatų iš Iteno proveržio, čia pradėjo kurtis įvairios sporto mokyklos ir Itenas tapo bėgikų miesteliu.
Kodėl daugiausia gerų bėgikų yra kilę būtent iš vieno regiono? Sklando legenda, kad anksčiau čia buvo karvių vagių kraštas. Karvės buvo statuso ženklas ir ko ne valiuta. Norint gauti žmoną, jaunikiui ją reikėdavo išpirkti karvėmis. Jauni vyrai bėgdavo į tolimesnius kraštus, pavogdavo karvę ir parsivarydavo ją namo. Kadangi čia vyravo poligamija, daugiausia karvių pavogęs vyras gaudavo daugiausia žmonų ir susilaukdavo daugiausia vaikų. Lėtesni bėgikai nesugebantys pabėgti nuo karvių šeimininkų neretai žūdavo. Kai kas sako, kad tai tėra legenda, tačiau iki šiol ten karvės turėjimas reiškia aukštesnį statusą visuomenėje. Bėgikai laimėję pirmuosius prizus pirmiausia perka būtent karvę. Ir nesvarbu, kad pienas ten parduodamas praktiškai pusvelčiui ir tos karvės pirkimas lieka finansiškai nuostolingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą