Trail'as

Maratonas yra nuobodu! Taip tai aš. Ir ne, jums nepasigirdo. Maratonas yra nuobodu! Manau šita mintis mano galvoje brendo apie pusę metų, kol galutinai ją įsisąmoninau. Būti „sekundžių medžiotoju“ yra tikrai nuobodus užsiėmimas. Atradus trailą vis labiau ir labiau traukė užsidėti raudonuosius salomon‘us pripildyti pilną kuprinę vandens ir lėkti kur akys neša, tuomet pasiklysti... tada kažkaip rasti kelią, ir ramiai parrisnoti namo. Norėjosi sutikti kalną ir jį šturmuoti, viršūnėje gaudant orą nuo maksimalių širdies apsukų, vos vilkti kojas kol atsistato pulsas ir tada rauti kaip bepročiui žemyn. Grožėtis žaliuojančiu mišku, klausytis paukščių, išvysti nuskuodžiantį kiškį, šokti per upelį ir nuvirtusius medžius. Bėgant trailą nebūna nuobodu, net jeigu bėgi visiškai vienas, tris arba keturias valandas. Plente toks laiko tarpas kaip reikiant prailgsta.

Labai didelį malonumą turėjau bėgti trailą Stokholme Mindaugo trasomis. Tai buvo sudėtingas, techninis trailas, su daugybę uolų, aštrių akmenų ir medžių šakų. Dedant kiekvieną žingsnį turėjai dairytis po kojomis. Bet patirtis buvo labai naudinga, o įspūdžiai išliko ilgam. Įspūdingą 83 m aukščio kalną (Vilniuje tokio aukšto kalno paprasčiausiai nėra), šturmavome po ilgojo 30 + km bėgimo. Pavadinome jį vyšnia ant bėgimo torto. Švedijoje per keturias dienas begaudydamas malonumą surinkau 87 km su 1,7 km vertikaliu peraukštėjimu.

Vilniuje trailo takai kitokie, bet nemažiau puikūs. Stūkso jie mums ant nosies, kaip kad močiutei akiniai kurių ji niekaip neranda. Sapieginė, Belmontas, Verkių regioninis parkas, Karoliniškių šlaitai, Kalnų parkas – ilgų distancijų bėgikui vienas juokas iš bet kurios Vilniaus vietos nusigauti į šitas trasa ir juose gaudyti kaifą. O ką gaudyti ten tikrai yra. Aš į savo ilguosius begimus supratau, kad būtinai įtrauksiu kalnų parką, kuris yra ne mažiau išraiškingas už Sapieginę, bet nuo jo atsiveria neįtikėtinai nuostabūs Vilniaus vaizdai.

Pagrindinis šio sezono bėgimas yra ultramaratonas Zugspitze (60 km). Rimtai jam ruoštis pradėjau tik šį mėnesį. Per gegužę noriu nubėgti 500 km su 10 km vertikaliu peraukštėjimu.  10 km prižadu surinkti, 500 km gal ir nepavyks, bet 400 km tikrai turėčiau.

Ar meilė trailui reiškia, kad nebėgsiu klasikinio maratono? Ne tikrai, ne. Maratoną bėgsiu, bet galutinai apsisprendžiau, kad nėra jokios prasmės skristi tūkstančius kilometrų, į tolimą šalį, tam, kad sumedžiočiau 2 minutes. Maratoną bėgsiu Vilniuje. Žavėsiuosi vaizdais atsiveriančiais nuo Subačiaus kalno ir nebebambėsiu, kad trasa netinkama rekordams gerinti. Atvirai sakant kai pabėgioji po trailo kalnus, supranti, kad Vilniaus maratono trasoje kalnų nėra.