Turbūt turėčiau parašyti du
skirtingus įrašus: vieną apie bėgimą su Živile Balčiūnaite, o kitą apie Lemkowyna
ultra trailą.. Ir tikrai, ką bendro turi 10 km bėgimas lygiu plentu, ir 70 km maurojimas
per tešlynus kalnuose kažkokiam Dievo pamirštam Lenkijos užkampyje netoli
Slovakijos sienos? Matyt, kad nieko. Nors iš tikro jie turėjo vieną bendrą dalyką
- abiejuose labai norėjau subėgti. Taigi pabandykime šitą keistą patiekalą
apipilti filosofijos padažu, gerai išmaišyti ir pažiūrėti kas bus..
Bėk su Balčiūnaite. Nevyniosiu į vatą – pas Balčiūnaitę atėjau
pasigerinti asmeninio 10 km rekordo. Po Vilniaus maratono jaučiausi stebėtinai
stiprus ir buvo baisiai įdomu sužinoti kas dedasi su mano kūnu. Prieš metus
turėjau 37:28 laiką ir jaučiau, kad apie 1 minutę turėčiau jį pagerinti. Žinojau,
kad 36:00 esu per šiek tiek per silpnas, bet nusprendžiau tiesiog pabandyti
perlipti per save ir pažiūrėti „o gal pavyks“ nes tokioje distancijoje nulūžti
yra nei kiek nebaisu. Pradžioje labai gerai paskirsčiau jėgas (kažkaip plente tai
natūraliai pavyksta), o po 5 km pamačiau priekyje bėgančią Živilę ir gavau
didelę motyvacijos dozę. Gaudžiau ją keturis km, kol paskutiniame kilometre
pavyko aplenkti. Finišavau gerokai pranokdamas savo lūkesčius – 35:29. Džiaugiausi
savo nauju atradimu: norint greitai
bėgti, visiškai nebūtina daug bėgti! Užtenka padaryti keletą gerų treniruočių,
o vietoj junk running‘o (šiaip aerobiniai trumpi bėgimai, bendrai fiziniai
formai palaikyti), geriau užsiimti kokybišku poilsiu arba cross trainingu. Taigi
išbandęs šventąją trejybę – cardio + jėga + lankstumas, labai džiaugiausi kaip
keičiasi mano kūnas. Akivaizdžiai sustiprėjo viršutinė kūno dalis, dingo „bėgiko
nuovargis“ ir apskritai gyvenimas pakilo
į kitą kokybę. O kojos kiekvieną dieną jautėsi šviežios. Per savaitę rinkdavau
vidutiniškai tik po 45 km, bet bėgdavau kur kas greičiau nei įprastai.
Lemkowyna ultra trailas. Lemkowyna buvo siaubinga! Keikiau lenkus visa
kelią už tai, kad išrinko tokią trasą. Jeigu man būtų pasakę, kad teks kokį 40
km klampoti po patį tikriausią tešlyną, koks būna rudenį arimuose po gero
lietaus, nei už ką nebūčiau beldęsis kažin kur toliausiai. Bet nutiko taip kaip
nutiko. Todėl papasakosiu šitą istoriją.
Savaite darbe buvo baisi.
Paskutines dvi dienas variau iki vidurnakčio, o penktadienį 6 ryto jau judėjome
automobiliu kartu su Jonu, Juliumi ir Viktorija į eilinį nuotykį, kuris
neoficialiai vadinosi ultra trailo sezono uždarymas. Po varginančios kelionės,
susitvarkę registracijos reikalus, užvalgę lenkiškos sriubos (ką moka lenkai
daryti, tą moka) ir koldūnų, kurie neturėjo jokio skonio, suvirtome į lovas.
Ryte vėl teko keltis anksti, nes 7 ryto jau startas. Jaučiau didelį miego
deficitą, bet tame nemačiau jokios problemos. Įdomiausias epizodas buvo tas,
kad gerokai užsivėlinę nespėjome pavalgyti pusryčių (į startą atvykome gal tik
prieš 10 minučių) ir tikrąją to žodžio prasme bėgti pradėjau su gurgiančiu
pilvu. 70 km per kalnus su gurgiančiu pilvu, visiškai alkanas! Apie ką aš po
velnių galvoju?!
40-ame km lūžau. Buvo žiauriai
sunki atkarpa nuo 40 iki maždaug 55 km, kuomet keikiau viską ir norėjau
nusiplauti nuo varžybų. Negana to maždaug 42 km su trimis bėgikais
pasiklydome.. Pasirodo, daugiau nei 0,5 km nuvarėm į šoną, todėl teko sugaišti
nemažai laiko kol grįžome atgal ir radome teisingą kelią.. Kojos klimpo į
tešlyną, batai slydo, pėdos jau buvo seniausiai permirkusios, kojos
atidaužytos, puslės pritrintos, jėgų nulis ir dar laukė maždaug 26 km kelio per
kalnus, po lapais pasislėpusius akmenis ir žinoma jo didenybę pliurzą. Iš tikro
tai labai keistas ir kartu įdomus tuose miškuose hidro režimas. Nes kaip patys
lenkai sakė, čia šlapia visur ir visada, kalno viršuje, apačioje ir šlaite..
Nenusiploviau nuo bėgimo tik dėl to, kad buvo didelis smalsumas, o kaip viskas
čia baigsis. O viskas baigėsi gana keistai. Nuo 55 km pradėjau jausti, kad
atsigaunu, ir kad sugebėsiu baigti trasą. Taip ir buvo, finišavau gerai
nusikamavęs, bet tikrai ne leisgyvis. Ir netgi paaiškėjo, kad atbėgau 9-as, dėl
ko likau labai nustebęs. Dabar turbūt turėtumėte pagalvoti, kad imsiu kaltinti
pusryčius. Manau, taip ir būčiau padaręs, bet Jonas kurio pilvas lygiai taip
pat gurgė prieš startą, užėmė pirmą vietą! Matyt esmė ne tame.
Bendrumai ir skirtumai. Ką turi bendro trumpa distancija plente ir
70 km purvynas su 2,5 km vertikaliu peraukštėjimu? Ir kuo jie skiriasi? Kodėl
neveikia race predictor‘iai? Kodėl jie prognozuoja mums greitesnį laiką, o mes
subėgame lėčiau? Arba atvirkščiai? Kodėl vienus bėgikus aplenkiame 10 km
distancijoje, bet esame beviltiškai silpnesni maratone? Arba atvirkščiai? O
kalnų kaip su kalnų ultra? Kas lemia sėkmę ar nesėkmę tenai? Sudėtingi
klausimai ir dar neaiškesni atsakymai..
Per trumpą savo mėgėjo bėgiko „karjerą“
pastebėjau keletą dalykų. Pirma, kiekviena distancija turi skirtingą skausmą.
Sunku palyginti pojūčius bėgant 1 km, 10 km, 42 km ar kalnų ultrą maratoną.
Skausmas yra visiškai kitoks. Skirtingi bėgikai turi skirtingą toleranciją
kiekvienam iš šitų skausmo rūšių. Ir saugumo jausmą taip pat. Kartais puikiai
jauti, kad skausmas tavęs niekaip nenugalės, o kartais užvaldo baimė, kad jis
gali būti stipresnis ir tu palūši. Tuomet pasiduoti, sulėtini apsukas, nors
galėtum to nedaryti. O kartais galvoji, kad esi stipresnis, bet skausmas nugali
tave ir tuomet patiri visišką fiasko. Savo kintančių galimybių momentinis
pajautimas.. Subtilu ir sunkiai nuspėjama..
Viskas yra galvoje. Turbūt visi
girdėjome šitą frazę 100 kartų. Ant savo kailio įsitikinau kokia ji teisinga.
Puikiai subėgtas 10 km bėgimas, nes neturėjau laiko galvoti, tik kaip šuo
mačiau priekyje Balčiūnaitę ir ją gaudžiau. Kartais į galvą stukteldavo mintis
- „Ką tu darai, man gi velniškai sunku! Tu nenubėgsi tokiu tempu iki finišo, tikrai sulėtėsi, o gal net
visai nulūši, geriau sulėtink dabar“. Kuo sunkiau, tuo dažniau tokios mintys
daužosi į galvą, bet akys priekyje mato auką ir ją gaudo. Man šita akių
koncentraciją labai gerai veikia. Ir priešingai, visiškai silpnai subėgta
ultra, nes būdamas tešlyno draugijoje, puoselėjau negatyvias mintis, ir
nesugebėjau rasti visame tame pozityvo, kuris vestų mane į priekį, kai kūnas
visais balsais šaukia - stop. Nulūžau ne todėl, kad buvau alkanas, nulūžau
todėl, kad neradau motyvo (pirmoj eilėj vidinio) kas veda mane į priekį.
Afterparty. Keturi draugai važiuodami iš Lenkijos atrodė juokingai.
Į degalinę nusipirkti kavos eidavo šlubuodami, kaustytais judesiais, tarsi neišbaigtas
japoniško roboto modelis. Tuose judesiuose matėsi daugybė skausmo, tačiau visi
buvo laimingi, daug šnekėjo ir juokėsi. Tarsi skausmo nebūtų gana,
užsidegusiomis akimis jau planavo naują „reikaliuką“ – šį kartą varžybas,
kurias organizuos patys. Iki smulkmenų aptarinėjo mažiausias detales ir tik
galiausiai supratę, kad visi dalyviai patirs žiaurias kančias ir įsivaizduodami
jų skausmo perkreiptus veidus (o tuo pačiu ir savo) kertant finišo liniją,
patyrė tikrą palaimą. Sakykit ką norit, mes nenormalūs!
