2014 m. spalio 28 d., antradienis

Rudens pamąstymai



Turbūt turėčiau parašyti du skirtingus įrašus: vieną apie bėgimą su Živile Balčiūnaite, o kitą apie Lemkowyna ultra trailą.. Ir tikrai, ką bendro turi 10 km bėgimas lygiu plentu, ir 70 km maurojimas per tešlynus kalnuose kažkokiam Dievo pamirštam Lenkijos užkampyje netoli Slovakijos sienos? Matyt, kad nieko. Nors iš tikro jie turėjo vieną bendrą dalyką - abiejuose labai norėjau subėgti. Taigi pabandykime šitą keistą patiekalą apipilti filosofijos padažu, gerai išmaišyti ir pažiūrėti kas bus..

Bėk su Balčiūnaite. Nevyniosiu į vatą – pas Balčiūnaitę atėjau pasigerinti asmeninio 10 km rekordo. Po Vilniaus maratono jaučiausi stebėtinai stiprus ir buvo baisiai įdomu sužinoti kas dedasi su mano kūnu. Prieš metus turėjau 37:28 laiką ir jaučiau, kad apie 1 minutę turėčiau jį pagerinti. Žinojau, kad 36:00 esu per šiek tiek per silpnas, bet nusprendžiau tiesiog pabandyti perlipti per save ir pažiūrėti „o gal pavyks“ nes tokioje distancijoje nulūžti yra nei kiek nebaisu. Pradžioje labai gerai paskirsčiau jėgas (kažkaip plente tai natūraliai pavyksta), o po 5 km pamačiau priekyje bėgančią Živilę ir gavau didelę motyvacijos dozę. Gaudžiau ją keturis km, kol paskutiniame kilometre pavyko aplenkti. Finišavau gerokai pranokdamas savo lūkesčius – 35:29. Džiaugiausi savo nauju atradimu:  norint greitai bėgti, visiškai nebūtina daug bėgti! Užtenka padaryti keletą gerų treniruočių, o vietoj junk running‘o (šiaip aerobiniai trumpi bėgimai, bendrai fiziniai formai palaikyti), geriau užsiimti kokybišku poilsiu arba cross trainingu. Taigi išbandęs šventąją trejybę – cardio + jėga + lankstumas, labai džiaugiausi kaip keičiasi mano kūnas. Akivaizdžiai sustiprėjo viršutinė kūno dalis, dingo „bėgiko nuovargis“ ir apskritai  gyvenimas pakilo į kitą kokybę. O kojos kiekvieną dieną jautėsi šviežios. Per savaitę rinkdavau vidutiniškai tik po 45 km, bet bėgdavau kur kas greičiau nei įprastai.

Lemkowyna ultra trailas. Lemkowyna buvo siaubinga! Keikiau lenkus visa kelią už tai, kad išrinko tokią trasą. Jeigu man būtų pasakę, kad teks kokį 40 km klampoti po patį tikriausią tešlyną, koks būna rudenį arimuose po gero lietaus, nei už ką nebūčiau beldęsis kažin kur toliausiai. Bet nutiko taip kaip nutiko. Todėl papasakosiu šitą istoriją.

Savaite darbe buvo baisi. Paskutines dvi dienas variau iki vidurnakčio, o penktadienį 6 ryto jau judėjome automobiliu kartu su Jonu, Juliumi ir Viktorija į eilinį nuotykį, kuris neoficialiai vadinosi ultra trailo sezono uždarymas. Po varginančios kelionės, susitvarkę registracijos reikalus, užvalgę lenkiškos sriubos (ką moka lenkai daryti, tą moka) ir koldūnų, kurie neturėjo jokio skonio, suvirtome į lovas. Ryte vėl teko keltis anksti, nes 7 ryto jau startas. Jaučiau didelį miego deficitą, bet tame nemačiau jokios problemos. Įdomiausias epizodas buvo tas, kad gerokai užsivėlinę nespėjome pavalgyti pusryčių (į startą atvykome gal tik prieš 10 minučių) ir tikrąją to žodžio prasme bėgti pradėjau su gurgiančiu pilvu. 70 km per kalnus su gurgiančiu pilvu, visiškai alkanas! Apie ką aš po velnių galvoju?!

40-ame km lūžau. Buvo žiauriai sunki atkarpa nuo 40 iki maždaug 55 km, kuomet keikiau viską ir norėjau nusiplauti nuo varžybų. Negana to maždaug 42 km su trimis bėgikais pasiklydome.. Pasirodo, daugiau nei 0,5 km nuvarėm į šoną, todėl teko sugaišti nemažai laiko kol grįžome atgal ir radome teisingą kelią.. Kojos klimpo į tešlyną, batai slydo, pėdos jau buvo seniausiai permirkusios, kojos atidaužytos, puslės pritrintos, jėgų nulis ir dar laukė maždaug 26 km kelio per kalnus, po lapais pasislėpusius akmenis ir žinoma jo didenybę pliurzą. Iš tikro tai labai keistas ir kartu įdomus tuose miškuose hidro režimas. Nes kaip patys lenkai sakė, čia šlapia visur ir visada, kalno viršuje, apačioje ir šlaite.. Nenusiploviau nuo bėgimo tik dėl to, kad buvo didelis smalsumas, o kaip viskas čia baigsis. O viskas baigėsi gana keistai. Nuo 55 km pradėjau jausti, kad atsigaunu, ir kad sugebėsiu baigti trasą. Taip ir buvo, finišavau gerai nusikamavęs, bet tikrai ne leisgyvis. Ir netgi paaiškėjo, kad atbėgau 9-as, dėl ko likau labai nustebęs. Dabar turbūt turėtumėte pagalvoti, kad imsiu kaltinti pusryčius. Manau, taip ir būčiau padaręs, bet Jonas kurio pilvas lygiai taip pat gurgė prieš startą, užėmė pirmą vietą! Matyt esmė ne tame.

Bendrumai ir skirtumai. Ką turi bendro trumpa distancija plente ir 70 km purvynas su 2,5 km vertikaliu peraukštėjimu? Ir kuo jie skiriasi? Kodėl neveikia race predictor‘iai? Kodėl jie prognozuoja mums greitesnį laiką, o mes subėgame lėčiau? Arba atvirkščiai? Kodėl vienus bėgikus aplenkiame 10 km distancijoje, bet esame beviltiškai silpnesni maratone? Arba atvirkščiai? O kalnų kaip su kalnų ultra? Kas lemia sėkmę ar nesėkmę tenai? Sudėtingi klausimai ir dar neaiškesni atsakymai..

Per trumpą savo mėgėjo bėgiko „karjerą“ pastebėjau keletą dalykų. Pirma, kiekviena distancija turi skirtingą skausmą. Sunku palyginti pojūčius bėgant 1 km, 10 km, 42 km ar kalnų ultrą maratoną. Skausmas yra visiškai kitoks. Skirtingi bėgikai turi skirtingą toleranciją kiekvienam iš šitų skausmo rūšių. Ir saugumo jausmą taip pat. Kartais puikiai jauti, kad skausmas tavęs niekaip nenugalės, o kartais užvaldo baimė, kad jis gali būti stipresnis ir tu palūši. Tuomet pasiduoti, sulėtini apsukas, nors galėtum to nedaryti. O kartais galvoji, kad esi stipresnis, bet skausmas nugali tave ir tuomet patiri visišką fiasko. Savo kintančių galimybių momentinis pajautimas.. Subtilu ir sunkiai nuspėjama..

Viskas yra galvoje. Turbūt visi girdėjome šitą frazę 100 kartų. Ant savo kailio įsitikinau kokia ji teisinga. Puikiai subėgtas 10 km bėgimas, nes neturėjau laiko galvoti, tik kaip šuo mačiau priekyje Balčiūnaitę ir ją gaudžiau. Kartais į galvą stukteldavo mintis - „Ką tu darai, man gi velniškai sunku! Tu nenubėgsi tokiu tempu iki finišo, tikrai sulėtėsi, o gal net visai nulūši, geriau sulėtink dabar“. Kuo sunkiau, tuo dažniau tokios mintys daužosi į galvą, bet akys priekyje mato auką ir ją gaudo. Man šita akių koncentraciją labai gerai veikia. Ir priešingai, visiškai silpnai subėgta ultra, nes būdamas tešlyno draugijoje, puoselėjau negatyvias mintis, ir nesugebėjau rasti visame tame pozityvo, kuris vestų mane į priekį, kai kūnas visais balsais šaukia - stop. Nulūžau ne todėl, kad buvau alkanas, nulūžau todėl, kad neradau motyvo (pirmoj eilėj vidinio) kas veda mane į priekį.

Afterparty. Keturi draugai važiuodami iš Lenkijos atrodė juokingai. Į degalinę nusipirkti kavos eidavo šlubuodami, kaustytais judesiais, tarsi neišbaigtas japoniško roboto modelis. Tuose judesiuose matėsi daugybė skausmo, tačiau visi buvo laimingi, daug šnekėjo ir juokėsi. Tarsi skausmo nebūtų gana, užsidegusiomis akimis jau planavo naują „reikaliuką“ – šį kartą varžybas, kurias organizuos patys. Iki smulkmenų aptarinėjo mažiausias detales ir tik galiausiai supratę, kad visi dalyviai patirs žiaurias kančias ir įsivaizduodami jų skausmo perkreiptus veidus (o tuo pačiu ir savo) kertant finišo liniją, patyrė tikrą palaimą. Sakykit ką norit, mes nenormalūs!

7 komentarai:

  1. Mariau, Kiborgas čia. O gal gali parašyt kaip tavo tipinės savaitės workoutai atrodo? Įskaitant cross trainingą. Dėkui

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Improvizuoju :) Bėgu 3 - 4 k. per savaitę, dar po 2 kartus darau jogą ir jėgos pratimus..

      Panaikinti
  2. Mldc, sveikinu. Kai organizuosi varzybas nepamirsk pakviesti, kad galetume skausmais pasidalinti )

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patikėk, plentininkams labai patiks :)))

      Panaikinti
  3. Ha ha, Tu labai tiesiogiai supratai tą renginio pavadinimą "Bėk su Balčiūnaite":)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pritariu, kad svarbiausias dalykas bėgikui - kokybiškas poilsis. Pats pastebėjau, kad mano rezultatai nėra tiesiogiai priklausomi nuo nubėgtų kilometrų skaičiaus per savaitę. Nors šiuo metu bėgu dvigubai mažiau, bet bent atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, t.y. atrodo, kad organizmas esant extra atvejui galėtų atlaikyti didesnį krūvį.
    Mariau, manau, kad dar visus nustebinsi gerais rezultatais, tad sėkmės treniruotėse... Beje, jei manai, kad atradai gerą treniruočių metodiką pasidalink. Aišku, nėra kažkokio auksinio recepto, kuris veiktų visiems, bet įvairios patirtys naudingos ieškant savojo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vidai, neturiu auksinio recepto. Mano focusas dabar nėra orientuotas į savo maksimalaus bėgimo rezultato pasiekimą.. Dabar siekiu darnaus, subalansuoto kūno ir sveikos gyvensinos. Bėgimas tėra viena iš jo dalių. Todėl jo stipriai nesureikšminu.Nemanau, kad eidamas savo keliu, galiu pasiekti daugiau nei 90 % savo galimybių bėgimo trasoje. Tarkim jūs su savo treniruotėmis ir kilometražais manau galėtumėte pasiekti kokius 95 %, todėl focusas yra geresnis. Jei norėtumėte maksimumo tektų rinktis tikro sportininko kelią.

      Panaikinti