Ultra paieskos

Ultra trail bėgimai savyje turi kažkokią ypatingą aureolę. Esu bėgęs pačias įvairiausias distancijas, tame tarpe 6 kartus lengvosios atletikos karaliumi vadinamą maratoną, bet ultra trail bėgimai vis tiek lieka išskirtiniai, savyje turintys kažkokios keistos magijos ir paslaptingumo. Galbūt jie apeliuoja į mūsų prigimtinį kažkur giliai genuose glūdinti atradimo ir nuotykio poreikį, galbūt sujungia mus su gamta (tuo pačiu ir su savimi) ir leidžia patekti į tokias vietas, kurių jokiais kitais būdais neaplankytum, galbūt pažadina pirmykščio bėgiko-medžiotojo impulsą, kuris ištisas dienas galėdavo judėti savomis kojomis ieškodamas grobio, o galbūt judėjimas ir begalinis poreikis atrasti ir pažinti naujas ir paslaptingas vietas, buvo pagrindinė priežastis jog mūsų protėvis homo sapiens prieš daug tūkstančių metų pasklido visoje žemėje. Besivystanti ultra trail sporto (?) šaka leidžia žmonėms patirti kažką įspūdingo ir nepakartojamo, pasakoti savo istorijas kitiems, matyti jų degančias akis ir suprasti – štai dar vienas žmogus kuris patirs savo paties nuotykio istoriją. Trail bendruomenė irgi yra kitokia. Žmonės atėję iš kitų bėgimo rungčių į trailą greitai pastebi, kad joje yra mažiau konkurencijos ir daugiau savitarpio ryšio. Neretai žmogus pasijaučia patekęs tarsi į šeimą ir tapęs bendruomenės dalimi. Galbūt tai irgi slypi mūsų genuose, nes mūsų protėviai į nuotykius leisdavosi kartu.

Kas gali bėgti ultra distancijas? Tu gali! Gebėjimas bėgti ultra distancijas yra duotas kiekvienam žmogui. Žinoma vieni yra labiau tinkami šitam užsiėmimui negu kiti, yra gamtos apdovanoti geresnėmis savybėmis ir tai gali daryti geriau, tačiau iš principo ultra distancijas gali bėgti bet koks žmogus turinti bazinį fizinio pasiruošimo lygį. Yra buvę atvejų, kai žmonės ultra trailus nubėgdavo tiesiog pakilę nuo sofkutės, bet tai nėra labai protingas sumanymas. Bent jau aš siūlyčiau turėti bent jau vienerių metų bėgiojimo stažą ir būti nubėgus bent vieną maratoną. Nuoseklumas yra sveikatos esmė.

Per paskutinius 12 mėnesių nubėgau 4 ulra trailus: Zugspitz (60km/2975+), Lemkowyna (68km/2025+), Maxi Race/IAU Trail World Championship (83.4km/5125+) ir Kernavė – Vilnius (82.5km/1400+). Nors formaliai aš neabejotinai priklausau ultra trail bendruomenei, tačiau vis dar nesijaučiu vertas ultra trail bėgiko vardo. Kodėl?

Mano bėgiko kelias prasidėjo nuo maratono distancijos. Niekada nebėgęs jokios trumpesnės distancijos, iš karto šokau į 42 km bėgimą. Negana to, maratonui „pasiruošiau“ per 4 mėnesius. Distanciją įveikiau, nors kažkur po 30 km skaudžiau lūžau. Patiko, užkabino, todėl nusprendžiau pasidomėti kaip iš tiesų reikia ruoštis maratonui. Sistemingos treniruotės ir teisinga varžybų strategija davė savo. Rezultatai sparčiai gerėjo, išmokau optimaliai paskirstyti jėgas varžybų metu, ne tik maratono – visų distancijų. Laikiau save rimtu bėgiku, dauguma varžybų vykdavo sklandžiai ir pagal planą. Tada pabandžiau ultra distancijas. Ir visus planus teko sumesti į šiukšliadėžę. Nelaikau savęs ultra bėgiku pirmoj eilėje dėl to, kad nesugebu išbėgti šitos distancijos sklandžiai. Ir nors galiu bėgti ir nubėgti tikrai ilgas ultras, visgi jaučiu, kad šitos distancijos vis dar yra ne man. Nors gana vidutiniškai subėgau Maxi Race, atlaidžiai būtų galima pažiūrėti ir į debiutą Zugspitz, tačiau bėgimas Lemkowynoje buvo visiškai tragiškas kaip ir Kernavė – Vilnius. Pastarajame norėjau nesivaržyti, bet subėgti sklandžiai, iš esmės be duobių. Todėl nusprendžiau laikyti nedidelį pace‘ą. Žinojau, kad neprotinga bėgti 82,5 km, praėjus vos 3 savaitėms po Maxi Race Prancūzijoje ir padarius dar vieną nesąmonę (prieš savaitę milžiniškame karštyje bandžius pasigerinti pusmaratonio rekordą Kaune). Tiesiog pasidariau fiziologijos eksperimentų mėnesį ant savęs. Kojos buvo visiškai nešviežios, raumenys sustingę, ir vietoj to, kad bėgčiau rodosi vos judėjau vietoje. Nepaisant to, lėtai ir gražiai pasiekiau pirmą punktą, tada antrą punktą, o artėjant prie trečio (37,8 km) pradėjo stingti kojų raumenys. Raumenų stingimas yra labai įdomus dalykas. Pastebėjau, kad kai taip nutinka pulsas yra vienodas nepriklausomai nuo to ar tu bėgi 5 min/km ar 7 min/km. Skirtumas tik tas, kad bėgant greičiau reikia kęsti didesnį skausmą. Kirtus maždaug 40-tą kilometrą vėl patyriau savo nuolatinę bėdą (dideles pūsles ant pėdų). Vengdamas skausmo natūraliai keiti kojų statymą, dėl ko koreguojasi raumenų darbas, kūnas privalo kompensuoti netaisyklingus judesius. Man didesnė pūslė susidarė ant kairės kojos, logiška pasekmė – šiandien skaudą dešinę blauzdą. 

Kadangi šiame bėgime nebandžiau siekti jokio rezultato 54 km maitinėlėje buvau tvirtai nusprendęs baigti varžybas, nes nemačiau jokios logikos kreivais kojų judesiais laužyti savo kūno, varžybose kuriuose bėgau tik tam, kad palaikyti labai gerą tengris iniciatyvą. Turbūt jeigu nebūtų joje buvę Jono, niekas kitas manęs nebūtų įkalbėjęs tęsti bėgimo. Tiek to, nusigausiu iki finišo. Po ilgo bambėjimo radau kompromisą su savimi – pasidariau dead legs bėgimo treniruotę (ultrininkai dažnai įtraukia du long run‘us vieną po kito, kad išmokti bėgti su nešviežiomis kojomis). Labai keista, kad per tuos likusius 28 km niekas manęs iš galo neaplenkė ir netgi išlaikiau trečią poziciją, nors judėjau lėčiau negu lėtai.

Šiandien man kyla daug klausimų. Ar aš noriu būti ultra ir bėgti ultra bėgimus? Ar aš noriu juos bėgti for fun, ar noriu konkuruoti? Ir jeigu atsakymai yra „taip“, ką reiktų padaryti, kad aš galėčiau konkuruoti šitame lygmenyje. Lygindamas savo rezultatus su kitų bėgikų rezultatais matau, kad šiandien aš esu 10-21 km bėgikas. Tai yra tos distancijos kuriuose gana neblogai atrodau. 42 km atrodau truputi silpniau, o ultroje iš vis silpnai. Prancūzijoje vidutiniškai subėgau Maxi Race tik todėl, kad joje buvo daug kalnų ir mažai flat‘o. Tuomet galėjau didžiąją trasos dalį eliminuoti savo silpną vietą – pėdas (kopiant į kalnus jos nekelia problemų). Antra silpna vieta yra lankstumas ir trumpi raumenys. Dėl laiko stokos nebelankau jogos, šitą sritį apleidau ir jį vėl grįžo į medinuko stadiją.  Kol kas ultrai nesakau ne. Vazelinas pėdų neišgelbėjo, todėl bandysiu ieškoti tinkamų ultra batų. Ir žinoma reikia didinti lankstumą. Medinukams bėgioti tokius atstumus tikrai nėra labai sveika.

IAU Trail World Championships 2015

Istorija šito bėgimo gana keista, kaip ir dauguma istorijų mūsų gyvenime. Niekada nelaikiau savęs sportininku ar atletu, o pastaruoju metu net nelaikiau savęs bėgiku, nes buvo pasireiškusi keista filosofinė viso to proceso įžvalga (jei bėgi tikrai dar nesi bėgikas, nes negali savęs laikyti ėjiku jeigu vaikštai, o bėgimas toks pats žmogui natūralus dalykas kaip ir ėjimas), todėl kai Vaidas pasiūlė sudalyvauti IAU (International Association of Ultra Runners) organizuojamame pasaulio čempionate, šiek tiek susinepatoginau. Visgi, gerai žinojau, kad Lietuvoje tokias kvailystes darančių žmonių yra labai nedaug, todėl tapo aišku, kad galiu pakliūti į Lietuvą reprezentuojančių bėgikų šešetuką ir žinoma pasakiau – taip.

IAU trailo pasaulio čempionatai vyksta kas 2 metus. Šį kartą jis surengtas nuostabiame Ansi miestelyje, įsikūrusiame Alpių papėdėje rytų Prancūzijoje. Greta tyvuliuoja milžiniško dydžio (27,6 km2) ledyninės kilmės Ansi ežeras, kuris yra irkluotojų rojus. O rojus ten yra ne tik irkluotoju, bet ir bėgikų, dviratininkų, treckintojų ir velnias žino dar kokią aktyvią gyvenseną propaguojančių žmonių. Nuostabi vieta gerai pasportuoti ir atsigerti prancūziško vyno su gurmanišku sūriu. IAU čempionato formatas buvo toks, kad kiekviena šalis galėjo atsivežti po 9 vyrus ir 9 moteris. Iš kurių 6 galėjo dalyvauti komandinėje įskaitoje imant 3 geriausiai pasirodžiusių bėgikų laikus. Lietuva atsivežė 8 vyrus ir 2 moteris.

Varžybos. Man tai buvo trečioji ultra, tačiau pagal daugelį kriterijų unikali. Pirmą kartą bėgau už Lietuvą, pirmą kartą startavau naktį. Taip pat tai buvo ilgiausias (85 km) ir daugiausiai vertikalaus sukilimo (5200 m) turintis bėgimas. Šiek tiek sugadino reikalus nerūpestingi prancūzai, kurie į starto vietą mūsų viešbučio komandas atvežė likus kiek mažiau nei pusvalandžiui. Kol susiradom kur pasidėti daiktus ir atlikome priešvaržybinius reikalus, iki starto liko vos kelios minutės. Dar viena nauja patirtis mano gyvenime startuoti iš minios galo. Pradėjęs patogiu tempu 4:20 – 4:30/km per tuos kelius kilometrus radau savo bėgikų nišą. Už 2,5 km pirma 1200 m įkalnė, neriam į mišką ir paskęstam nakties vėsumoje. Jaučiuosi puikiai, powerhikinu taupydamas jėgas ir paskęstu vidiniame transe. Kaip pasiekiau kalno viršūnę, o su juo ir aušrą – nepajutau. Maloni meditacija neprailgo. Šiek tiek pritrūkau vandens nes dvi valandas bandžiau bėgti su 1 l, o pasirodo, kad naktį organizmas prakaitavo kur kas daugiau nei tikėjausi – pamoka išmokta. Maitinimo punkte sutinku Mantą – mūsų komandą lydėjusį asmenį ir labai gerą suporterį. Pasipildau vandens, maisto – judam toliau. Downhil‘as! Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, lenkdamas vieną bėgiką po kito, kojos šviežutėlės, šlaunys laiko kuo puikiausiai ir vaikišku žaismingumu skrieju žemyn. Porai minučių tenka dėti į krūmus, todėl apturiu malonumą visus varžovus aplenkti dar kartą. Taip besismagindamas nepastebimai įveikiu trečdalį trasos. Vėliau prasideda darbas. Pusiaukelėje (42 km) esanti Dousard maitinimo punktą jau pasiekiu gerokai „apšilęs“. Lengvoji dalis baigėsi – prasideda tikrasis ultra. Toliau vargau. Sunkiai arba labai sunkiai. Tačiau minčių nusiplauti nebuvo, jaučiau, kad tikrai baigsiu. Paskutinės dvi įkalnės buvo žiauriai sunkios. Vis laukiau downhilo, o sulaukęs negalėjau juo greitai bėgti, nes pūslės ant padų buvo velniškai didelės, o nagai senai mėlini, todėl kiekvienas žingsnis kėlė skausmą. Downhille buvau visiškai beviltiškas, todėl nusprendžiau tiesiog kažkokiu būdu finišuoti ir viskas. Kirtus finišo liniją nebuvo jokios euforijos, džiaugsmo ašarų ar to besididžiuojančio „aš tai padariau“. Tiesiog finišavau ir viskas, be didesnių emocijų. Pasirodo 96-as iš kokių 160 kelių atletų. Kaip visada po varžybų pasakiau, kad galėjau ir geriau, nes taip ir buvo.

Klaidos ir atradimai. Klaidų pridariau kaip visada, nors jaučiu, kad jau artėju prie supratimo kas man veikia, o kas ne.

1. Geliukai. Norėjau valgyti kas pusvalandį, bet organizmas aiškiai pasakė – ne. Galiu valgyti vieną geliuką per valandą – 600 g. kuprinėje nešiojausi, kad nebūtų per lengva bėgti.

2. GU guminukai. Nežinau ar jie mane veikia, bet po velnių jie tokie skanūs, kad tiesiog smagu juos valgyti – kitąsyk irgi imsiu.

3. Salt stick tabletės. Jaučiu, kad gerai veikia. Turiu įtarimą, kad vartojau per mažai. Kitą sykį imsiu po vieną tabletę valandai.

4. Vanduo. Labai svarbu gerai pastrateguoti ir išbėgti su tokiu vandens kiekiu, kokio iš tiesų reikia. Buvo tarppunkčių kur tiesiog be reikalo ant pečių gabenau papildomą kilogramą.

5. Lazdos. Nenaudojau ir neprireikė. Lazdoms sakau labiau ne, negu taip.

6. Pastanga. Kol nesu advanced ultra ir nežinau savo tikrųjų galimybių, manau, kad protinga būtų dirbti ant pirmo slenksčio ribos, jokiu būdu, net akimirkai neįlendant į antrą slenkstį. Nors pradėjau ramiai, bet gerai pagalvojęs manau, kad pastanga turėjo būti dar mažesnė. Nepaisant to beveik visą laiką kilau laipteliais aukštyn nuo 130 – os iki 96-os vietos.

7. Batai. Mane vėl nužudė puslės. Paskutinėje nuokalnėje dėl jų praradau 6 – 7 minutes. Batai ultroje turi būti vienu dydžiu didesni, o padus bandysiu įsitrinti vazelinu – gal padės.

Lietuvos komandos pasirodymas šiame čempionate buvo tiesiog puikus – 8 vieta iš 25 – ių komandinėje įskaitoje finišavusių komandų. Nugalėtojai buvo prancūzai, antri - JAV atletai, trečia – Didžiosios Britanijos komanda. 

Mūsų laikai:

Vyrai (139 finišavę):

14 vt. Gediminas Grinius – 09:18:31

51 vt. Modestas Bacys – 10:08:27

60 vt. Vaidas Žlabys – 10:17:59

96 vt. Marius Noreika – 11:19:17

109 vt. Vaidotas Baužys – 12:14:49

131 vt. Valdemaras Milkus – 14:08:47

134 vt. Mindaugas Garmus – 14:32:41

Moterys (80 finišavusių):

60 vt. Viktorija Tomaševičienė – 13:28:55

72 vt. Vaiva Marcinkevičienė – 14:07:31

Visgi skirtumas tarp mūsų ir elitinių pasaulio atletų tiesiog milžiniškas. Paskutinėje įkalnėje mane lenkė keli maxi race atskiro starto atletai, kurie pradėjo bėgimą 1,5 val. vėliau. Tai ką jie išdarinėjo ir su kokiu lengvumu šuoliavo į kalną buvo tiesiog įspūdinga. Įspūdingos buvo ir moterys. Jeigu jų kojytes pamatytų „delfi mergaitės“, mestų savo kvailas dietas ir pradėtų bėgioti ultras. Bet aš ne apie tai. Tiesiog dar kartą turėjau progos įsitikinti kokios stiprios, greitos ir ištvermingos gali būti moterys. Vyriška garbė nebuvo sunaikinta tik mūsų ultra žvaigždės – Gedo. Tuo šį įrašą ir baigsiu. Iki kitų ultrų! Galbūt jau laikas 100 + ? Iki.