2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Ultra paieskos



Ultra trail bėgimai savyje turi kažkokią ypatingą aureolę. Esu bėgęs pačias įvairiausias distancijas, tame tarpe 6 kartus lengvosios atletikos karaliumi vadinamą maratoną, bet ultra trail bėgimai vis tiek lieka išskirtiniai, savyje turintys kažkokios keistos magijos ir paslaptingumo. Galbūt jie apeliuoja į mūsų prigimtinį kažkur giliai genuose glūdinti atradimo ir nuotykio poreikį, galbūt sujungia mus su gamta (tuo pačiu ir su savimi) ir leidžia patekti į tokias vietas, kurių jokiais kitais būdais neaplankytum, galbūt pažadina pirmykščio bėgiko-medžiotojo impulsą, kuris ištisas dienas galėdavo judėti savomis kojomis ieškodamas grobio, o galbūt judėjimas ir begalinis poreikis atrasti ir pažinti naujas ir paslaptingas vietas, buvo pagrindinė priežastis jog mūsų protėvis homo sapiens prieš daug tūkstančių metų pasklido visoje žemėje. Besivystanti ultra trail sporto (?) šaka leidžia žmonėms patirti kažką įspūdingo ir nepakartojamo, pasakoti savo istorijas kitiems, matyti jų degančias akis ir suprasti – štai dar vienas žmogus kuris patirs savo paties nuotykio istoriją. Trail bendruomenė irgi yra kitokia. Žmonės atėję iš kitų bėgimo rungčių į trailą greitai pastebi, kad joje yra mažiau konkurencijos ir daugiau savitarpio ryšio. Neretai žmogus pasijaučia patekęs tarsi į šeimą ir tapęs bendruomenės dalimi. Galbūt tai irgi slypi mūsų genuose, nes mūsų protėviai į nuotykius leisdavosi kartu.

Kas gali bėgti ultra distancijas? Tu gali! Gebėjimas bėgti ultra distancijas yra duotas kiekvienam žmogui. Žinoma vieni yra labiau tinkami šitam užsiėmimui negu kiti, yra gamtos apdovanoti geresnėmis savybėmis ir tai gali daryti geriau, tačiau iš principo ultra distancijas gali bėgti bet koks žmogus turinti bazinį fizinio pasiruošimo lygį. Yra buvę atvejų, kai žmonės ultra trailus nubėgdavo tiesiog pakilę nuo sofkutės, bet tai nėra labai protingas sumanymas. Bent jau aš siūlyčiau turėti bent jau vienerių metų bėgiojimo stažą ir būti nubėgus bent vieną maratoną. Nuoseklumas yra sveikatos esmė.

Per paskutinius 12 mėnesių nubėgau 4 ulra trailus: Zugspitz (60km/2975+), Lemkowyna (68km/2025+), Maxi Race/IAU Trail World Championship (83.4km/5125+) ir Kernavė – Vilnius (82.5km/1400+). Nors formaliai aš neabejotinai priklausau ultra trail bendruomenei, tačiau vis dar nesijaučiu vertas ultra trail bėgiko vardo. Kodėl?

Mano bėgiko kelias prasidėjo nuo maratono distancijos. Niekada nebėgęs jokios trumpesnės distancijos, iš karto šokau į 42 km bėgimą. Negana to, maratonui „pasiruošiau“ per 4 mėnesius. Distanciją įveikiau, nors kažkur po 30 km skaudžiau lūžau. Patiko, užkabino, todėl nusprendžiau pasidomėti kaip iš tiesų reikia ruoštis maratonui. Sistemingos treniruotės ir teisinga varžybų strategija davė savo. Rezultatai sparčiai gerėjo, išmokau optimaliai paskirstyti jėgas varžybų metu, ne tik maratono – visų distancijų. Laikiau save rimtu bėgiku, dauguma varžybų vykdavo sklandžiai ir pagal planą. Tada pabandžiau ultra distancijas. Ir visus planus teko sumesti į šiukšliadėžę. Nelaikau savęs ultra bėgiku pirmoj eilėje dėl to, kad nesugebu išbėgti šitos distancijos sklandžiai. Ir nors galiu bėgti ir nubėgti tikrai ilgas ultras, visgi jaučiu, kad šitos distancijos vis dar yra ne man. Nors gana vidutiniškai subėgau Maxi Race, atlaidžiai būtų galima pažiūrėti ir į debiutą Zugspitz, tačiau bėgimas Lemkowynoje buvo visiškai tragiškas kaip ir Kernavė – Vilnius. Pastarajame norėjau nesivaržyti, bet subėgti sklandžiai, iš esmės be duobių. Todėl nusprendžiau laikyti nedidelį pace‘ą. Žinojau, kad neprotinga bėgti 82,5 km, praėjus vos 3 savaitėms po Maxi Race Prancūzijoje ir padarius dar vieną nesąmonę (prieš savaitę milžiniškame karštyje bandžius pasigerinti pusmaratonio rekordą Kaune). Tiesiog pasidariau fiziologijos eksperimentų mėnesį ant savęs. Kojos buvo visiškai nešviežios, raumenys sustingę, ir vietoj to, kad bėgčiau rodosi vos judėjau vietoje. Nepaisant to, lėtai ir gražiai pasiekiau pirmą punktą, tada antrą punktą, o artėjant prie trečio (37,8 km) pradėjo stingti kojų raumenys. Raumenų stingimas yra labai įdomus dalykas. Pastebėjau, kad kai taip nutinka pulsas yra vienodas nepriklausomai nuo to ar tu bėgi 5 min/km ar 7 min/km. Skirtumas tik tas, kad bėgant greičiau reikia kęsti didesnį skausmą. Kirtus maždaug 40-tą kilometrą vėl patyriau savo nuolatinę bėdą (dideles pūsles ant pėdų). Vengdamas skausmo natūraliai keiti kojų statymą, dėl ko koreguojasi raumenų darbas, kūnas privalo kompensuoti netaisyklingus judesius. Man didesnė pūslė susidarė ant kairės kojos, logiška pasekmė – šiandien skaudą dešinę blauzdą. 

Kadangi šiame bėgime nebandžiau siekti jokio rezultato 54 km maitinėlėje buvau tvirtai nusprendęs baigti varžybas, nes nemačiau jokios logikos kreivais kojų judesiais laužyti savo kūno, varžybose kuriuose bėgau tik tam, kad palaikyti labai gerą tengris iniciatyvą. Turbūt jeigu nebūtų joje buvę Jono, niekas kitas manęs nebūtų įkalbėjęs tęsti bėgimo. Tiek to, nusigausiu iki finišo. Po ilgo bambėjimo radau kompromisą su savimi – pasidariau dead legs bėgimo treniruotę (ultrininkai dažnai įtraukia du long run‘us vieną po kito, kad išmokti bėgti su nešviežiomis kojomis). Labai keista, kad per tuos likusius 28 km niekas manęs iš galo neaplenkė ir netgi išlaikiau trečią poziciją, nors judėjau lėčiau negu lėtai.


Šiandien man kyla daug klausimų. Ar aš noriu būti ultra ir bėgti ultra bėgimus? Ar aš noriu juos bėgti for fun, ar noriu konkuruoti? Ir jeigu atsakymai yra „taip“, ką reiktų padaryti, kad aš galėčiau konkuruoti šitame lygmenyje. Lygindamas savo rezultatus su kitų bėgikų rezultatais matau, kad šiandien aš esu 10-21 km bėgikas. Tai yra tos distancijos kuriuose gana neblogai atrodau. 42 km atrodau truputi silpniau, o ultroje iš vis silpnai. Prancūzijoje vidutiniškai subėgau Maxi Race tik todėl, kad joje buvo daug kalnų ir mažai flat‘o. Tuomet galėjau didžiąją trasos dalį eliminuoti savo silpną vietą – pėdas (kopiant į kalnus jos nekelia problemų). Antra silpna vieta yra lankstumas ir trumpi raumenys. Dėl laiko stokos nebelankau jogos, šitą sritį apleidau ir jį vėl grįžo į medinuko stadiją.  Kol kas ultrai nesakau ne. Vazelinas pėdų neišgelbėjo, todėl bandysiu ieškoti tinkamų ultra batų. Ir žinoma reikia didinti lankstumą. Medinukams bėgioti tokius atstumus tikrai nėra labai sveika.

4 komentarai:

  1. Paprastai ilgesnės distancijos ima vilioti sulaukus rimtesnio amžiaus - dvidešimtetį sudominti 80 km distancija ne taip ir paprasta :). Ir tai visai normalu. Kol nėra trisdešimties, daugiau prasmės didinti greitį ir siekti rekordų trumpesnėse trasose, o kai rekordų pasiekti nebeišeina :), tada galima pereiti ir prie ilgesnių distancijų. Be to, senstant ištvermė juk silpsta lėčiausiai. Tai prie išlavintų plaučių ir kraujotakos pridėjus patirtį, kantrybę bei išmintį :) gaunamas neblogas derinys, tinkantis ilgiems bėgimams. Tarp profesionalų, man rodos, irgi galima įžvelgti tokią tendenciją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Esate visiškai teisus! Bėda ta, kad man seniai virš 30..

      Panaikinti
  2. Gal tiesiog perspaudei? Mažai poilsio po trailo čempionato, be to Kauno pusmaratonis tik prieš savaitę. Jei būtum normaliai pailsėjęs ir pasiruošęs, gal dabar skraidytum kaip ant sparnų iš džiaugsmo kaip gerai subėgai?

    Aš irgi jaučiuosi šiek tiek perspaudęs. Per pastaruosius 2 mėnesius sudalyvavau 8 varžybose: 2x 10km, 4x 21km ir 2x 42km. Kairės blauzdos raumenys jau mazgais susimetė, net nebeišmasažuoju. Bet tai tik raumuo, praeis. Svarbiausia, kad savo bėgiko identiteto nepamečiau ir klausimų, ar aš noriu bėgioti, nekyla. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aišku, kad perspaudžiau ir aš ir tu :)) Kai važiavom iš Prancūzijos visiems aiškinau, kad visiška nesąmonė po 3 savaičių būtų bėgti Kernavėje, bet pats bėgau :D

      Panaikinti