Bėgimo "karjeros" pabaiga

Toks gana pretenzingas pavadinimas gavosi. Iš tiesų čia nebuvo jokios „karjeros“. Buvau toks pats bėgikas kaip ir visi kiti mėgėjai, kurie kiekvienais metais kelia sau ambicingus planus ir susidarę programas bando juos įgyvendinti. Ir dažniausiai įgyvendina. Nors kartais ir ne. Tai va, aš buvau būtent toks bėgikas ir manau, kad kaip mėgėjas visai neblogų rezultatų pasiekiau, nors nuo Lietuvos mėgėjiško elito vis tik ženkliai atsilikau. Galbūt galėjau ir su jais pakonkuruoti, jeigu bučiau skyręs tiek pat laiko bėgimui kiek ir jie, bet neskyriau ir dėl to nei kiek nesigailiu.

Žvelgiant atgal į tuos 5 bėgiojimo metus, manau, kad patyriau be galo daug šaunių dalykų. Kas labiausiai įstrigo atmintyje? Pirmasis maratonas per 3:37, kur patyriau naujokams būdingą kančią jau nuo 25 km (dabar tokį startą vertinčiau kaip visišką avantiūrą). Savo maratono PB - 2:54 Vilniuje kalvotoje trasoje, kuriam beje irgi ruošiuosi gana atmestinai. Per kūną bėgančius šiurpuliukus Roterdame stovint prie starto linijos, kartu traukiant maratono himną. Atstovavimą Lietuvos trailo rinktinei pasaulio čempionate Annecy, kai prieš akis tavęs laukia daugiau kaip 80 km trasa kalnuose. Trailo debiutą Zugspitze 60 km trasoje, kai pirmą kartą supratau, kad maratonas nėra jokia riba. Šitas blog‘as kuris buvo aktyvus 2012 – 2013 metais, o vėliau gerokai prigeso. Projektas bėgikai.lt. Ir žinoma žmonės kuriuos sutikau šitame kelyje. Turbūt 75 % šiandieninių mano draugų yra iš bėgimo trasos.

Nuostabiausias dalykas kurį radau šitame kelyje buvo suvokimas, kad nėra jokių antžmogių ir tu taip pat gali daryti įspūdingus, kitiems žmonėms sunkiai suvokiamus, dalykus. Viskas tėra motyvacijos ir protingų treniruočių klausimas. Bėgime radau harmoniją. Tai yra lygiai toks pats normalus ir kasdieninis žmogui dalykas kaip miegas, valgymas ar prausimasis. Bėgimas yra tarsi testas. Jeigu tau yra fizinė kančia lengvu tempu risnoti 60 min., vadinasi kažką savo gyvenime darai ne taip. 

Nemažai mano draugų ir pažįstamų nesupranta mano pasirinkimo. Jiems atrodo, kad turi toliau varyti, siekti tikslų, ruoštis startams ir t.t. O mano galvoje seniai brendo harmoningo gyvenimo ir harmoningo sporto koncepcija. Po darbo, lygiagrečiai vystyti 5 veiklas ir visas aukščiausiu lygiu nesugebu, todėl tenka kažką aukoti ieškant balanso. Ignas Staškevičius vienoje konferencijoje yra sakęs, kad laimėdamas bėgimo trasoje, tu neišvengiamai pralaimi gyvenime. Ir tai yra tikra tiesa. Norėdamas išspausti iš savęs maksimumą bėgime, turi sutelkti visą dėmesį, laiką ir pastangas į šią veiklą ir tikrai paaukoti daug kitų dalykų, kurių mano supratimu aukoti mėgėjui neverta (nebent tavo tikslas pakilti į tokį lygį kaip Gediminas Grinius ar Vaidas Žlabys). Nepaisant šių išvadų, vis tiek daugeliui žmonių rekomenduočiau įveikti maratoną (42 km), vien tam, kad praplėstų savo sąmonės ribas. 

Priešingai nei futbolo, bėgimo batelių ant vinies nekabinu. Toliau bėgiosiu ir toliau treniruosiuosi. „Karjeros“ pabaiga reiškia, tik tai, kad šiems metams neturiu jokių tikslų pagerinti PB, laimėti kažkokią vietą ar įveikti kažkokią distanciją. Bėgimas gražiai nugulė į savo stalčiuką ir jis nebėra aukštesnio prioriteto veikla nei intelektinė veikla po darbo, užsienio kalbų mokymasis, knygų skaitymas, cross fitas, joga, kultūriniai renginiai, pasisėdėjimai su draugais, savaitgalio iškylos ir pan. Bėgimo svoris tapo toks pats kaip ir kitų. O tai reiškia, kad 50 km per savaitę bėgimo man bus jau labai daug. Jeigu dar bėgsiu kokiose trailo varžybose (dabar tokių planų neturiu), tai darysiu ne rezultatui, o malonumui, kai gali sustoti kalno viršūnėje ir ramiai apžvelgti visą grožį, kuriame esi paskendęs, nei kiek nesijaudindamas, kad į nugarą šnopuojantis bėgikas tuoj tave aplenks. 

Ieškodamas judesio harmonijos, senai supratau, kad karūnos uždėjimas ant kardio galvos, nieko gero neduoda. Turi būti balansas tarp kardio, jėgos ir lankstumo. Tas balansas nepadeda tau pasiekti PB maratono trasoje, bet neabejotinai tave padaro sveikesniu ir universalesniu žmogumi. Kokios proporcijos tarp trijų karalių yra optimalios žmogui savijautos prasme dar nežinau, bet manau bandymų būdu pavyks surasti. Nuo savo lieknumo apatinės ribos, kurioje esu buvęs per bėgiojimo „karjerą“ – 73 kg, pasunkėjau iki 81 kg ir dabar jaučiuosi daug geriau. Manau toks svoris mano ūgio vyrui (185 cm) yra optimalus (žinoma, kad tą svorį sudaro raumenų, o ne lašinių masė).

Pabaigai retrospektyva. Brangiausios akimirkos. Tiek daug įžvalgu radau atmintyje perkratęs epizodus. Įdomu, kad tarp brangiausiųjų nėra nei vieno PB! Bet juk jis dažniausiai būna pagrindinis treniruočių tikslas!

Pirmas kartas visada ypatingas. 2011 metai, čia net nepanašus į bėgiką :)

2012 m. trečiasis maratonas. Kojos sutrauktos mėšlungio du atitinkama veido išraiška. Kančia atmintyje išlieka.

2013 m. Roterdame feilinau, tačiau ta didžiojo maratono emocija atmintyje įsirėžė žymiai labiau, nes tais pačiais metais Vilniuje pirmą kartą iš 3:00 išliptas maratonas

2014 m. Trailo debiutą Zugspitze prisimenu maloniau, nei tų pačiais metais pasiektą maratono PB - 2:54

2015 m. Pasaulio čempionatas Annecy. Šalia žmonės kurie kurie jau yra Lietuvos bėgimo istorija.

2016 m. iš bėgimo neatsimenu nieko. Nors kažką tikrai bėgau, netgi maratoną ir ultrą. Alpinizmo stovykla Alpėse. Vėl pirmas kartas ir vėl ypatingas.