Amžinas klausimas: kiek mūsų 
gyvenimą lemią genai, o kiek gyvensena? Klausimas, kuris turėtų būti įtrauktas prie tabu temų kartu su religijos, politikos, rasės ar vyrų/moterų temomis. Klausimas dėl kurio yra įvykę daugybė kivirčų, ir manau ne vienas jūsų esate juose dalyvavę ar bent jau stebėję. Pastaruoju metu knygynuose galima rasti nemažai knygų, kurių pagrindinė perteikiama mintis - „žmogaus galimybės yra beribės“. Taip pat beveik neabejoju, kad jūsų aplinkoje yra daugybė žmonių postringaujančių apie žmogaus likimą ir apie tai, kad jo neįmanoma pakeisti, juk „nuo savo lemties nepabėgsi“. Tai kur slypi tiesa? Netikiu likimu... Turbūt niekaip negalėčiau susitaikyti su mintimi, kad negaliu pats kontroliuoti savo gyvenimo. Tačiau į gyvenimą atėjau su tam tikru genetiniu kodu, kurio pakeisti irgi negaliu. Visgi tvirtai tikiu, kad genetinis kodas suteikia žmogui labai platų jo galimybių intervalą, o jo gyvensena nulemia tam tikrą tašką tame intervale. Tašką kuris pasako kas tu esi šiandien, bet jokiu būdu ne tai kuo tu galėtum būti. Taip pat manau, kad dauguma žmonių savo galimybių ribą įsivaizduoja esant kur kas žemiau, negu ji iš tikrųjų yra. Ir būtent iš čia auga ta masinė literatūra apie beribes žmogaus galimybes. Mūsų galimybės yra ribotos...., bet tikrai didesnės negu manome jas esant. Elitiniai sportininkai laikydamiesi tinkamo treniruočių bei sportinės drausmės režimo labai priartina savo rezultatus, prie savo genetinių galimybių ribų, todėl jei nori būti elite vien treniruočių neužtenka, turi būti apdovanotas ypatingu DNR. Visgi jeigu esi mėgėjas, geriau tikėti, kad tavo galimybės yra beribės ir stebėti kaip metai bėga, o tu vis dar sugebi gerinti rezultatus, nes nuo savo galimybių viduriuko keliauji prie viršutinės ribos. Bet gana filosofijos, pašnekėkim apie fiziologiją.
gyvenimą lemią genai, o kiek gyvensena? Klausimas, kuris turėtų būti įtrauktas prie tabu temų kartu su religijos, politikos, rasės ar vyrų/moterų temomis. Klausimas dėl kurio yra įvykę daugybė kivirčų, ir manau ne vienas jūsų esate juose dalyvavę ar bent jau stebėję. Pastaruoju metu knygynuose galima rasti nemažai knygų, kurių pagrindinė perteikiama mintis - „žmogaus galimybės yra beribės“. Taip pat beveik neabejoju, kad jūsų aplinkoje yra daugybė žmonių postringaujančių apie žmogaus likimą ir apie tai, kad jo neįmanoma pakeisti, juk „nuo savo lemties nepabėgsi“. Tai kur slypi tiesa? Netikiu likimu... Turbūt niekaip negalėčiau susitaikyti su mintimi, kad negaliu pats kontroliuoti savo gyvenimo. Tačiau į gyvenimą atėjau su tam tikru genetiniu kodu, kurio pakeisti irgi negaliu. Visgi tvirtai tikiu, kad genetinis kodas suteikia žmogui labai platų jo galimybių intervalą, o jo gyvensena nulemia tam tikrą tašką tame intervale. Tašką kuris pasako kas tu esi šiandien, bet jokiu būdu ne tai kuo tu galėtum būti. Taip pat manau, kad dauguma žmonių savo galimybių ribą įsivaizduoja esant kur kas žemiau, negu ji iš tikrųjų yra. Ir būtent iš čia auga ta masinė literatūra apie beribes žmogaus galimybes. Mūsų galimybės yra ribotos...., bet tikrai didesnės negu manome jas esant. Elitiniai sportininkai laikydamiesi tinkamo treniruočių bei sportinės drausmės režimo labai priartina savo rezultatus, prie savo genetinių galimybių ribų, todėl jei nori būti elite vien treniruočių neužtenka, turi būti apdovanotas ypatingu DNR. Visgi jeigu esi mėgėjas, geriau tikėti, kad tavo galimybės yra beribės ir stebėti kaip metai bėga, o tu vis dar sugebi gerinti rezultatus, nes nuo savo galimybių viduriuko keliauji prie viršutinės ribos. Bet gana filosofijos, pašnekėkim apie fiziologiją.
Laikoma, kad maratono rezultatus labiausia nulemia tokios fiziologinės savybės:
Didelė proporcija lėto susitraukimo raumenų skaidulų. Raumenų skaidulos skirstomos į 3 kategorijas: lėto susitraukimo raumenų skaidulos; greito susitraukimo raumenų skaidulos A tipas; ir greito susitraukimo raumenų skaidulos B tipas; Kuo daugiau turite lėto susitraukimo raumenų skaidulų tuo geresniu bėgiku galite tapti. Šis parametras įtakoja visas kitas svarbiausias fiziologines savybes, tačiau yra nulemtas genetiškai ir treniruočių metu nekinta. Lėto susitraukimo raumenų skaidulos yra žymiai atsparesnes nuovargiui, turi didelį aerobinį pajėgumą, tankų kapiliarų tinklą ir kitas savybes reikalingas ištvermės sportui.
Laktato slenkstis. Prie tam tikro treniruočių intensyvumo pieno rūgšties gamybos greitis viršija jos šalinimo greitį. Tuomet pieno rūgštis ima kauptis sportininko raumenyse ir kraujyje. Vandenilio jonai jungiasi su laktato produktais, taip deaktyvuodami fermentus skirtus energijos gamybai, taip pat gali paveikti kalcio apytaką, sumažindama raumenų gebėjimą susitraukti. Dėl šių priežasčių išlaikyti bėgimo tempą didesnį nei laktato slenkstis ilgiau nei 30 min. praktiškai neįmanoma. Tai svarbiausias parametras nulemiantis maratono tempą. Neįmanoma nubėgti maratono didesniu tempu nei jūsų laktato slenksčio tempas. Geri maratoninkai sugeba prabėgti maratoną maždaug 2-3 % lėčiau laktato slenksčio ribos. Laimei šį parametrą galima gerinti treniruočių metu ir jam skirti yra „tempo“ bėgimai. Laktato slenkstis didėja organizme vykstant fiziologiniams pokyčiams: didėja mitochondrijų skaičius ir dydis; didėja aerobinių fermentų aktyvumas; daugėja kapiliarų. Tiksliausiai laktato slenkstį galima nustatyti sporto medicinos centre, tačiau orientaciškai jis būtų maždaug 1 val. trukmės maksimalus bėgimo tempas.
Gebėjimas sukaupti didelį glikogeno kiekį bei gebėjimas efektyviai naudoti riebalus. Šis parametras gerėja kartu su ištvermės treniruotėmis (ilgaisiais bėgimais). Kuo daugiau bėgioji, tuo daugiau organizme įvyksta adaptyvių pokyčių. Visgi ruošiantis maratonui persistengti nereikėtų. Pernelyg ilgi bėgimai didiną traumų tikimybę, taip pat nukenčia kitų treniruočių kokybė, nes reikalinga ilgesnė atsistatymo trukmė. Daugumoje pasiruošimo maratonui programų ilgieji bėgimai užsibaigia maždaug ties 35 km riba.
Bėgimo ekonomija. Tai gebėjimas efektyviai naudoti deguonį. Analogiškai kaip ir automobiliams, kada vienas automobilis prie 90 km/h greičio naudoja 8 l degalų, kitas – 6 l, taip ir tarp bėgikų, vienas sunaudoja mažiau deguonies lėkdamas 12 km/h greičiu, kitas – daugiau. Skiriasi tik matavimo dimensija – ml/kg/min. Kai kurios studijos parodė, kad bėgimo ekonomiją gerina greičio, įkalnių, intervalinių bėgimų ir kitos treniruotės. Nors šiai dienai nėra iki galo įminta bėgimo ekonomijos paslaptis, sutinkama, kad kuo daugiau bėgioji tuo labiau gerėja šitas parametras.
Aukštas maksimalios deguonies apytakos (VO2 max) lygis. Tai gebėjimas pernešti deguonį į raumenis ir jį panaudoti energijos gavybai. Šis parametras yra bene svarbiausias faktorius lemiantis sėkmę 5 – 10 km varžybose. VO2 max geriausiai lavinamas intervalinių bėgimų metu. Gerai treniruotas bėgikas sugeba išbėgti maždaug 8 minutes ties maksimalia deguonies apytaka. Intervalinės treniruotės atliekamos 95 – 100 % nuo VO2 max, tai atitinka 3 – 5 km varžybų tempą.
Greitas atsistatymas. Kuo greičiau organizmas atsistato po treniruočių tuo daugiau efektyvių treniruočių galite atlikti, taip pagerindami kitus savo organizmo fiziologinius parametrus. Atsistatymo greitis priklauso nuo genetikos, amžiaus, gyvenimo būdo, streso, treniruočių programos ir pan. Čia gerai pasitarnauja „recovery“ tipo bėgimai, žinoma, jeigu bėgama ne per greitai. Šie bėgimai pagerina kraujotaką, aprūpina raumenis maistingomis medžiagomis, šalina toksinus, bei atnaujina pažeistas raumenų ląsteles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą