Maratono split'ai

Turbūt tokia jau mano prigimtis, kad nuo mažens mėgstu skaičius. Reiškinius vykstančius mūsų aplinkoje mėgstu įvertinti kiekybiškai. Man neužtenka žodžių „daug“, „mažai“, „greitai“, „lėtai“. Visada noriu paklausti „kiek“? Jau ketvirtoje klasėje analizavau NBA krepšininkų asmeninę statistiką, kiek vėliau reitingavau nacionalines futbolo rinktines bei klubus pagal istorinius rezultatus, dabar stropiai žymiuosi nubėgtus kilometrus, bėgimo varžybų rezultatus ir t.t. Gal būt kai kam tai atrodytu nuobodu, bet man tai yra įdomu. Kaip jau sakiau – tokia mano prigimtis. 

Vos tik buvo paskelbti Vilniaus maratono dalyvių rezultatai, neramios smegenys pradėjo uždavinėti įvairius klausimus, kurių atsakymai pavirto skaičiais ir diagramomis. Taigi pasidalinsiu savo atradimais. Per olimpines maratono varžybas komentatoriai daug kalbėjo apie pirmąją ir antrąją maratono dalį ir apie tai, kad neretai antroje dalyje vedantis bėgikai padidiną tempą, atsikrato balasto ir taip laimi varžybas. Aš irgi nuolatos planuoju visą bėgimo trasą palaikyti daugiau mažiau tolygų tempą. Deja iš trijų bandymų nei vienas nepavyko. Taigi kaip sekasi „mažiau rimtiems“ bėgikams? Žemiau esančioje diagramoje pavaizdavau kaip keitėsi santykini bėgimo tempas skirtinguose ratuose (visais atvejais greičiausias buvo pirmas ratas). Diagrama rodo akivaizdų dėsningumą, kad kuo aukštesnės klasės bėgikas, tuo tolygesnis bėgimo tempas. Silpniausi bėgikai iš karto sminga „kirviu į dugną“, vidutiniokai garbingai įveikia pusę distancijos ir tada, tuo pačiu „kirvio tempu“ varo žemyn, o geriausių dešimtukas lėtai mažina savo apsukas.

Tai kur tie neigiami split‘ai kai bėgikas antrą dalį įveikia greičiau nei pirmą? Vilniaus maratone tokių split‘ų aptikau apie 40, tačiau įdomu tai, kad visi jie buvo žemiau 30 – os vietos. Per daug konservatyvi bėgimo taktika? Galbut. Mano teigiamas split‘as 07:41 atrodo dar visai padoriai, kai pirmam 50 – uke buvo bėgikų antrąją pusę įveikusių net 15 minučių lėčiau nei pirmąją. Pažiūrėjus į didžiojo „ultros“ Piotro Silkino pasirodymą negaliu nesišypsoti – pagal jo tempą galima nustatinėti laikrodį. Greičio svyravimai siekia iki 0,4 %. Peršasi išvada, kad pats svarbiausias veiksnys tolygiam tempui yra treniruočių kilometražas.

Besiruošdamas 2011 – ųjų metų Vilniaus maratonui per savaitę bėgdavau apie 40 km, dabar apie 70 km. Tempo kreivių skirtumai akivaizdus:

Pirmojo maratono rezultatą pagerinau 27 minutėmis ir štai iš kur jos atsirado: