2012-uosius palydint

Naujametinis bėgimas simbolizavo 2012 metų pabaigą! Smagus prasibėgimas su raudonaisiais seneliais buvo paskutinis šiemet. Džiugu, kad kartu pavyko pagerinti ir asmeninį rekordą - 46:41. Sunku patikėti, tačiau šie metai man tebuvo pirmieji ištisinio bėgiojimo metai. Bėgimo įspūdžių turiu sukaupęs tiek, kad net sunku patikėti, jog pirmasis mano parisnojimas buvo tik 2011 metų gegužę. Užteko vos vieno žingsnio, kad gyvenimas pasisuktu visai kita linkme, o kartu su tuo žingsniu pasikeitė ir viskas aplinkui: alkoholio suvartojimas sumenko kokius 10 kartų, stiprieji gėrimai išvis išnyko, maisto racionas pasikeitė neatpažįstamai, darbo – laisvalaikio rėžimas natūraliai susitvarkė, nukrito bereikalingi kilogramai, gimė šitas blog‘as ir įvyko daugybė kitų smulkių pokyčių.

Dauguma blog‘o skaitytojų galvoja, kad šitas blog‘as yra apie bėgimą. Taip, bėgimo tema šitais metais buvo akivaizdžiai dominuojanti, o ir pačio blog‘o atsiradimą paskatino 2011 metų Vilniaus maratono įspūdžiai, tačiau taip bus ne visada. Tiesiog dabar bėgimas yra didysis gyvenimo pokytis, todėl pagrindinis dėmesys yra skiriamas būtent jam. Visgi šitas blog‘as yra apie kelionę per gyvenimą, apie išsikeltus tikslus ir kelionėje patirtus įspūdžius.

2012 metai vienareikšmiškai buvo bėgiojimo metai. Pirmasis maratonas davė tokį stiprų impulsą, kad atsikvošėjęs po smūgio, tegalėjau ištarti „noriu dar“. Taip ir prasidėjo bėgiko mėgėjo karjera. Šiais metais nubėgau kiek daugiau nei 3100 km. Ką reiškia šitas skaičius? Kad geriau įsivaizduoti pateiksiu šiek tiek statistikos. Per metus bėgau 228 kartus, grynas bėgimo laikas sudarė 260 valandų arba beveik 11 parų, vidutinis bėgimo atstumas 13,7 km. Bėgimo treniruočių pasiskirstymas atrodė taip:

Metų pasiekimas: Vilniaus maratonas 03:10:41. Sistemingas darbas duoda gerus rezultatas. Per vienerius bėgiojimo metus savo laiką pagerinau 27 minutėmis. Sunkioje trasoje pasiektas asmeninis rekordas palieka puikius prisiminimus.

Metu džiaugsmas: bėgimas. Nuostabioje kelionėje patyriau daug smagių akimirkų: meditacinę ramybę bėgant gamtoje, jaunatvišką šėlsmą darant greičio treniruotes, kelionę į savo dvasios gelmes artėjant prie maratono finišo, ir neapsakomą džiaugsmą kertant paskutinę liniją. Tikrai puikus užsiėmimas, nors kai kam gal atrodau keistuolis. Nepatyriau jokių traumų, neturėjau didelių skausmų ar negalavimų. Mėgėjui svarbiausia džiaugtis procesu, o jeigu ima pulti traumos, manau bandoma save spūstelti per daug.

Metų nusivylimas: futbolas. Maniau pasitraukti bus sunku, o buvo labai lengva. Komanda tebebando suderinti tarpusavyje nesuderinamus tikslus ir aišku niekas nesigauna. Keletą metų kankinau save ieškodamas išeičių, kol galiausiai supratau, kad esame per daug skirtingi, kad galėtume rasti bendrą kelią. Atrodytų keista, bet varžybų visiškai nepasiilgstu. Nors kartais užsinoriu tiesiog lengvų pasispardymų.

Metų klausimai:

1) Joga. Pirmas įspūdis buvo – veža, antras – gal man kai kurios asanos nėra tinkamos, trečias – ar man to iš vis reikia. Pokalbis su kineziterapijos specialistu Girskiu atsakė į kai kurias mano abejones dėl jogos. Pirmas dalykas žmogaus kūnas turi būti harmoningas, o žmogaus raumenynas turi būti subalansuotas. Nesant balanso atsiranda įvairūs stuburo skausmai bei netikėtos traumos. Yra jogos asanų kurios mano kūną žaloja, yra asanų kurios neduoda jokios naudos ir yra naudingų. Raumenų disbalansas yra labai būdingas bėgikams. Dėl didelių fizinių krūvių vieni raumenys sustiprėja ir sutrumpėja, o kiti lieka sąlyginai silpni. Todėl pirmas dalykas ką reikia padaryti tai atstatyti raumenų balansą. Darant visas jogos asanas iš eilės ir nežinant kaip jos veikia tavo kūną,  gali ne lavinti jį, o žaloti. Ne veltui spaudoje mirga straipsniai apie jogos metu patiriamas traumas. Mokytojai sako „reikia jausti save“, bet manau pirmiausia reikia pažinti save. Nenuostabu, kad traumas dažnai patiria per daug lankstus žmonės, nes pernelyg didelis lankstumas irgi byloja apie tam tikrų raumenų grupių disbalansą. Girskio pasiūlyti individualus pratimai skirti konkrečiai man, mano organizmą veikia žymiai geriau nei bendro pobūdžio jogos asanos. Todėl mano draugystė su joga lieka po klaustuku.

2) Kūno harmonija. Bėgimas dabar tapo akivaizdžiai dominuojančia mano laisvalaikio dalimi. Praleidžiu daugybę valandų su bėgimo bateliais. Būna savaičių, kad kilometražas priartėja prie 90 km per savaitę. Natūraliai pradėjo kilti klausimas kur yra riba tarp mėgėjo ir profesionalo, ir kur riba tarp fanatizmo ir harmonijos? Pagal Pfitzingerio treniruočių programas kilometražui pasiekiant 110 km ribą, vieną kartą savaitėje atsiranda bėgimas du kartus per dieną, o pasiekus 130 km ribą tokių dienų savaitėje atsiranda jau dvi ir bėgama be jokių išeiginių. Manau, kad čia mėgėjo kelias baigiasi ir prasideda profesionalų žemė. Pats esu griežtai nusprendęs, kad neturi būti taip, kad bėgimas įžengtu į dviejų treniruočių per dieną zoną, todėl sau griežtai esu nustatęs ne daugiau kaip 100 km per savaitę. Atvirai sakant jaučiu, kad atsigavęs nuo bėgimo svaigulio pradėsiu ieškoti didesnės kūno harmonijos ir natūraliai pereisiu link sportinio universalumo. Juk mane domina ir dviračių sportas, futbolas, plaukimas, alpinizmas ir kiti dalykai. Prie maratonininko siekiančio asmeninio rekordo visi tie dalykai nueina į antrą planą.

Kitų metų planai:

Roterdamo maratonas. Kitų metų balandį keliaujame į Olandiją, kur turėtų būti mano ketvirtas maratonas. Vėl noriu asmeninio rekordo, tačiau žiema šį kartą labai apsunkina treniruočių sąlygas todėl neaišku kaip seksis planus įgyvendinti. O planai labai ambicingi. Planuoju dirbti pagal 70/100 km programą, o per visą pasiruošimo ciklą nubėgti 1500 km.

Vilniaus maratonas. Panašu, kad Vilniaus maratonui nekelsiu jokių tikslų, nes noriu vėl atrasti harmoniją tarp bėgimo ir kitų užsiėmimų: kelionių, dviračio, plaukimo, šiaip laisvalaikio.

Triatlonas. Noriu paprasčiausiai įveikti olimpinį triatloną visiškai negalvojant apie laiką. Tačiau mokytis plaukti dar nepradėjau, todėl dėl dalyvavimo kitamet kyla daug abejonių.  

Kelionė į kalnus. Šiemet nepavyko įgyvendinti savo kelionių po kalnus aistros, todėl kitąmet būtinai reiks atsigriebti. Jau kirba mintis apie Elbrusą. Nors gal dar per anksti?