Off season running arba kaip būdamas „ne formoj“ asmeninį rekordą gerinau

Rugsėjo pradžioj prabėgęs Vilniaus maratoną, uždariau savo treniruočių ciklą iki naujų varžybų, kurių dar nemačiau horizonte. Kaip doras katalikas laikosi dešimt Dievo įsakymų, taip aš po maratono laikausi 5 savaičių karantino (pagal Pfitzingerį), kuomet bėgu labai nedaug ir labai lėtai. Šis laikas yra skirtas pilnai atsistatyti po streso kurį organizmas patiria maratono metu ir palengva paruošti organizmą naujam treniruočių ciklui. Užbaigęs atsistatymo laikotarpį galvojau ką čia daryti toliau. Kadangi nežinojau į kurį maratoną keliausiu kitais metais, nusprendžiau, kad reikia susidaryti bėgimo programą palaikančią minimalų aerobinį lygį iki naujo treniruočių ciklo. Deja po pirmos savaitės pasigavau rimtą slogą, dėl kurios teko praleisti 10 dienų be sporto. Formos patikrinimui neblogai tinka tempo bėgimai, tačiau čia teko man smarkiai nusivilti. Per dvi savaites atlikęs du tempo bėgimus, pamačiau, kad bėgu 3-5 s/km lėčiau nei ruošiantis Vilniaus maratonui, su maždaug 10 tvinksių per sekundę didesniu pulsu. Priėmiau šitą dalyką natūraliai – ne sezonas. Teks formą užauginti iš naujo.

Netyčia Šviesos karių puslapyje aptikau informaciją,kad jie lapkričio 11 d. organizuoja 10 km varžybas Vingio parke ir kviečia visus norinčius prisijungti. Kodėl gi ne? Dovilė niekur nedalyvavusi nuo Druskininkų bėgimo, buvo dar labiau pasiilgusi varžybų. Taigi susikrovėm mantą ir nudūmėm į Vingio parką. Trasa buvo sertifikuota, sudaranti tiksliai 10 km: trys ratai po 3,2 km ir paskutinis 0,4 km puslankis. Bėgimas gavosi be galo keistas. Iki starto tvarkingai tviksėjęs pulsomatis, su lyg starto pradžia nusprendė neberodyti pulso, tuo pačiu praradau galimybę stebėti laikmatį. Ką gi, bėgau pasikliaudamas pojūčiais. Pirma ketveriukė bėgikų greitai nukūrė į priekį ir mano vienintelis tikslas buvo nepamesti jų iš akių, kad nenugrybaučiau kur nors į šoną. Iš horizonto vyrukai dingo maždaug trečiame kilometre, tačiau ratas buvo jau beveik apibėgtas ir kaip toliau bėgti tapo visiškai aišku. Likusius du ratus bėgau absoliučiai vienas, priekyje nemačiau nieko,iš galo rodos irgi nieko nebuvo. Neturėjau jokio supratimo apie savo tempą ir kaip čia man sekasi. Finišavau tradiciškai -  paskutinių kelių šimtų metrų spurtu. Kirtęs liniją sustojau ir.... jeigu bučiau pavalgęs padorius pusryčius, viską bučiau palikęs ant estrados plytelių. Tokio stipraus pykinimo seniai nebuvau jautęs. Supratau, kad turiu judėti. Lengva ristele pabėgėjus pora minučių blogus jausmus kaip ranka nuėmė. Kai Tadas pasakė, kad įtilpau į 40 minučių, negalėjau patikėti. Mano geriausias laikas buvo 41:00 ir atvirai sakant nesitikėjau, net pakartoti šito rezultato. O gavosi daug geriau - 39:52. Dovilei taip pat bėgimas gavosi geras – ji savo asmeninį rezultatą pagerino šiek tiek daugiau nei vieną minute.

 

Visumoje noriu padėkoti Šviesos kariams už puikiai suorganizuotas varžybas ir gerai po jų praleistą laiką – tikrai šauni kompanija.